Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Tu nesveika! — pareiškė drimba mokesčių teisės specialistas.

— Nežinau, — įsiterpiau iš savojo kambario kampo. — Haklberis Finas buvo didžiausias melagis Amerikos literatūroje, bet atrodė, kad jis gyvena labai įdomiai ir yra ganėtinai laisvas.

Neregėtas dalykas: staiga atsirado du išdrįsę suabejoti sąžiningumo dievybe!

— Grįžkime prie pono Hoperio, — lipšniai tarė antras vadovas Skotas. — Pasakyk mums, Henkai, kodėl anksčiau taip bijojai?

— Bijojau, nes jūs norėjot išgirsti tiesą, — tuoj pat atsakė ponas Hoperis, — o atsakymai, kuriuos norėjau pateikti, man atrodė pusiau melai. Taigi aš sumišau.

— Sąmyšis tėra slopinimo požymis, — šypsodama paaiškino Marija. — Tu juk žinai, kad tikrieji tavo jausmai turi aspektų, kurių tu gėdijiesi. Bet jeigu pasidalytum jais su mumis, jie nustotų tave varginę.

— Pameluok apie juos, — patarė Linda ištiesdama savo gražias kojas į kambario vidurį. — Perdek. Fantazuok. Sukurk kokių niekų, kurie, tavo manymu, mus pralinksmintų.

— Kodėl nori būti dėmesio centre? — paklausė Lindos besišypsanti ir įsitempusi Marija.

— Man patinka meluoti, — atsakė Linda, — o jeigu negaliu kalbėti, negaliu ir meluoti.

— Netaukšk niekų, — tarė žurnalo redaktorė. — Koks malonumas meluoti?

— O koks malonumas apsimetinėti, kad kalbi nuoširdžiai? — atšovė ji.

— Mes nežinome, kad apsimetinėjame, Linda, — tarė Skotas.

— Gal todėl jūs visi tokie įsitempę, — atkirto Linda.

Kadangi tuo metu Linda buvo labiau atsipalaidavusi ir už Mariją, ir už Skotą, ji nenuginčijamai įrodė savo pranašumą, tad keletas grupės narių nusišypsojo.

— Melai — tai būdas nuslėpt kažką negera, — postringavo Marija.

— Vaidinti dorus ir sąžiningus, kaip mes čia elgiamės, panašu į pigų striptizą — daugybė judesių siekiant parodyti, kad pasaulyje esama papų, pimpalų ir šiknų, o tai mes nuo pat pradžių žinojome.

— Argi papai ir pimpalai nėra gražu, Linda? — paklausė Marija kiek įmanydama švelnesniu ir nuoširdesniu balsu.

— Kartais taip, kartais ne. Nelygu iliuzija, kurią noriu palaikyti.

— Mūsų lyties organai visada gražūs, — pareiškė Marija.

— Akivaizdu, kad pastaruoju metu į juos nežiūrėjai, — žiovaudama atkirto Linda.

— Abejoju, ar kada nors bandei įveikti savo seksualinę gėdą ir kaltę, — tarė Marija.

— Bandžiau, bet pajutau vien nuobodulį, — atsakė Linda tramdydama žiovulį.

— Nuobodulys — tai...

— Ar tavo krūtys ir pizė gražios? — staiga paklausė Marijos Linda.

— Taip, tavo irgi.

— Tada parodyk mums savo gražiuosius lyties organus.

Dabar niekam nebuvo labai nuobodu. Marija sėdėjo nugara į židinį, nutaisiusi veide šypseną, ir neaiškiu žvilgsniu spoksojo į Lindą. Skotas garsiai atsikrenkštė ir palinko į priekį bandydamas ją gelbėti.

— Čia ne grožio konkursas, Linda, — tarė jis. — Akivaizdu, kad tu bandai...

— Marijos graži dziundzė. Jinai jos nesigėdija. Mes neturim jos gėdytis. Pasižiūrėkim į ją.

— Nemanau, kad dabar tinkamas metas, — nebesišypsodama atsakė Marija.

— Gražus daiktas amžinai kelia džiaugsmą, — tarė Linda. — Neatimk jo iš mūsų.

— Iš dalies jaučiu, kad mano, kaip vadovės, vaidmuo...

— Iš dalies? — pabusdama sušuko Linda. — Iš dalies?! Nori pasakyti, kad jausmus ir tiesą galima suskaidyti į dalis?

Linda ėmė nusirenginėti palaidinukę.

— Nenoriu, kad kas nors nesmagiai pasijustų, — tarė Marija. — Mūsų tikslas — atskleisti tikras pažiūras, tikrus jausmus... ėėė... ištirti... ė...

Bet niekas beveik nekreipė į ją dėmesio, nes Linda, rami ir susikaupusi, dabar nusisegė liemenėlę ir sijoną, nusimovė kelnaites ir sėdėjo nuoga praskėtusi kojas, atsišliejusi nugara į sieną. Išsirengus jai teko dar kartą tramdyti žiovulį. Liepsnos atšvaitai nuostabiai gražino baltą jos odą.

