Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Buvau su ja švelnus ir geraširdis, bet kartais — kai to panorėdavo Kauliukas — elgdavausi su ja kaip su pigia kekše, naudodamasis jos kūnu tam, kad patenkinčiau iškrypėliškiausius troškimus, kokių tik galėčiau užsigeisti ir kuriuos išrinktų Užgaida. Prisispyriau, kad jos reakciją į mano švelnumą ir sadizmą nulemtų Kauliukas — atsakydama į mano švelnią meilę ji gali parodyti savo šlykštų būdą ar savo mielą, dosnią prigimtį; ji gali būti tulžinga, ciniška kekšė, bemaž besimėgaujanti, kai lytiškai ją žeminu, ar gležna gėlelė, gniuždyte gniuždoma žiaurumo.

Kauliuko paliepimus ji vykdė su aklu fanatizmu, būdingu visiems, atsivertusiems į kitą religiją. Mudu kartu meldėmės, rašėme eilėraščius ir maldas, kalbėjomės apie kauliukų terapiją ir praktikavome atsitiktinę gyvenseną. Ji norėjo mesti savo ištvirkėliškus įpročius, bet aš patikinau, kad tai jos savasties dalis ir kad jai taip pat turi būti suteikta galimybė pasireikšti. Vieną vakarą Kauliukas liepė jai išeiti į gatvę, susirasti vyrą ir parsivesti į butą. Linda taip ir padarė. Tada Kauliukas įsakė man prie jų prisidėti, ir mudu uoliai su ja triūsėme dvi valandas. Kitą rytą mečiau Kauliuką norėdamas sužinoti, kaip su ja elgtis; Jis atsakė „šiurkščiai“, bet jai liepė „nesijaudinti dėl to, kas įvyko naktį“ ir „mylėti mane“, kad ir kaip elgčiausi — ji pakluso.

Rudenį Kauliukas davė mums užduotį įsiskverbti į Niujorko emocinės patirties grupes — jų mieste gausu. Mes privalėjome supažindinti kai kuriuos grupių narius su kauliukų gyvenimu. Skirtingose grupėse mes vaidinome skirtingus vaidmenis, kartais apsimesdavome pora, kitąsyk — vienas kito nepažįstantys.

Gerai įsiminė vienas kartas — savaitgalio maratonas, kuriame dalyvavome 1969 metų spalio pabaigoje Fairo salos grupinės terapijos centre (FSGTC).

Kaip ir dauguma psichoterapijos įstaigų, FSGTC per būsimus turtuolius (psichoterapeutus) teikė pirmąją psichiatrinę pagalbą esamiems turtuoliams (pacientams); tuzinas maratono dalyvių atstovavo visiems Amerikos gyventojų sluoksniams: tarp jų buvo žurnalo redaktorė, madų dizaineris, du korporacijų vadovai, mokesčių teisės specialistas, trys pasiturinčios namų šeimininkės, biržos makleris, rašytojas, ne itin garsi televizijos veikėja ir išprotėjęs psichiatras — septyni vyrai ir penkios moterys, be to, turiu paminėti du jaunus hipius, pakviestus nemokamai kaip dar vienas masalas privilioti klientams, mokantiems du šimtus dolerių už savaitgalį. Aš buvau vienas iš tų dviejų korporacijų vadovų, o Linda — pasiturinti namų šeimininkė (išsiskyrusi). Grupei vadovavo Skotas (kresnas, atletiškas) ir Marija (aukšta, grakšti, nežemiška), abu — kvalifikuoti psichoterapeutai. Dažniausiai rinkdavomės milžiniškoje svetainėję milžiniško karalienės Viktorijos stiliaus namo, dunksančio vandenyno krante prie Kvokvamo Fairo saloje.

Penktadienio vakarą ir visą šeštadienį darėme atsipalaidavimo pratimus, kad geriau vienas kitą pažintume: kurį laiką žaidėme „mėtyk ir gaudyk“ vietoj kamuoliuko naudodami hipę; surengėme virvės traukimo varžybas; žiūrėjome vienas kitam į akis kaip kokie naudotų automobilių pardavėjai; simboliškai visu būriu išprievartavome moterį, kuriai užėjo verksmo protrūkis; pusę valandos kaupėme jėgas šaukdami vienas ant kito „prišiktgalvis“ ir „bybčiulpys“; žaidėme „kas liks be kėdės“ — pusė grupės narių buvo žaidėjai, kita pusė — kėdės; žaidėme „rask laidos svečią“ su ne itin garsia televizijos veikėja — žiūrėjome, kam pavyks labiausiai ją įžeisti; žaidėme gūžynes — visi buvome užsirišę akis, išskyrus Mariją — ji stovėjo ir kimiu balsu šnabždėjo: „PAJUSK jį, Džoana, paliesk jį RANKOMIS“.

Sekmadienio vakare visi jautėmės išsekę, bet labai vienas kitam artimi ir labai išsivadavę, nes viešai su nepažįstamais žmonėmis darėme tai, ką anksčiau darydavome tik slapčia su draugais: vienas kitą grabinėjome ir vadinome prišiktgalviais ir bybčiulpiais. Keistesnieji žaidimai man maloniai priminė nuobodžią dieną Kauliukų centre, bet kaskart, kai būdavau beatsipalaiduojąs ir besimėgaująs kokiu netikėtu nutikimu, vienas arba kitas mūsų vadovas imdavo mus kalbinti atvirai papasakoti savo jausmus, ir prapliupdavo banalybių lietus.

Taigi artėjant vidurnakčiui mes visi daugiau ar mažiau susinaikinę gulinėjome palei neapstatytos svetainės sienas, stebėdami spontanišką šviesų spektaklį, degančių rąstgalių rodomą mūsų veiduose, o Marija tuo tarpu bandė prikalbinti antrą korporacijos vadovą, pliktelėjusį nedidutį žmogelį Henrio Hoperio pavarde, atverti savo tikruosius jausmus. Aš ką tik pavadinau jį „liberaliu šunsnukiu“, Linda — „į vyrą šiek tiek panašiu žmogaus gabalu“, o hipė — „kapitalistine kiaule“. Kažkodėl Hoperis teigė esąs sumišęs. Du ar trys grupės nariai, pamanę, kad prasidėjo kita žaidimo „rask laidos svečią“ dalis, stengėsi padėti Marijai, bet atrodė, kad dauguma kitų pavargę ir kad jiems viskas ima pabosti. Šiaip ar taip, Marija, liekna skaisčių akių fanatikė, sąžiningumo klausimu spaudė žmogelį tyliu, kimiu balsu, tad priminė man prastą aktorę, vaidinančią sceną miegamajame.

— Pasakyk mums, Henkai, — ragino ji. — Išsiliek.

— Atvirai pasakius, nesu nusiteikęs ką nors dabar sakyti.

Jis nervingai laužė žemės riešutų kevalus ir valgė riešutus.

— Tu bailys, Henkai, — įsikišo stambus, raumeningas mokesčių teisės specialistas.

— Aš ne bailys, — tyliai atsakė ponas Hoperis. — Aš tik iš baimės prišikau į kelnes.

Nusijuokėme tik mudu su Linda ir ponas Hoperis.

— Humoras yra gynybos mechanizmas, Henkai, — aiškino vadovė Marija. — Kodėl tu bijai? — paklausė ji nuoširdžiai liepsnojančiomis mėlynomis akimis.

— Gal todėl, kad bijau nelabai patiksiąs grupei, jei pasakysiu, kad, mano galva, mes tuščiai švaistome pinigus.

— Gerai sakai, — padrąsinamai šypsodama tarė Marija.

Ponas Hoperis tik pažvelgė į grindis ir ėmė dėlioti riešutų kevalus ant kilimėlio priešais save.

— Tu nepasakoji mums savo jausmų, Henkai, — po kurio laiko tarė Marija. — Tu mumis nepasitiki.

Ponas Hoperis nieko nesakydamas spoksojo į grindis; nuo jo pliktelėjusios galvos skaisčiai atsispindėjo ugnies atšvaitai.

Praėjus dar kelioms nesėkmingo puldinėjimo minutėms, antras vadovas Skotas pasiūlė mums išbandyti keletą pasitikėjimo pratimų su Henku: pažaisti su juo „mėtyk ir gaudyk“, kad jam būtų lengviau mumis pasitikėti. Taigi sustojome ratu ir ėmėme vienas kitam stumdyti, kol jo veide pasirodė palaiminga šypsena. Tuomet Marija liepė jam sėstis ant grindų, pati atsiklaupė šalia ir, šypsodama primerktomis akimis, švelniu balsu pasiūlė jam papasakoti mums tiesą apie viską. Tačiau jam nespėjus pradėti įsiterpė Linda pasiūlydama:

— Meluok.

— Atleiskit, nesupratau, — tarė jis vis dar svajingai šypsodamas — negalėjo atitokti, kad visas kambarys žmonių jį stumdydami lytėjo.

— Sakyk netiesą, — paragino Linda. — Šitaip kur kas lengviau.

Ji sėdėjo atsišliejusi į sieną priešais židinį, pasikišusi kojas po savim.

— Ką čia kalbi, Linda? — paklausė Marija.

— Siūlau Henkui išsilieti ir mums primeluoti. Papasakoti tai, ką jis nusiteikęs pasakoti, nesistengiant pasiekti kažkokios iliuzijos, kurią mes vadiname tiesa.

— Kodėl bijai tiesos, Linda? — šypsodama paklausė Marija.

Jos šypsena man ėmė panėšėti į daktarės Feloni linksėjimą.

— Tiesos aš nebijau, — panašiai kaip Marija nutęsdama balsius atsakė Linda. — Tiesiog man ji kur kas mažiau įdomi už melus ir kur kas mažiau išlaisvina negu jie.