Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Vaidindamas turtingą aristokratą iš Pietų, suviliojau jauną, ganėtinai išvaizdžią mašininkę ir laikiau ją dvi naktis („Tavo kūnas velniškai gražus“, — sakiau jai su ryškiu pietietišku akcentu), bet paskui kauliukai davė man vargingo Bauerio rajono valkatos vaidmenį. Sudėjau visus pinigus ir nusipirktus naujus drabužius į užrakinamą spintelę, nustojau skustis, paskui dvi paras elgetavau ir girtavau pietų Ist Saide. Mažai miegojau ir jaučiausi kaip niekad vienišas, nes vieninteliai mano bičiuliai buvo atsitiktiniai benamiai, kurie nesitraukdavo nuo manęs tol, kol įsitikindavo, kad nebeturiu nė cento. Aš taip išalkau, kad galop kiek galėdamas susitvarkiau drabužius ir pavogiau dėželę traškučių bei dvi skardines tunų konservų iš nedidelio prekybos centro. Jaunas pardavėjas labai įtariai į mane žiūrėjo, bet kai baigiau „apžiūrinėti prekes“ ir paklausiau, ar jie turi amoraticemato, jis nieko nesakė, kol išėjau.

Paskui ieškojau naujos mergos apsimetęs gyvybės draudimo agentu, bet nieko nepešiau ir vienas praleidau dar vieną naktį.

Kauliukai leido man tris kartus paskambinti policininkams: pirma su ryškiu negro akcentu pranešiau, esą iš ligoninės Artūrą Džonsą išvadavo „Juodosios panteros“; paskui prisistačiau daktaru Rainhartu ir informavau, kad palikau žmoną, bet jeigu jie norėsią ko nors mane paklausti, aš pasirodysiąs; galop kaip anonimiškas hipių informatorius pasakiau, jog Erikui Kanonui buvo leista pabėgti Dievo valia.

Pasiėmęs tūkstantį dolerių dvi dienas žaidžiau Volstrito maklerių namuose, leisdamas Kauliukui savo nuožiūra pirkti, parduoti ar laikyti akcijas. Pralošiau tik du šimtus, bet nuobodulys vis tiek neapleido.

Vieną karštą rugpjūčio vakarą, apie devintą valandą, sėdėdamas vienišas, nors ir iš visų pusių apsuptas, sausakimšame Vilidžo bare (per praėjusias dvi dienas suglamžiau ir išmečiau mažiausiai keturis variantų sąrašus), turėjau pripažinti faktą: dabar, gavęs laisvę būti kuo tik panorėčiau, buvau greitai beprarandąs domėjimąsi viskuo. Tokia įvykių eiga mažumą liūdino. Tačiau šis potyris buvo toks naujas, kad ėmiau džiugiai juoktis, ir didelis mano pilvas drebėjo kaip per šalčius užvestas senas automobilio variklis. Akivaizdu, kad teks duoti kauliukams trumpas atostogas ir pasižiūrėti, kas nutiks. Kelias savaites augsiu organiškai, o ne atsitiktinai.

Šitaip ryžtingai nusprendęs nieko nespręsti, pasijutau kiek geriau, nors skrandyje ir nebaigtame bokale teliūškavo aitrus, ganėtinai šlykštaus skonio alus. Norėjau pailsėti. Aš palikau Lilę — didžiulė pergalė (po jos jaučiausi pavargęs). Plauksiu pasroviui, ir tiek.

Ieškodamas ramybės išėjau iš to triukšmingo baro ir, pusvalandį organiškai paklajojęs, užėjau į kitą, kaip du vandens lašai panašų į aną. Alus irgi buvo to paties skonio. Kilo mintis apsimetus Ėrichu Fromu paskambinti Džeikui neva iš Meksiko miesto. Atsisakiau šio sumanymo kaip vienatvės požymio. Kilo mintis surikti: „Už gėrimus moku aš!“, bet šį impulsą užgniaužė mano organiškas taupumas. Ėmiau svajoti, kad nusipirkau jachtą ir plaukiu aplink pasaulį.

— Ė — ar tik ne pats coitus interruptus!

Pirma išgirdau balsą, šaižų ir moterišką, paskui pamačiau jo savininkę, švelnią ir moterišką, galop atpažinau tiksliai ir vyriškai vos besišypsantį Lindos Reikman veidą.

— Ėėė, sveika, Linda, — ne itin lipšniai tariau. Susigriebiau instinktyviai bandąs prisiminti, kokį vaidmenį dabar turiu vaidinti.

— Kaip čia atsidūrei? — paklausė ji.

— A... nežinau. Kažkaip netyčia užklydau.

