Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Ne, Lukai, tai būtų nesąžininga jo atžvilgiu, — atsakė ji. — Būtų tolygu neduoti jam saldainio.

— Bet vaikas yra linkęs išreikšti visus menkuosius savo impulsus — bent jau kol pradeda eiti į mokyklą. Tada jį jau gali imti varžyti.

— Gal, Lukuti, — atsakė ji, — bet jis matys, kaip ridenu kauliukus norėdama išsiaiškinti, katrą krūtį jam duoti, ar eiti pasivaikščioti, ar guldyti jį numigti, ir jausis nuskriaustas. Aš norėčiau...

Bet jai užėjo tokie ilgi skausmai ir taip greitai po ankstesnių, kad Džeikas iškvietė slaugytoją, ir ją išvežė į gimdyklą. Mudu su Džeiku koridoriumi sekėme jai įkandin.

— Nežinau, Lukai, — viltingai žvelgdamas primerktomis akimis į mane po kurio laiko prašneko Džeikas. — Man rodos, šis kauliukų reikalas darosi nebevaldomas.

— Man irgi taip atrodo, — atsakiau.

— Gal mums, nerimo kamuojamiems suaugusiesiems, kauliukai ir gerai, bet dėl dvimečių vaikų abejoju.

— Sutinku.

— Ji gali sukelti vargšui vaikeliui sąmyšį, kai jis dar nebus įgijęs įpročių, kuriuos reikėtų mesti.

— Gerai sakai.

— Vaikas užaugęs gali tapti keistuoliu.

— Šventa tiesa. Negana to: galop jis gali pradėti maištauti prieš kauliukų gyvenimą ir pasirinkti nuolatinio susitaikymo su vyraujančiomis visuomenės normomis būseną.

— Ė — tikrai. Manai, taip gali atsitikti?

— Žinoma, — atsakiau. — Berniukai visados maištauja prieš motiną.

Džeikas liovėsi žingsniavęs. Sustojau šalia ir nuleidau akis į jį: jis spoksojo į grindis.

— Manau, retkarčiais paridenti kauliukus jam nepakenks, — tarė jis iš lėto.

— Šiaip ar taip, kam tai rūpi?

Džeikas dėbtelėjo į mane.

— Nejaugi tau nerūpi tavo kūdikis? — paklausė jis.

— Atmink, Džeikai, čia mūsų kūdikis, ne mano. Vien todėl, kad kauliukai liepė Arlynai pasakyti, jog aš esu tėvas, nebūtinai toks esu.

— Gerai sakai!

— Gal iš tikrųjų tu esi tėvas, tik kauliukai liepė Arlynai pameluoti.

— Taikliai pasakei, Lukai.

— Kita vertus, gal tą mėnesį ji miegojo su keliom dešimtim vyrų ir nežino, kuris iš tikrųjų yra tėvas.

Jis vėl nudelbė akis į grindis.

— Ačiū, kad nuraminai, — tarė jis.

— Taigi vadinkime jį mūsų kūdikiu.

— Vadinkime jį jos kūdikiu.

Septyniasdešimtas skyrius

Gerbiamas daktare Rainhartai,

jau daug metų esu Jūsų gerbėjas — nuo tada, kai perskaičiau tą interviu žurnale Playboy. Jau beveik metai bandau praktikuoti kauliukų gyvenimą, bet susidūriau su keliomis problemomis. Tikiuosi, galėsite padėti man jas įveikti. Pirma: nežinau, ar iš tikrųjų būtina ir svarbu klausyti Kauliuko, kad ir ką jis sakytų. Turiu galvoje, kad kartais jis uždraudžia ką nors, ką aš labai noriu padaryti, arba išsirenka absurdiškiausią iš mano jam sugalvotų variantų. Aš įsitikinau, kad tokiais atvejais nepaklusdamas Kauliukui jaučiuosi nepaprastai gerai, tarsi būčiau gavęs ką nors dykai. Kauliukas man ypač padeda daryti tai, ko noriu, o labiausiai — tvarkyti mergaites. Čia jis nepakeičiamas pagalbininkas, nes niekad nesijaučiu prasikaltęs, kai bandau ką nors padaryti ir man neišdega, nes taip man liepė Kauliukas. O kai pasiseka, irgi nesijaučiu kaltas, nes jeigu mergaitė pastoja, tai būna Kauliuko darbas. Bet kodėl Jūs nuolat sakote, kad reikia visuomet klausyti Kauliuko? Ir kam vargintis plečiant sritis, kuriose Jis daro sprendimus? Man puikiai klostosi, bet aš matau, kad daugelis Jūsų teiginių kliudo man pasiekti tikslą — manau, suprantate, ką turiu galvoje.

