Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Septyniasdešimt antras skyrius

Saulė spigino, šildydama ir minkštindama mano mėsos kalną. Įsirangiau giliau į karštą smėlį; oda juto saulės spindulius lyg nesibaigiančias glamones. Linda gulėjo šalia, apsivilkusi bikinį, graži; pro audeklo juostelę, kuri teoriškai turėjo būti maudomuko liemenėlė, dangaus link veržėsi dailios jos krūtys tarsi du vaisiai, didėjantys ir susitraukiantys pagreitintame biologijos filme apie augimo procesą. Ji skaitė Stendalio „Parmos vienuolyną“, ir mudu kalbėjomės apie grupinę kauliukų terapiją, bet pastarąsias penkiolika minučių abu gulėjome tylėdami, mėgaudamiesi nuošaliu bekraščiu Bahamų paplūdimiu ir karštų saulės spindulių glamonėmis. Niujorke buvo vasaris, o čia — vasara.

— Ko tu iš tikrųjų nori, Lukai? — staiga paklausė Linda. Kadangi ant mano primerktų akių kampučių užkrito šešėlis, supratau, kad ji atsisėdo arba atsirėmė alkūne.

— Ko noriu? — pasakiau ir susimąsčiau. Girdėdamas už trisdešimties metrų ritmingai šniokščiančias bangas norėjau maudytis, bet mes tik penkiolika minučių teišbuvome krante ir vos spėjome nudžiūti.

— Tikriausiai visko, — galop atsakiau. — Būti viskuo ir viską daryti.

Linda viena ranka atmetė plaukus nuo veido ir tarė:

— Koks tu kuklus!

— Ko gero.

Kiras įsklendė į mano regos lauką ir vėl pranyko.

— Tu šiandien kažkoks nekalbus. Dar vienas kauliukų sprendimas?

— Tiesiog visą laiką mane ima miegas.

— Šūdą aš patikėsiu. Taip nusprendė kauliukas?

— Koks skirtumas?

Ji tikrai sėdėjo, praskėtusi kojas, atsirėmusi ištiestomis rankomis.

— Kartais man knieti, ko tu nori, ne kauliukai...

— Kas tas aš?

— Tai ir noriu sužinoti.

Atsisėdau mirksėdamas ir žiūrėdamas į vandenyną pro dunksantį prieš mane smėlio kauburį. Be akinių mačiau vien dvi dėmes, gelsvai rudą ir mėlyną.

— Nejaugi nesupranti? — atsakiau. — Šitaip „mane“ pažinti — vadinasi, mane riboti, sucementuoti mane į kažką nuspėjamą, panašų į akmenį.

— Nešik kauliukų miltais! Tiesiog aš noriu pažinti tave tą, kuris yra minkštas ir nuspėjamas. Kaip galiu mėgautis būdama su tavim, kai jaučiu, jog bet kurią akimirką tu gali sukvailioti vien todėl, kad kauliukas atsitiktinai taip atsivers?

Atsidusau ir pasirėmiau alkūnėmis.

— Jei būčiau sveikas, normalus meilužis, mano meilė galėtų bet kurią akimirką lygiai taip pat atsitiktinai išgaruoti.

— Bet tada matyčiau, kad ta akimirka ateina, ir spėčiau nuo tavęs pabėgti pirma.

Ji nusišypsojo.

Staigiai atsisėdau.

— Viskas gali akimirksniu išgaruoti. Ką bepaimtum! — pasakiau stebėtinai įtaigiai. — Tu, aš, labiausiai panaši į uolą asmenybė nuo Kalvino Kulidžo. Juk gali užklupti mirtis, neganda, neviltis. Gyventi įsivaizduojant, kad to negali atsitikti — beprotybė.

— Bet, Lukai... — tarė ji uždedama šiltą delną man ant peties. — Gyvenimas juk liks daugiau ar mažiau toks pat, mes irgi. Jeigu...

— Niekados!

Ji nieko neatsakė, tik švelniai paslinko delną nuo mano peties ant sprando ir ėmė kedenti man plaukus. Netrukus tyliai pasakiau:

— Aš myliu tave, Linda. Tave mylintis „aš“ visados tave mylės. Nieko nėra tikriau už tai.

— Bet kaip ilgai išliks tas „aš“?

— Amžinai, — atsakiau.

Jos delnas sustingo.

— Amžinai? — labai tyliai paklausė ji.

— Amžinai. Gal net ilgiau.

Pasiverčiau ant šono, paėmiau jos delną ir pabučiavau. Žaismingai šypsodamas pažiūrėjau jai į akis.

Žiūrėdama į mane rimtu žvilgsniu, ji atsakė:

— Bet tą mane mylintį „aš“ gali pakeisti nemylintis „aš“, ir pirmasis gali būti priverstas nuolatos gyventi pogrindyje neišreikštas?