Ji įsispraudė tarp mano kaimyno ir manęs, padėjo savo stiklą ant baro. Jos akys buvo smarkiai išdažytos, šviesūs plaukai išblukinti dar labiau negu kadaise, kūnas... bent jau dėl matmenų man nebereikėjo spėlioti. Liemenėlės neprilaikomos krūtys maskatavo glaudžiai aptemptos margais berankoviais marškinėliais. Ji atrodė labai seksualiai, tik kažkaip ištvirkėliškai. Linda smalsiai mane nužvelgė.

— Netyčia užklydai? Didysis Psichiatras netyčia užklydo? Man susidarė įspūdis, kad tu net nosies nepasikrapštai pirma neparašęs traktato apie šio veiksmo svarbą.

— Tai buvo senais laikais. Aš pasikeičiau, Linda.

— Ar nors kartą pavyko patirti orgazmą?

Nusijuokiau, ji nusišypsojo.

— O tu? — paklausiau. — Ką tu veiki?

— Baigiu susinaikinti, — atsakė ji ir grakščiai pabaigė savo gėrimą. — Tau irgi reikėtų pamėginti — labai smagu.

— Ko gero, norėčiau.

Šalia jos išdygo vyras — nedidelis gležnas akiniuotis, panašus į organinės chemijos absolventą. Dirstelėjęs į mane tarė Lindai:

— Eime iš čia.

Linda iš lėto nukreipė žvilgsnį į vyriškį ir su išraiška, palyginti su kuria visos mano anksčiau matytos atrodė tik nekaltos avelės, paskelbė:

— Aš dar kiek pabūsiu.

Organinė chemija sumirksėjo į ją žiūrėdama, nervingai žvilgtelėjo į įspūdingą mano stuomenį ir suėmė ją už alkūnės.

— Eikš, — paliepė akiniuotis.

Linda rūpestingai pakėlė nuo baro savo stiklą su paskutiniais gėrimo lašais ir iš lėto supylė organinei chemijai po marškinių nugara su visais ledo kubeliais.

— Pirma eik persirenk marškinius, — paliepė ji.

Vyrukas nė nemirktelėjo, tik vos pastebimai gūžtelėjo pečiais ir vėl įsimaišė tarp gausių lankytojų.

— Manai, tu irgi norėtum suirti, ką? — paklausė ji manęs, paskui davė ženklą barmenui atnešti dar vieną gėrimą.

— Taip, bet atrodo, kad tai velniškai sunku padaryti. Bandau jau daugiau kaip metai ir tam reikia didžiulių pastangų.

— Metai? Į tave pažiūrėjus neatrodo. Tu panašus į pasiturintį draudimo agentą, kartą kas keturis mėnesius ateinantį čia susirasti šviežios mergos nakčiai.

— Tu klysti. Aš tikrai bandau susinaikinti. Bet sakyk, kaip tu tai darai?

— Aš? Kaip visuomet. Nepasikeičiau nuo tada, kai paskutinį kartą mane matei. Kaifą susigaunu taip pat. Tris mėnesius praleidau Venesueloje ir net gyvenau ten su vienu vyru beveik mėnesį, jeigu tiksliai — dvidešimt keturias dienas. Bet šiaip nieko nauja.

— Vadinasi, tikslo nepasiekei, — atsakiau.

— Ką nori pasakyt?

— Noriu pasakyt, kad jeigu iš tikro nori susinaikint, tau nepavyksta. Tu nesikeiti. Lieki tokia pati.

— Aš tik pavartojau tokį žodį. Susinaikinimas nieko nereiškia. Gyvenu savo gyvenimą, ir tiek.

— Gal norėtum naujo kaifo, tokio, kokio anksčiau nebuvai patyrusi, ir sunaikinti savo senąją savastį?

Ji netikėtai nusijuokė.

— To, ką tu vadini kaifu, man jau per akis.

— Aš sugalvojau naujų atmainų.

— Seksas man nuobodu. Aš mylėjausi su kiek tik įmanoma vyrų, moterų ir vaikų, visais įmanomais deriniais; varpų ir kitų tinkamos formos daikčiukų irgi buvo sukišta į visas mano angas visais įmanomais deriniais, ir galiu pasakyti, kad seksas man varo nuobodulį.

— Aš nebūtinai kalbu apie seksą.

— Tuomet gal man ir įdomu.

— Bet tai reikš, kad turėsi kuriam laikui tapti mano partnere.

— Kokia?

— Tai reikš, kad visą savo laisvę atiduosi į mano rankas... na, tarkime, mėnesiui.

Ji įdėmiai pažvelgė į mane ir susimąstė.

— Vienam mėnesiui tapsiu tavo verge? — paklausė ji.

— Taip.

Pusamžė moteris juodai dažytais plaukais, skvarbiomis tamsiomis akimis ir kosmetikos negražintu veidu išniro iš jūros, siaučiančios už mūsų, priplaukė prie Lindos ir ėmė kuždėti jai į ausį. Linda klausėsi, nenuleisdama akių nuo manęs.

— Ne, Tone, — atsakė ji. — Ne. Mano planai pasikeitė. Ko gero, man nepavyks.