Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Moteris vėl sušnabždėjo jai į ausį.

— Ne. Tikrai ne. Viso gero.

Ryklė varno plaukais vėl pasinėrė į jūrą.

— Mėnesį turėsiu daryti viską, ko panorėsi?

— Taip ir ne. Tu laikysiesi ypatingos mano sugalvotos gyvensenos. Įgausi naujovišką laisvę, bet jeigu norėsi patirti kaifą, turėsi besąlygiškai vykdyti nurodymus.

— Abejoju, ar man išties dar reikia daugiau kaifo, — kartokai šyptelėjusi tarė ji.

— Per vieną mėnesį apie save ir gyvenimą sužinosi daugiau, negu sužinojai per visus ankstesnius dvidešimt penkerius metus.

— Dvidešimt aštuonerius, — abejingai tarstelėjo jinai.

Padėjusi iki pusės nugertą stiklą ant baro ji buvo benueinanti, bet grįžo. Kurį laiką spoksojo į savojo stiklo paliktą rasotą žiedą ant baro, paskui šaltai pažvelgė į mane.

— Kaip čia tas senasis coitus interruptus staiga turi tiek laiko? — paklausė ji. — Garsusis pusiau pasidulkinimo metodas neduoda gerų rezultatų?

— Aš išėjau į pensiją.

— Išėjai į pensiją?!

— Mečiau žmoną, darbą, draugus ir išėjau atostogų iki gyvenimo galo.

Ji nužvelgė mane su nauja pagarba — kaip vienas pragaro gyventojas kitą.

— O varge, tu kerti iš peties, — tarė ji, bet paskui su įprasta šalta pašaipa pridūrė: — Bet aš mėnesį būsiu tavo verge? Hm. Pažįstu daugybę žmonių, kurie nemažai sumokėtų už šią privilegiją. Ką aš gausiu mainais?

— Mainais? — paklausiau iškart nusistebėjęs atpildo reikalavimo logika. — Kai patarnausi man, mėnesį aš darysiu viską, ko norėsi tu.

— Bet nepamiršk: pirma aš būsiu tavo vergė. Kokių garantijų aš turiu?

— Jokių. Išskyrus tą, kad paragavusi naujo gyvenimo su manim ir mano beprotyste tu suvoksi, jog manoji vergijos atmaina yra visai pageidautina.

— Kodėl tu nenori pirma pabūti mano vergu?

— Todėl, kad tu nebūtum sumani šeimininkė, tau stigtų vaizduotės. Aš jau ne vieni metai išbandau šį žaidimą su savimi. Pirma aš tave išmokysiu, o paskui paklusiu tau.

— Gal tu ir teisus, — atsakė Linda, — bet pradėsiu aš. Ateinančias dvidešimt keturias valandas būsi mano vergas. Vykdysi visus mano paliepimus, išskyrus tuos, kurie gali pakenkti tau fiziškai ar be reikalo sugriauti tavo profesinį įvaizdį. Ta pati taisyklė galios, kai įsakinėsi man. Ką pasakysi?

— Sutinku, — atsakiau.

Pažiūrėjome vienas į kitą abu kažką mintyse spėliodami.

— Kaip patvirtinsim šią sutartį? — paklausė ji.

— Visiška vergija yra naujas kelias, o mes abu norim keliauti naujais keliais — čia ir glūdi susinaikinimo esmė. Man užtenka to, kad turi noro ir valios laikytis mūsų sutarties.

— Gerai. Jau pradėjom?

Žvilgtelėjau į savo laikrodį.

— Jau. Paklusiu tau iki dvidešimt pirmos keturiasdešimt penkios rytoj vakare. Kad viskas vyktų anonimiškai, mano vardas bus Čarlis arba Herbis (Flamas).

— Tavo vardą išrinksiu aš.

— Gerai.

— Sek paskui mane.

Išėję iš baro susigavome taksi, ir ji nusivežė mane į kažkokį butą Vest Saide — spėjau, kad į savo. Ten, įpylusi man išgerti, ji atsisėdo ant sofos, parietė po savim kojas ir įsmeigė į mane šaltą tiriantį žvilgsnį.

— Stokis ant galvos.

Nerangiai bandžiau išlaikyti pusiausvyrą stovėdamas ant galvos. Nors neseniai bandžiau užsiimti joga ir jogos meditacija, pargriuvau, pabandžiau dar kartą ir vėl pargriuvau. Po kokio penkto karto ji tarė:

— Užteks, stokis.

Ji užsidegė cigaretę drebančia ranka — galbūt nuo išgertų svaigalų.

— Išsirenk, — paliepė ji.

Išsirengiau.

— Masturbuok, — tarė ji tyliai.

— Būtų gaila, — atsakiau.

— Kai norėsiu, kad ką nors pasakytum, išgirsi.

