Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Luktelk... — palinkdamas prie manęs bandė įsiterpti Skotas.

— Pažįstu tokias kaip ji, Skotai, — dėjau toliau. — Veržėsi vaidinti, vos tik apžėlė gakta, pigiais sekso triukais demoralizuoja gerus vyrus ir įlenda jiems į kelnes, griauna gyvenimą vyrams, amerikiečiams iki kaulų smegenų. Visi žinom, kas ji tokia: viso labo nesveika, irzli, anarchistiška, hipiška, sofistiška gyvatė.

Lindos lūpos komiškai persikreipė, akys vėl priplūdo ašarų ir ji galop pratrūko verkti, persivertė kniūbsčia ir iš sielvarto įspūdingai įtempė sėdmenų raumenis. Rodės, ji nenustos raudoti.

— Ak, aš žinau, viską žinau, — galop vis dar kūkčiodama tarė ji. — Aš šliundra, dievaži. Jūs matėt mano tikrąjį veidą. Imkit mano kūną ir darykit su juo ką norit.

— Dieve, ta poniutė nuo proto nušoko, — tarė drimba mokesčių teisės specialistas.

— Gal paguoskime ją? — paklausė ponas Hoperis.

— Baikit apsimetinėti! — užriko Skotas. — Mes žinom, kad jūs nesijaučiat kalti.

Bet Linda nenustodama verkti vėl rengėsi drabužius. Baigusi susirangė kampe vaisiaus poza. Kambaryje buvo labai tylu.

— Pažįstu tokias, — pasakiau kupinas pasitikėjimo savim. — Gašli, šlykšti sofiste ir feministė, nervinga kaip vibratorius. Kartą su tavim pasidulkinsi, bet liksi be kiaušių.

— Bet kuri Linda tikroji? — tarė ponas Hoperis, tarsi mąstytų garsiai.

— O kam tai rūpi? — nusišaipiau.

— O kam tai rūpi? — pakartojo Linda vėl atsisėsdama ir nusižiovaudama. Paskui ji palinko prie pono Hoperio.

— Ką dabar iš tikrųjų jauti, Henkai? — paklausė jo.

Klausimas užklupo jį netikėtai, bet jis iškart nusišypsojo.

— Jaučiuosi laimingas ir sumišęs, — garsiai atsakė jis.

— O ką tu dabar jauti, Linda? — paklausė Marija, bet vietoj atsakymo šeši ar septyni kambaryje sėdintys grupės nariai tik sudejavo.

Linda parideno porą žalių kauliukų į kilimo vidurį, šelmiškai nužvelgė mus visus iš eilės ir ramiai paklausė:

— Gal kas nori pažaisti?

Linda buvo nuostabi. Tokių grupių nariams reikėjo, kad kas nors visiškai nustotų valdęsis, nes tada visi varžtai išnykdavo. Linda galėjo išsirengti, vaidinti visokias meilės atmainas, siautėti, verkti, įtikinamai ginčytis ir visa tai daryti tokia greita seka, kad netrukus visi į buvimą grupėje imdavo žiūrėti kaip į žaidimą; rodės, niekas daugiau nesvarbu. Kai daugumą grupės narių paviliodavome iš pradžioje turėto vadovo ir jie susitikinėdavo tik su mumis (kaip tą savaitgalį nutiko Fairo saloje), jie ilgainiui pamatydavo, kad su mumis tiesa ir sąžiningumas nesvarbu. Mes vertindavome, kada vaidyba gera, kada prasta, vaidmenų atlikimą ir vaidybą apskritai, gėriukų ir blogiukų vaidmenis, tiesą ir melą.

Kai kas nors mėgindavo apsimesti esąs „tikruoju“ aš ir ragindavo kitus grįžti į „tikrovę“, mes stengdavomės raginti mūsų kauliukų žaidėjus nekreipti į tokį dėmesio ir toliau atlikinėti kauliukų paskirtus vaidmenis. Kai kas nors kitas atlikdamas vaidmenį, kurį daugel metų gniaužė savyje, palūždavo ir apsiverkdavo, visi grupės nariai apspisdavo tokį žliumbą ir imdavo raminti, kaip buvo įpratę tradicinėse emocinės patirties grupėse. Mudu stengėmės jiems parodyti, kad tai blogiausia išeitis: reikia nekreipti dėmesio į verksnį arba reaguoti tik taip, kaip to reikalauja jau atliekamas vaidmuo.

