Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Lilė nutilo ir šyptelėjo prisiminusi.

— Jo žodžiai, taip sakant, patraukė mano dėmesį, o jis tada pridūrė: „Paridenk kauliukus — gal jie dar pasiūlys pamėginti nužudyti Luką.“

— Senis Fredas — geras draugas, — įsiterpė daktaras Rainhartas ir ėmė nervingai vaikštinėti pirmyn atgal priešais žmoną.

— Jis pasiūlė dar vieną variantą: išsiskirti su tavim ir mėginti tekėti už jo.

— Vienas iš tikrų mano bičiulių.

— Arba nesiskirti su tavim, bet pradėti miegoti su juo.

— Vyras negali labiau parodyti meilę negu pasiguldydamas į guolį geriausio draugo žmoną...

— Tada jis perskaitė man nuoširdžią, ugningą paskaitą apie tai, kaip leidau nesveikam ryšiui su tavim visaip mane varžyti, numarinti badu visas kūrybingas lakios vaizduotės savastis, kurios galėjo gyventi.

— Prieš mane atgręžtos mano paties teorijos.

— Taigi aš mečiau Kauliuką, ir nuo to laiko mudu su Fredu mėgaujamės vienas kitu.

Daktaras Rainhartas nustojo žingsniuoti ir įsmeigė į ją akis.

— Ką konkrečiai tai reiškia? — paklausė jis.

— Stengiuosi konstatuoti faktą delikačiai, kad tu nenusimintum.

— Labai ačiū. Kalbi rimtai?

— Pasitariau su Kauliuku, ir Jis liepė man kalbėtis su tavim rimtai.

— Judu su Fredu dabar... meilužiai?

— Taip šie dalykai vadinami romanuose.

Daktaras Rainhartas kurį laiką žiūrėjo į kilimą (sąmonė neaiškiai suvokė, kad jis naujas), paskui vėl pažvelgė į žmoną.

— Na ir kaip? — paklausė jis.

— Tiesą sakant, visai neblogai, — atsakė Lilė. — Štai aną naktį...

— Eėėė... nereikia smulkmenų, Lile. Aš ėėė... aš... Kas dar nauja?

— Nuo šio rudens studijuosiu Kolumbijos teisės koledže.

— Ką?!

— Leidau kauliukams pasirinkti kurią nors iš mano svajonių, puoselėtų visą gyvenimą, ir jie panoro, kad tapčiau advokate. Nejaugi nenori, kad pieščiau savo akiratį?

— Bet teisės koledžas?! — negalėjo patikėti daktaras Rainhartas.

— Ak, Lukai, nepaisant tavo tariamo liberalumo, vis dar vaizduojiesi mane kaip gražią bejėgę moterį.

— Bet tu juk žinai, kad negaliu pakęsti teisininkų.

— Taip, bet ar kada nors esi miegojęs su teisininke?

Daktaras Rainhartas papurtė galvą — atrodė, kad kas būtų trenkęs per ją mietu.

— Turėtum sielotis, kraustytis iš proto, baisiausiai nerimauti, jaustis bejėgė, netekusi vilties, nesugebam..

— Susikišk tuos niekus į subinę, — pertarė jį ponia Rainhart.

— Fredas išmokė tave šitaip kalbėti?

— Nebūk mažvaikis.

— Gerai sakai, — tarė daktaras Rainhartas staiga sudribdamas ant sofos — jis nudžiugo pastebėjęs, kad ji ta pati, iš senojo jo gyvenimo. — Didžiuojuosi tavim, Lile.

— Gali susikišt į subinę ir tai.

— Tu rodai esanti iš tikro nepriklausoma.

— Nesivargink, Lukai, — atsakė ponia Rainhart. — Jei man reikėtų tavo pagyrų, nebūčiau nepriklausoma.

— Tu su liemenėle?

— Jei tau tenka klausti, vadinasi, klausti neverta.

— Kauliukas liepė man iš naujo tave suvilioti, bet aš net nematau, nuo ko pradėti.

Jis pakėlė į ją akis — ji vėl atsišliejo į naują rašomąjį stalą. Ji rūkė, kaulėtos alkūnės buvo atsikišusios į šalis, bet į pelę ji nelabai panėšėjo.

— Aš nenusiteikęs gauti spyrį į paslėpsnį.

Ponia Rainhart parideno kauliuką ant stalo, metė į jį akį ir tyliai tarė savo vyrui:

— Nešdinkis, Lukai.

— Kur man eiti?

— Lauk.

— Bet aš dar tavęs nesuviliojau.

— Bandei, bet tau nepavyko. Dabar tu išeini.

— Aš dar nemačiau savo vaikų. Kaip laikosi mano kauliukvaikis Laris?

— Tavo kauliukvaikis Laris laikosi gerai. Kai šiandien po pietų grįžo iš mokyklos, pasakiau, kad tu gali užsukti, bet jo laukė svarbios futbolo rungtynės ir jis turėjo skubėti.

— Ar jis paklusnus vaikas ir praktikuoja kauliukų gyvenimą?

— Nelabai. Girdi, jo mokytojai nepripažįsta kauliukų sprendimų teisėta dingstimi neruošti namų darbų. O dabar nešdinkis lauk, Lukai.

Daktaras Rainhartas pažvelgė pro langą ir atsiduso. Tada parideno kauliuką ant sofos šalia savęs ir į jį dirstelėjo.

— Aš atsisakau išeiti, — pareiškė jis.

Ponia Rainhart išėjo iš kambario ir grįžo su pistoletu.

— Kauliukas liepė man priversti tave išeiti. Tu mane palikai, todėl pagal įstatymus neturi teisės būti šiame kambaryje be mano leidimo.

— A, bet mano kauliukas liepė man pamėginti pasilikti.

Ponia Rainhart pasižiūrėjo į kauliuką, kurį parideno ant stalo šalia savęs.

— Skaičiuoju iki penkių. Jei per tą laiką neišeisi, aš šausiu.

— Nekvailiok, Lile, — šypsodamas atsakė daktaras Rainhartas. — Aš ne...

— ...du, trys...

— ...darau nieko, dėl ko reikėtų griebtis tokių kraštutinių priemonių. Man rodos...

POKŠT! Pistoleto šūvis sudrebino visą kambarį.

Daktaras Rainhartas nė nebandydamas gaišti pašoko nuo sofos ir pajudėjo durų link.

— Skylė sofoje ne... — bandydamas šypsotis pradėjo jis, bet ponia Rainhart jau spėjo dar kartą pasitarti su Kauliuku ir skaičiavo iki penkių. Daktaras Rainhartas nedegė noru išgirsti ją baigus skaičiuoti, tad kiek kojos įkerta pasileido prie durų ir iškūrė.

Šešiasdešimt trečias skyrius

Reikia pripažinti, kad mintis įsiskverbti į plaukuotą vyro išangę ar pajusti, kaip jis įsiskverbia tau, viliojo lygiai taip pat kaip klizma ant pakylos visų Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacijos narių akivaizdoje. Mintis, kad glostysiu, bučiuosiu ir imsiu į burną varpą, kažkodėl man priminė, kaip mane, šešerių ar septynerių metų vaiką, vertė valgyti keptus makaronus.

Kita vertus, jaudinausi retkarčiais įsivaizduodamas esąs moteris, besiranganti po kažkokiu neaiškiu vyru — kol tas neaiškus vyras užsiaugino barzdą (nesvarbu, ar skustą), plaukus ant krūtinės, plaukus ant sėdmenų ir šlykščią varpą iššokusiomis gyslomis. Tada susidomėjimas man pranykdavo. Retkarčiais įsivaizduodamas esąs moteris jaudindavausi. Būti vyru ir santykiauti su kitu konkrečiai įsivaizduojamu vyru atrodė šlykštu.

Visa tai žinojau gerokai prieš tą lapkričio dieną savo įpročių atsisakymo gyvenime, kai Kauliukas tiesiai šviesiai liepė man užsimesti tokią naštą: išeiti į pasaulį ir būti pamylėtam. Nuėjau į Ist Saido pietus — Linda sakė, kad ten galiu rasti keletą gėjų barų. Įsidėmėjau vieno jų pavadinimą: Gordo.

Maždaug 22.30 įėjau į Gordo, pažiūrėti visai nekaltą barą, ir buvau pritrenktas, kai pamačiau kartu sėdinčius ir geriančius vyrus su moterimis. Be to, čia tebuvo septyni ar aštuoni žmonės. Niekas į mane nežiūrėjo. Užsisakiau stiklą alaus ir mintyse ėmiau svarstyti, ar tik nebūsiu užmiršęs ar klaidingai išgirdęs gėjų baro pavadinimą. Kordono? Sordo? Sodomos? Gorkio? Mordo? Gorgonos? Gorgonos! Tiesiog idealus pavadinimas gėjų užeigai! Nuėjau prie telefono automato ir Manheteno abonentų knygoje ėmiau ieškoti Gorgonos baro. Nėra.

Nustebęs ir nuliūdęs sėdėjau kabinoje ir mąsčiau apie nevykusiai normalų barą. Staiga pro stiklines mano kabinos duris praėjo keturi jauni vyrai. Iš kur jie atsirado?

Išėjau iš kabinos ir pasukau į baro galą, ten pamačiau laiptus, vedančius į viršutinius aukštus; iš ten sklido muzika. Priėjau ir atrėmiau nuožmų laiptų viršuje sėdinčio buvusio Klivlando „Rudųjų“ gynėjo žvilgsnį ir pro jį įžengiau į nedidelį prieškambarį. Pro dideles dvivėres duris skambėjo muzika. Atidariau jas ir įėjau vidun.