Šį paliepimą lengviau buvo duoti negu įvykdyti. Kaip dauguma kitų energingų Amerikos jaunuolių masturbavau vidurinėje mokykloje ir pirmuose koledžo kursuose, bet kai ėmiau dažniau bendrauti ir mylėtis su moterimis, šį įprotį daugmaž mečiau. Studijuodamas psichologiją nudžiugau, kai sužinojau, kad dėl šios nuodėmės mano smegenys vis dėlto nesilpsta, bet kažkoks kaltės likutis mane graužė. Juk argi galime įsivaizduoti besismaukantį Jėzų? Ar Albertą Šveicerį? Linda, be abejo, buvo įsitikinusi, kad masturbavimas žemina žmogų, antraip nebūtų man davusi tos užduoties. Kažkodėl man buvo nelengva įsivaizduoti kokius malonius reginius, kad senojo mano pabūklo vamzdis pakiltų pasiruošdamas šauti. Stovėjau nejudėdamas ir bandydamas galvoti apie ką nors seksualaus.

— Liepiau tau save padirginti.

Matyt, Linda įsivaizdavo, kad masturbavimo esmė — save paglamonėti. Tačiau nemirtingais generolo Makartūro žodžiais: „Niekas negali būti toliau tiesos.“ Vis dėlto ėmiau save tenkinti. Išlikti oriam buvo sunku, todėl akis įsmeigiau į grindis prie Lindos kojų.

— Kol darbuojiesi, žiūrėk į mane, — paliepė ji.

Pažiūrėjau į ją. Šaltas, įsitempęs, pagiežingas jos veidas bemat mane sujaudino: aš įsivaizdavau, kaip ateinantį mėnesį lytiškai jai keršysiu. Mano pabūklo vamzdis šoko į viršų, kelias minutes sutelkiau visas mintis į įsivaizduojamą keršto aktą ir, rūpestingai maigydamas pabūklo spynos mechanizmą, iššoviau ant grindų. Visą tą laiką iš paskutiniųjų stengiausi, kad mano išraiška liktų abejinga ir ori.

— Sulaižyk, — paliepė ji.

Mane apėmė baisus nuovargis; neabejoju, mano nosis nuknebo. Vis dėlto lėtai atsiklaupiau ir ėmiau laižyti sėklos balutes.

— Žiūrėk į mane! — paliepė jinai.

Gana nerangiai bandžiau žiūrėti į ją ir tuo pat metu vykdyti gautą užduotį. Pastebėjau, kad grindys tarp kilimėlių žvilga ir kad kažkas paliko vyrišką šlepetę po krėslu. Nesijaučiau esąs supermenas.

— Gerai, stokis.

Atsistojau vis dar su abejinga išraiška veide — bent jau taip tikėjausi.

— Kaip jums ne gėda, daktare, — šypsodama tarė ji.

Aš susigėdau, nusvarinau galvą ir pečius.

— Ar šitokius dalykus ketini išdarinėti su manim? — paklausė ji.

— Ne, — dvejodamas atsakiau. — Manau, vyrai jau yra sadistiškai elgęsi su tavim.

— Vadinasi, man sekasi ne per geriausiai, ką?

— Ne, visai neblogai. Manau, pasirinkai gerai, aš net nesitikėjau. Leidai man patirti šį tą nauja, ko niekados nepamiršiu.

Ji įdėmiai žiūrėjo į mane retkarčiais papsėdama cigaretę; savo gėrimą jau buvo pabaigusi.

— O jeigu aš paskambinčiau savo draugui, žydrajam, ir liepčiau tau su juo santykiauti lytiškai — ar galėtum?

— Tavo įsakymas — mano pageidavimas, — atsakiau.

— Ši mintis tave domina ar baugina?

Paklusniai susimąsčiau.

— Ji man nuobodi ir slegianti.

— Gerai.

Ji liepė man sutaisyti jai dar vieną gėrimą, priėjo prie telefono, du kartus surinko numerį ir paprašė Džedo, bet abu kartus nusivylusi padėjo ragelį.

— Atsigulk ant grindų kniūbsčias, kol aš galvosiu.

Vykdydamas jos paliepimą ėmiau prisiminti, kaip smagiai jaučiausi būdamas senų laikų Lukas ir niekas daugiau.

— Gerai, eime į lovą, — po kurio laiko tarė ji.

Nuėjau jai įkandin į miegamąjį, jai paliepus abejingai nurengiau vieną drabužėlį po kito ir nusekiau iš paskos į siaurą dvigulę lovą. Kelias minutes gulėjome tylėdami ir vienas kito neliesdami. Sąžiningai stengiausi nieko nedaryti be jos paliepimo. Pajutau, kaip jos delnas perbraukia man per krūtinę, pilvą ir lieka gulėti per pusę sprindžio nuo mano gaktos plaukų. Ji atsigręžė į mane, ėmė kramsnoti ausį, laižyti kaklą, lėtai, tingiai, drėgnai bučiuoti į lūpas ir smakrą. Ir kaklą. Ir krūtinę. Ir pilvą. Ir taip toliau. Nors visai neseniai gėdingai elgiausi, jos manevrai padarė poveikį, kurio ir galėjai tikėtis. Ji tą poveikį pastebėjo, nusirito į kitą lovos kraštą ir nieko daugiau nebepasakė. Ji ilgai vartėsi, o paskui aš tikriausiai užmigau.