Nenustodamas šypsotis linktelėjau galvą.

— Tave mylintis „aš“ norėtų viską sutvarkyti taip, kad visas likęs mano gyvenimas būtų pastovus ir laiduotų nuolatinį savasties patenkinimą. Bet tai reikštų, kad dauguma kitų „aš“ visą laiką būtų palaidoti.

— Bet nepriklausomai nuo ego esama natūralių troškimų ir iš šalies primestų veiksmų. Jei atsigultum ant manęs ir išbarškintum, tai būtų natūralus veiksmas; jei paklustum taip atsivertusiam kauliukui ir imtum atsiklaupęs smėlyje smaukytis — tai nebūtų natūralu.

Nerangiai atsiklaupiau smėlyje ir pradėjau smaukti glaudes žemyn.

— O varge! — tarė Linda. — Vis pakišu tą savo ilgą liežuvį!

Bet aš nusišypsojau ir vėl užsitraukiau glaudes aukštyn.

— Tu teisi, — pasakiau, pasislinkau arčiau ir natūraliai padėjau galvą ant jos šiltos, minkštos šlaunies.

— Tai kokie tavo natūralūs troškimai? Ko tau iš tikrųjų reikia?

Tyla.

— Noriu būt su tavim. Noriu saulės. Meilės, glamonių, bučinių. [Pauzė] Vandens. Gerų knygų. Galimybės praktikuoti kauliukų gyvenimą su žmonėmis.

— Bet kieno bučinių, kieno glamonių?

— Tavo, — atsakiau markstydamasis prieš saulę. — Terės, Arlynos, Lilės, Grego. Dar kelių kitų. Gatvėje sutiktų moterų.

Ji nieko neatsakė.

— Geros muzikos, galimybės rašyti, — dėsčiau toliau. — Retkarčiais gero filmo, jūros.

— Jaučiu... Hm! Tu net mažiau romantiškas, negu aš kadaise būdavau, ar ne?

— Tik ne šis konkretus „aš“.

— Bet vis tiek rimtai mane myli, — tarė ji, ir pakėlęs akis pamačiau ją besišypsant man iš viršaus.

— Aš tave myliu, — atsakiau žiūrėdamas tiesiai į akis. Ilgiau negu minutę mes rimtai ir šiltai žvelgėme vienas į kitą. Tada ji švelniai tarė:

— Eik tu šikt.

Žiūrėjome į skraidant) ratu ir nardantį žemyn kirą. Linda buvo kažką besakanti, bet susilaikė. Pasukau galvą ir prispaudžiau lūpas prie vidinės šlaunies pusės. Ji buvo karšta ir sūri.

Linda atsiduso ir nustūmė mano galvą į šalį.

— Jei nenori, tai kam skėti kojas? — paklausiau.

— Aš noriu skėsti kojas.

— Ką gi, — atsakiau, įkišau galvą tarp jų ir karštai įsisiurbiau lūpomis į kitą šlaunį. Ji ėmė stiprokai stumti mano galvą, bet dabar aš laikiau ją apkabinęs viena ranka, tad nesileidau nustumiamas.

Jos pirštai mano plaukuose atsileido.

— Kai kurie dalykai yra natūraliai geri, o kiti nėra, — tarė ji.

— Mmmmmm, — atsakiau.

— Kartais kauliukų gyvenimas atitolina mus nuo to, kas yra natūraliai gera.

— Mmmmmm.

— Manau, kad tai labai negerai.

Paleidau ją iš savo lūpų gniaužtų ir atsirėmęs alkūne įsitaisiau šalia.

— Ar tas pamišėliškas vergijos sandėris, kurį sudariau su tavim, buvo natūralus ir geras dalykas? — paklausiau.

— Tikriausiai, — šypsodama atsakė ji.

— Visi visada daro tai, kas jiems atrodo natūraliai gera. Tai kodėl visi jaučiasi nelaimingi?

Atsegiau jos bikinio liemenėlę ir nutraukiau nuo jos ant antklodės. Ant abiejų krūtų viršutinės dalies gulėjo po kauburėlį smėlio. Nubraukiau juos.

— Ne visi jaučiasi nelaimingi, — atsakė ji. — Aš nesijaučiu nelaiminga.

— Jauteisi, kol nebuvai atradusi kauliukų gyvenimo.

— Taip buvo todėl, kad mane nervino seksas. Dabar jis nebenervina.

— Mmmmmm, — atsakiau jos kairės krūties pilna burna, dešine ranka laikydamas kitą šiltą krūtį.

— Kauliukas padeda įveikti kai kurias susierzinimo atmainas, — tarė ji, — bet manau, kad gal jo nebereikia.

Atrijau krūtį, kelias sekundes palaižiau standų spenelį ir atsakiau:

— Manau, kad tu, ko gero, teisi.

— Rimtai?

— Žinoma.