Kurį laiką tvyrojo tyla.

— Tu gėdijiesi, Linda? — tyliai paklausė Marija; jos veide vėl buvo sustingusi šypsena.

Linda netardama žodžio sėdėjo atsirėmusi nugara į sieną ir žiūrėjo į kilimą sau tarp kojų. Jos akyse pasirodė ašaros. Staiga ji pritraukė kelius, suėmė veidus delnais ir ėmė raudoti.

— O taip, taip! Man gėda! Man baisiai gėda!

Jai iš akių tryško ašaros.

Niekas nieko nepasakė, niekas nepajudėjo.

— Nesigraužk, — tarė Marija klaupdamasi ant kelių ir imdama šliaužti prie Lindos.

— Mano kūnas šlykštus, šlykštus, šlykštus, — raudojo Linda. — Negaliu jo pakęsti.

— Nepasakyčiau, kad jis šlykštus, — tarė ponas Hoperis stumdamas savo riešutus į šalį.

— Jis nėra šlykštus, Linda, — guodė Marija dėdama delną jai ant peties.

— Šlykštus. Tikrai. Aš šliundra.

— Netaukšk niekų. Negali taip jaustis.

— Negaliu? — paklausė Linda ir nustebusi pakėlė galvą.

— Tavo kūnas gražus, — pridūrė Marija.

— Taip, sutinku, — atsakė Linda staiga vėl atsilošdama ir ištiesdama kojas į priekį. — Gražūs, apvalūs papai, standi subinė, sultinga dziundzė — nėra ko skųstis. Gal kas nori pačiupinėti?

Šie žodžiai užklupo visus vyrus, užjaučiamai palinkusius į priekį — visi prasižioję, iššokusiomis ant kaktos akimis, netekę žado.

— Jeigu jis gražus — paliesk jį, Marija, — pridūrė Linda.

— Siūlausi savanoriu, — tarė ponas Hoperis.

— Palūkėk, Henkai, — meiliai nusišypsojo jam Linda. — Marijai velniškai patinka gražūs lyties organai.

Visi sužiurome į Mariją. Ji padvejojo, paskui ryžtingai sučiauptomis lūpomis švelniai uždėjo delnus Lindai ant pečių, paskui ant krūtų. Jos veidas šiek tiek atsipalaidavo, ir ji perbraukė delnais Lindai per pilvą, gaktos plaukus, paskui per šlaunis.

— Tu labai graži, Linda, — tarė ji atsilošdama atgal su atsipalaidavusia, beveik pergalinga šypsena veide.

— Gal norėtum man pačiulpti? — paklausė Linda.

— Ne... ne, ačiū, — parausdama atsakė Marija.

— Juk tu taip myli grožį ir panašiai.

— Jau mano eilė? — paklausė ponas Hoperis.

— Ką bandai įrodyti? — burbtelėjo Lindai Skotas.

Linda pažiūrėjo į jį ir patapšnojo Marijai per nuogą kelį.

— Nieko, — atsakė ji Skotui. — Tiesiog aš nusiteikusi vaidinti taip, kaip vaidinu.

— Prisipažįsti, kad tik vaidini? — paklausė jis.

— Be abejo, — atsakė ji, paskui atsisėdo stačia ir nukreipė nuoširdų mėlynų akių žvilgsnį į poną Hoperį.

— Ko gero, tavo dalis viso šito gėdijasi, ar ne, Henkai?

— Taip, — atsakė jis ir nervingai šyptelėjo.

— Bet kitai daliai patinka.

Jis nusijuokė.

— Tavo dalis mano, kad esu nervinga gyvatė.

Kiek padvejojęs jis linktelėjo galvą.

— O kita tavo dalis mano, kad esu sąžiningiausia iš čia esančiųjų.

— Tu velniškai teisi, — stačiokiškai atsakė jis.

— Katras yra tikrasis tu?

Jis susiraukė. Atrodė, kad jis susikaupęs save analizuoja.

— Manau, tikrasis aš yra tas...

— Po velnių, Henkai. Tu nesi sąžiningas.

— Nesu? Aš net nepasakiau tau, katras...

— Bet ar vienas iš jų tikresnis už kitą?

— Ak tu sofistiška kekše! — nesusilaikęs leptelėjau.

— Kas tau užėjo, Didysis Tėtuši? — paklausė Linda.

— Tu esi nesveika, sofistiška, veidmainiška, komunistiška, nihilistiška šliundra!

— O tu esi didelis gražus besmegenis niekas.

— Vien todėl, kad esi graži, gundai vargšą Hoperį pajusti tau simpatiją. Bet tikrasis Hoperis žino, kas iš tikrųjų esi: pigi neurotiška supuvusio skatiko neverta sofiste ir prieš Ameriką nusistačiusi išsituokėlė.