Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Penkiasdešimt penktas skyrius

Būtina objektyviai aprašyti, kas nutiko tą naktį tarp 1.30 ir 3.30, nes tai svarbu istoriniu požiūriu. Jau kelios savaitės daktarui Rainhartui neišėjo iš galvos, kad rugpjūčio 13 dienos paryčiais ateis pirmos jo bendravimo su Kauliuku metinės. Jis ketino elgtis taip kaip 1969 metų pradžioje — sudaryti sąrašą variantų ilgam laikui, kad Kauliukas iš jų nuspręstų, kaip jam gyventi toliau.

Tačiau jis pajuto esąs pernelyg susirūpinęs dėl galimų savo veiksmų išvakarėse padarinių, kad galėtų sutelkti dėmesį į galimybes, kurioms reikėtų daugiau negu kelių minučių laiko. Prieš metus jis buvo apdujęs iš nuobodulio ir nerado sau vietos; dabar jis nerado sau vietos, nes buvo per daug susijaudinęs. Jis blaškėsi po svetainę grieždamas dantimis, gniauždamas kumščius, braukydamas jais per įsitempusį pilvą, godžiais gurkšniais rydamas orą ir bandė nuspręsti, ar policijai pavyks surinkti prieš jį įtikinamų argumentų. Jo akimis, vienintelė viltis buvo ta, kad jeigu koks sugautas pono Kanono ar pono Džonso sekėjas bandys teigti, esą jis (daktaras Rainhartas) padėjo jiems pabėgti, į jo žodžius žiūrės kaip į nestabilios psichikos žmogaus, teisiškai negalinčio duoti patikimus parodymus. Beveik dvidešimt minučių daktaras Rainhartas kūrė savo ginamąją kalbą, iš esmės — ilgą kaltinamąjį aktą, demaskuojantį juočkių ir hipių sąmokslą pakišti farams visus baltaodžius gydytojus Rainharto pavarde.

Galop suirzęs, kad šitaip nervinasi, daktaras Rainhartas grįžo į tikrovę ir metė kauliuką norėdamas išsiaiškinti, kiek laiko svarstyti savo problemas su policija ir daktaru Manu — nulį, penkias, dešimt minučių, vieną dieną ar tol, kol jos išsispręs. Kauliukas įsakė dar dešimt minučių. Joms praėjus jis labai giliai atsiduso ir nusišypsojo. „Kas toliau?“ — pagalvojo.

Tada jis prisiminė, kad šiąnakt metinės, ir su tuo nežmonišku atsainumu, už kurį jį būtų smerkusios ištisos kartos sveikų, normalių žmonių, bet žavėsis ištisos kartos kauliukžmogių, jis nusprendė, kad jeigu atsivers vienakė, triakė ar penkakė, jis nulips laiptais ir pabandys lytiškai santykiauti su ponia Ekstein. Kauliukas atsivertė triake, tad jis atsistojo, pranešė žmonai išeinąs pasivaikščioti ir išėjo iš buto. Kadangi šis epizodas mažai svarbus, atpasakojame jį paties daktaro Rainharto žodžiais:

Nubildėjau laiptais žemyn pro surūdijusius turėklus, pro išmestą reklaminį bukletą ir paspaudžiau durų skambutį. Buvo 20 minučių trečios, šįmet kiek vėliau, ir tikrai ne metas net trumpam intymiam pašnekesiui. Arlyna atėjo apsiblaususiomis akimis, sugniaužusi ties kaklu senąjį Džeiko chalatą.

— Oi, — aiktelėjo ji.

— Aš atėjau lytiškai santykiauti, Arlyna.

— Užeik, — tarė ji.

— Kauliukai liepė man padaryti tai dar kartą.

— Bet Džeikas namie, — atsakė ji mirksėdama ir šiek tiek praskleisdama chalatą. — Jis dirba savo kabinete koridoriaus gale.

— Atleisk, bet žinai, kaip yra su tuo Kauliuku, — paaiškinau.

— Aš nusprendžiau nieko nuo jo nebeslėpti.

— Bet ar pasitarei dėl šito su Kauliuku?

— Taip, tu teisus.

Ji apsisuko, paėjėjo koridoriumi, įžengė į savo miegamąjį ir atsisėdo prie tualetinio stalelio. Priėjau prie jos. Kelis kartus paridenusi kauliuką ji sužinojo turinti Džeikui viską papasakoti ir leisti man lytiškai su ja santykiauti, bet tik aštuoniolikta ir dvidešimt šešta Kamasutros padėtimi — pasak Arlynos, jos ypač tinka penktą mėnesį nėščioms moterims.

Tuomet nusekiau jai įkandin į koridorių ir pro petį stebėjau, kaip stovėdama vos pravertų durų tarpduryje ji pažvelgia į dirbantį prie rašomojo stalo vyrą.

— Džeikai? — nedrąsiai tarė ji.

— Kas nutiko? — nepakeldamas akių amtelėjo jis.

— Lukas atėjo.

— A... Užeik, Lukuti. Aš beveik baigiau.

— Atleisk, kad tave trukdome, Džeikuti, — tarė Arlyna, — bet Kauliukais liepė Lukui...