Dar turiu Jums pranešti, kad iškilo rimtų keblumų, kai mano mergina ėmė naudoti kauliukus ir mudu išbandėme kai kuriuos iš tų kauliukų sekso pratimų. Sekso pratimai — geras dalykas, bet mano mergina vis kartoja, kad Kauliukas neleidžia jai kurį laiką su manim susitikinėti. Kartais ji paskiria pasimatymą ir neateina, o paskui suverčia kaltę Kauliukui. Ar negalėčiau nustatyti jai kokių nors taisyklių? Gal Jūs turit merginų etikos kodeksą, kurį galėčiau jai parodyti?

Be to, kita mergina, kurią supažindinau su kauliukų gyvenimu, ėmė siūlyti galimybę, kad aš ją vesiu. Suteikiau šiam variantui tik vieno iš trisdešimt šešių tikimybę, bet ji reikalauja, kad ridenčiau kauliukus kaskart, kai mudu matomės. Kokia tikimybė, kad pralošiu, jei dar dešimt kartų nueisiu į pasimatymą su ja? Viena iš dvidešimties? Jeigu įmanoma, prašom pridėti prie atsakymo tikimybių lentelę ar diagramą.

Jūs turite gerų idėjų, bet, tikiuosi, rimčiau pagalvosite, ar nereikėtų sukurti specialių taisyklių kauliukų merginoms. Man darosi neramu.

Nuoširdžiai Jūsų —

Džordžas Dugas

Septyniasdešimt pirmas skyrius

— Gimė mergaitė, — šypsodamas lyg apsvaigęs pranešė Džeikas.

— Žinau, Džeikai. Sveikinu.

— Edgarina, — kalbėjo jis toliau. — Edgarina Ekstein.

Jis pakėlė akis į mane.

— Kas ją taip pavadino?

— Neužduok kvailų klausimų. Kūdikis sveikas, Arlyna sveika, aš sveikas — štai kas svarbiausia.

— Tu teisus, — pritarė jis. — Bet ar mergaitės irgi maištauja prieš motiną?

— Štai ji, — atsakiau.

Dvi slaugytojos pro mus nuvežė Arlyną koridoriumi į jos palatą ir, jai vėl įsitaisius lovoje, atnešė palaikyti kūdikį. Mudu su Džeiku geranoriškai žiūrėjome. Kūdikis muistėsi ir šnypštė, bet daug nepasakė.

— Kaip sekėsi, Arlyna? — paklausiau.

— Kaip iš pypkės, — atsakė ji glausdama mergytę prie išbrinkusių krūtų su plačiausia šypsena veide. Ji spoksojo į savo mažylę nepaliaudama šypsotis.

— Argi ji kaip du vandens lašai nepanaši į Eleonorą Ruzvelt kūdikystėje? — paklausė ji.

Mudu su Džeiku pasižiūrėjome į mažylę; manau, abu nusprendėme, kad Arlyna, ko gero, teisi.

— Edgarina atrodo ori, — pasakiau.

— Jai lemta tapti didžiu žmogumi, — bučiuodama kūdikiui pakaušį tarė Arlyna. — Jei tik to panorės Kauliukas.

— Arba niekuo, — atsakiau. — Tik neversk jos ugdytis kokius nors įpročius, Arlyna.

— Ketinu suteikti jai visišką laisvę, tik prieš ką nors darydama turės ridenti kauliukus.

— Dievuli brangus, — tarė Džeikas.

— Aukščiau galvą, Džeikai, — apkabindamas jį pasakiau. — Nejaugi nesupranti, kad dabar, kaip mokslininkas, dedi pagrindą kažkam, kas turės didžiulę mokslinę reikšmę?

— Gal, — atsakė jis.

— Kad ir kas išeis iš Arlynos muštruojamos Edgarinos, tai svarbu mokslui. Neturi reikšmės, ar ji bus genijus, ar psichikos ligonis — bus įrodyta kažkas nauja.

Džeikas kiek atkuto.

— Manau, tu teisus, — tarė jis.

— Gal čia bus tavo įspūdingiausia studija po „Šešiabriaunio žmogaus atvejo“.

Džeikas visas švytėdamas pakėlė į mane akis.

— Ko gero, man reikėtų daugiau eksperimentuoti su kauliukų gyvenimu, — tarė jis.

— Žinia, tau reikės pavadinimo, — kalbėjau aš toliau.

— Tikrai privalai daugiau eksperimentuoti, — rėžė Džeikui Arlyna. — Edgarinos Ekstein tėvas turi būti visakraujis kauliukų žmogus — antraip aš jo išsižadėsiu ir jį sukompromituosiu.

Džeikas atsiduso.

— To nereikės, brangioji, — tarstelėjo jis.

— „Atsitiktinio auklėjimo atvejis“, — pasiūliau aš. — O gal „Nuo vystyklų su Kauliuku“.

Džeikas iš lėto papurtė galvą, paskui primerktomis akimis agresyviai dėbtelėjo į mane.

— Nesivargink, Lukai. Ne tavo nosiai. Pavadinimas jau sugalvotas: „Užgaidos vaiko atvejis“.

Jis atsiduso.

— Knygą parašyti gali užtrukti ilgiau.