Norėjome, kad jie suvoktų, jog nereikia nei smerkti, nei gailėtis žmogaus, jei jis elgiasi „amoraliai“ ar „palūžta emociškai“ — nebent taip elgtis lieptų Kauliukas. Norėjome, kad jie suprastų, jog per grupinius kauliukų žaidimus nereikia paisyti įprastų žaidimų, taisyklių ir elgesio modelių: viskas yra apsimesta. Nieko nėra tikra. Nė vienas — o mažiausiai mes, vadovai — nėra patikimas. Kai žmogus įsitikina gyvenąs visiškai beverčiame, netikrame, nepastoviame, nenuosekliame pasaulyje, jis gali netrukdomai leisti pasireikšti visoms savastims — kaip paliepia kauliukai. Tais atvejais, kai vienas grupės narys palūžta, o kiti reaguoja įprastai, mūsų darbas nueina perniek: kenčiantysis jaučiasi išsigandęs ir susigėdęs. Jis patiki, neva „tikras pasaulis“ ir tradiciniai jo požiūriai egzistuoja net grupiniame kauliukų žaidime.

Tokį žmogų pančioja iliuzijos dėl to, kas sudaro tikrą pasaulį. Būtina sunaikinti jo „tikrovę“, jo „logiką“, jo „visuomenę“.

Visą tą rudenį mudu su Linda iš paskutiniųjų stengėmės tai daryti.

Be darbo su įvairiomis grupėmis, Linda išvyko talkinti H. Dž. Vipliui, filantropui, kurį prikalbinau pastatyti mums Kauliukų centrą Kalifornijos pietuose, ir netrukus statyba gerokai paspartėjo. Be to, prasidėjo berniukų stovyklos Ketskilo kalnuose atnaujinimo darbai — ten turėjo būti įrengtas antras centras. Pasaulis rengėsi kauliukžmogiams.

Šešiasdešimt antras skyrius

Daktaras Rainhartas, aišku, jautė šiokią tokią kaltę, kad paliko žmoną su vaikais nė žodeliu neužsiminęs, kada grįš, bet jis paklausė Kauliuko, ir šis patarė neimti į galvą. Paskui, praėjus keturiems mėnesiams nuo tada, kai paliko namus, atsitiktinė Užgaida išsirinko vieną iš jo atsitiktinių užgaidų ir įsakė grįžus į butą pamėginti suvilioti savo žmoną.

Antrą valandą dienos ponia Rainhart pasitiko jį vilkėdama nauju elegantišku kelnių kostiumėliu, kurio jis nebuvo matęs, su kokteilio stiklu rankoje.

— Pas mane dabar lankytojas, Lukai, — tyliai tarė ji. — Jei nori mane pamatyti, ateik po keturių.

Po keturių paslaptingo dingimo mėnesių daktaras Rainhartas tikėjosi būsiąs sutiktas kiek kitaip, bet kol jis suko galvą, kaip tinkamai atsakyti, durys švelniai užsidarė jam prieš nosį.

Po dviejų valandų jis pabandė dar kartą.

— A, čia tu, — tarė ponia Rainhart — galėjai pamanyti, kad jis santechnikas, grįžęs su dar vienu įrankiu. — Užeik.

— Ačiū, — oriai atsakė daktaras Rainhartas.

Jo žmona pirma nuėjo į svetainę ir pasiūlė jam sėstis, o pati atsirėmė į naują rašomąjį stalą, nukrautą popieriais ir knygomis. Daktaras Rainhartas dramatiškai atsistojo kambario viduryje ir įdėmiai pažvelgė į žmoną.

— Kur buvai? — paklausė ji; apsimestinis susidomėjimas jos balse nenustelbė nuobodulio — panašiu tonu ji, ko gero, būtų klaususi savo sūnaus Lario, po dvidešimties minučių grįžusio namo. Daktaras Rainhartas nusiminė.

— Kauliukai liepė man palikti tave, Lile, ir aš... na, aš ir palikau.

— Taip, tiek aš supratau. Ką šiuo metu veiki?

Nors kelias sekundes daktaras Rainhartas prarado žadą, jam vis dėlto pavyko neatitraukti įdėmaus žvilgsnio nuo žmonos.

— Šiuo metu daug dirbu grupinės kauliukų terapijos srityje.

— Kaip džiugu, — atsakė ponia Rainhart. Ji nuėjo nuo rašomojo stalo, sustojo priešais daktarui Rainhartui iki tol nematytą naują paveikslą ir metė akį į korespondenciją, gulinčią ant stalelio po juo. Tada atsigręžė į jį.

— Dalis manęs ilgėjosi tavęs, Lukai, — ji šiltai jam nusišypsojo. — Bet kita dalis — ne.

— Taip, aš patyriau tą patį.

— Dalis manęs siuto, velnioniškai siuto, — susiraukusi kalbėjo ji toliau. — O kita dalis, — ji vėl nusišypsojo, — džiaugėsi, velnioniškai džiaugėsi.

— Tikrai?

— Taip. Fredas Boidas padėjo man atsikratyti to velnioniško įsiūčio, tad man liko tik... tas antras jausmas.

— Kaip Fredui tai pavyko?

— Aš verkiau, dejavau ir niršau gal kokią valandą, o praėjus dviem dienoms, kai tu išėjai, jis man tarė: „Tau reikėtų pagalvoti apie savižudybę, Lile.“