— Nenoriu girtis, bet paskutinis skyrius man nuostabiai pavyko, Lukai, — šypsodamas tarė Džeikas, įnirtingai braukydamas rašikliu kažkokią ne vietoje atsiradusią frazę.

— ...lytiškai santykiauti, — išgirdau Arlyną baigiant.

— Kas čia dabar? — paklausė Džeikas vėl pakeldamas akis.

— Kur?

— Šiąnakt mūsų metinės, — pridūriau aš.

Jis pasikasė gerklę ir nutaisė rūgščią miną — atrodė šiek tiek suirzęs.

— A, šitas reikalas, — galop tarė jis. — Jėzau, Moze, Froidai, — kur ritasi pasaulis!

Jis baisiai prisimerkęs ilgai į mus žiūrėjo. Paskui ištiesė ranką į šalį, parideno ant stalo kauliuką ir vėl susiraukė.

— Na, gerai, tik atsargiai elkitės su mano chalatu.

— Prižadam, — atsakė Arlyna. Plačiai šypsodama ji apsisuko ir pro mane nustraksėjo koridoriumi į savo kambarį.

Daktaras Rainhartas grįžo į savo butą praėjus maždaug trisdešimt aštuonioms minutėms ir vėl pasijuto prislėgtas. Stigo to dvasios pokylio, kurį juto prieš metus grįžęs po pažiūrėti panašaus nuotykio. Jis sudribo svetainėje ant krėslo pavargęs, sunerimęs, apatiškas — per visą kauliukų gyvenimą taip dar nesijautė. Kai vėl suvokė, kad jo nerimas yra grynai žmogiškas, itin garsiai sukriokė ir pašoko nuo krėslo atsinešti popieriaus, pieštuko ir kauliukų.

Tačiau grįžtantį iš kabineto į svetainę jį pasitiko žmona — pažadinta to garsaus kriokimo, stovėdama miegamojo tarpduryje ji mieguistai paklausė, ar viskas gerai.

— Viskas sumišę ir nepatikima, — irzliai atšovė daktaras Rainhartas. — Jei galėčiau būti tvirtai įsitikinęs policininkų kvailumu arba protingumu...

— Eikš į lovą, Lukuti, — tarė jo žmona, apsivijo lieknomis rankomis jam aplink kaklą ir mieguista prie jo prisiglaudė. Nuo lovos sušilęs kūnas, kurį daktaras Rainhartas pajuto liečiąs savo rankomis, buvo nesumišęs ir patikimas, tad kitaip kriokdamas jis nuleido galvą ir apkabino žmoną.

— Bet aš turiu nueiti dar ne vieną mylią, kol galėsiu miegoti, — tarė jis tyliai, kai nutraukė jųdviejų bučinį.

— Eikš į lovą, — paragino ponia Rainhart. — Policija tavęs nieku gyvu nelies, kai būsi savo žmonos lovoje.

— Ak, kad turėčiau aš pasaulio į valias ir laiko...

— Laiko į valias — eikš, — ir ji pradėjo tempti vyrą į jų miegamąjį. — Aš net susapnavau naują variantą.

Tačiau daktaras Rainhartas sustojo įėjęs vos žingsnį į kambarį ir, visas susivėlęs, susikūprinęs, tarė:

— Bet aš turiu nueiti dar ne vieną mylią, kol galėsiu miegoti.

Ponia Rainhart, tebelaikydama delnuose jo didelę ranką, mieguista atsigręžė, nusišypsojo ir nusižiovavo.

— Aš lauksiu, brangusis, — tarė ji ir nesąmoningai kraipydama geidžiamesnes savo kūno dalis priėjo prie lovos ir atsigulė.

— Labanakt, Lile, — tarė daktaras Rainhartas.

— Mmmm, — atsakė ji. — Prieš ateidamas patikrink vaikus.

Daktaras Rainhartas, tebelaikydamas kairėje rankoje popieriaus lapą, rašiklį ir du kauliukus, nuskubėjo į vaikų miegamąjį ir pirštų galiukais įėjo pasižiūrėti į Larį ir Evę. Jie kietai miegojo: Laris prasižiojęs lyg koks girtas vaikas, o Evė taip užsiklojusi galvą antklode, kad jis įžiūrėjo tik pakaušį.

— Saldžių sapnų, — tarė jis, tyliai išėjo iš kambario ir grįžo į svetainę.

Jis padėjo popierių, rašiklį ir kauliukus ant grindų priešais krėslą, paskui staiga pašokęs žengė keturis didelius žingsnius prie miegamojo ir sustojo. Atsidusęs grįžo ir atsiklaupė ant kilimėlio šalia savo amato įrankių. Kad atsipalaiduotų ir pasirengtų laukiančiam darbui, jis atliko keletą atsitiktinių kauliukų pratimų: keturis atsitiktinius fizinius pratimus, sužaidė du trumpus — po vieną minutę — žaidimo „nusidėjėlis / šventasis“ kėlinius. Pabaigoje tris minutes pažaidė emocinę ruletę. Kauliukas išrinko savigailą, ir daktaras Rainhartas pamatė gebąs entuziastingai išreikšti šią emociją. Tada jis padėjo du žalius kauliukus ant krėslo priešais save ir, klūpodamas ant kilimėlio, progiesmiu užtraukė maldą: