Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Tu išgydytas, — tarė.

— Abejoju, Džeikai, bet ką gali žinoti. Telydi tave Kauliukas.

— Ir tave, brangusis.

Penkiasdešimt ketvirtas skyrius

[ Iš 1969 metų rugpjūčio 13-osios The New York Times ]

Per didžiausią masinį pabėgimą Niujorko psichiatrijos gydyklų istorijoje trisdešimt trys Kvinzboro valstybinės ligoninės, esančios Kvinzo rajone, pacientai paspruko vakar vakare vykstant „Plaukų“ spektakliui Blovilio teatre Manheteno viduryje.

Ha antros valandos nakties dešimt iš bėglių buvo sugauti miesto policijos ir ligoninės pareigūnų, bet dvidešimt trys vis dar buvo laisvėje.

Blovilio teatre pacientai sėdėjo per visą pirmą populiariojo miuziklo „Plaukai“ veiksmą, bet prasidėjus antram pabėgo. Didžioji dalis pacientų užgrojus pirmajai antro veiksmo melodijai „Kur aš einu?“ šokdami vorele nusigavo ant scenos, įsimaišė tarp atlikėjų, paskui pabėgo į užkulisius, o iš ten į gatvę. Žiūrovai salėje, matyt, pamanė, kad ligonių pasirodymas numatytas spektaklyje.

Ligoninės administracijos teigimu, kažkas veikiausiai suklastojo direktoriaus medicinos daktaro Timočio Dž. Mano parašą dokumentuose, nurodančiuose darbuotojams organizuoti trisdešimt aštuonių stacionaro ligonių nuvežimą į miuziklą užsakytu autobusu.

Daktaras Lucijus Rainhartas, kuriam suklastotuose dokumentuose buvo liepta organizuoti išvyką ir jai vadovauti, teigė su savo palydovais visą dėmesį skyręs tam, kad sulaikytų tris ar keturis potencialiai pavojingus ligonius, tad negalėjo mėginti vytis pagrindinio būrio, kai tas pabėgo į užkulisius. Teatre iš viso pavyko sulaikyti penkis ligonius.

„Iškyla buvo ne laiku ir prastai suplanuota — tiesą sakant, absurdiška, ir aš tai žinojau, — sakė jis. — Bet man keturis kartus nepavyko susisiekti su daktaru Manu ir paklausti jo apie šį prašymą, tad neturėjau kitos išeities, kaip jį vykdyti. “

Pasak policijos, šio masinio pabėgimo mastas, kai kurių jame dalyvavusių ligonių reputacija ir daugybė sudėtingų klastočių, kurių reikėjo atsakingiems administracijos darbuotojams apmulkinti, rodo, kad surengtas didžiulis sąmokslas.

Tarp pabėgusiųjų buvo Artūras Toskaninis Džonsas, Juodosios partijos narys. Jis neseniai pateko į žiniasklaidos akiratį, spjovęs merui Lindsėjui į veidą, kai šis pėsčiomis lankėsi Harleme, ir hipis Erikas Kanonas, kurio sekėjai sukėlė neramumus Šv. Jono Dieviškojo katedroje per Velykų mišias.

Visas pabėgusiųjų sąrašas neskelbiamas, nes ligoninės administracija dar nesusisiekė su jų giminėmis.

Dauguma pabėgusių ligonių vilkėjo chaki spalvos kelnėmis ir trumparankoviais marškinėliais, avėjo sportbačiais, sandalais ir šlepetėmis. Pasak patikimų šaltinių, kai kurie ligoniai vilkėjo pižamų švarkais ir chalatais.

Policija įspėjo, kad kai kurie ligoniai užspeisti gali būti pavojingi, ir paragino atpažinus bėglius artintis prie jų atsargiai. Pažymėta, kad tarp bėglių yra du pono Džonso Juodosios partijos sekėjai.

Vyksta nuodugnus pabėgimo tyrimas.

Blovilio teatro ir „Plaukus“ statančios bendrovės vadovybės paneigė surengusios masinį pabėgimą kaip reklaminį triuką.

Kaip paprasta viskas atrodo dabar, skaitant apie tai Times. Suklastoji dokumentus, užsisakai autobusą, nuvažiuoji į teatrą, pabėgi vykstant spektakliui.

Ar numanote, kokią gausybę dokumentų reikia suklastoti tam, kad vieną ligonį išleistų iš psichiatrijos gydyklos vienai valandai? Nuo tada, kai 11.30 išsiskyriau su Eriku, iki savo psichoanalizės sesijos pas Džeiką 15.00 aš visą laiką spausdinau mašinėle dokumentus, klastojau daktaro Mano parašą ir laksčiau po ligoninę nešiodamas įsakymus reikiamiems darbuotojams. Galop išmokau padėti daktaro Mano parašą greičiau ir tvarkingiau negu jis pats. Vis dėlto pasirašiau aštuoniasdešimt šešiais dokumentais mažiau, negu oficialiai buvo reikalaujama tokiai išvykai.

Ar jums nekiltų įtarimas, jei kas nors paskambintų ir prislopintu balsu su vos juntamu negrišku akcentu paprašytų keturiasdešimt penkių vietų autobuso trisdešimt aštuoniems psichikos ligoniams nuvežti tą patį vakarą, po šešių valandų, pasižiūrėti miuziklo Brodvėjuje? Ar kada nors bandėte išvesti trisdešimt aštuonis psichikos ligonius iš palatų, kai pusė jų nežino, kur eina, arba nenori eiti, yra netinkamai apsirengę ar vakare nori per televizorių žiūrėti beisbolo rungtynes? Kadangi nežinojau, kuriuos trisdešimt aštuonis iš keturiasdešimt trijų skyriaus ligonių užsakovas norėjo išvysti laisvus, turėjau pasirinkti trisdešimt aštuonias pavardes atsitiktinai — aišku, jos nesutapo su tomis, kurias turėjo galvoje ponas Kanonas. Gal manote, kad vyriausiasis slaugytojas ar daktaras Lucijus Rainhartas leido pakeisti pavardes sąraše?

— Klausykite, Rainhartai, dviejų geriausių mano vyrų nėra sąraše, — neviltingai sukuždėjo man į ausį Artūras tą vakarą be septynių aštuonios.

— Jie pamatys „Plaukus“ kitą vakarą, — atsakiau.

— Bet man reikia tų vyrų, — niršo jis.

— Sąraše — trisdešimt aštuonios pavardės. Tuos trisdešimt aštuonis ligonius aš ir palydėsiu į „Plaukus“.

Jis nusitempė mane giliau į kampą.

— Bet Kanonas sakė, kad kauliukai liepė...

— Kauliukai tepasakė, kad pasistengčiau padėti ponui Kanonui ir trisdešimt septyniems kitiems psichikos ligoniams pabėgti. Jokių pavardžių jie neminėjo. Jeigu jūs norit imtis iniciatyvos, užtikrinu: aš nežinau, kuris iš jų Smitas, kuris Petersonas ar Klugas, bet aš vešiuos tik tuos, kurie teigia esą Smitas, Petersonas ir Klugas.

Artūras nubėgo.

Po penkių minučių prikirpavo vyriausiasis slaugytojas Herbis Flamas.

— Klausykit, daktare Rainhartai, sąraše aš nematau Heklbergo, bet aš ką tik mačiau jį išeinant su ta paskutine grupe ir jūsų palydovais.

— Heklbergas? — atsakiau. — Kažin. Aš patikrinsiu.

Nuėjau į šalį.

Flamas pasivijo mane prieš pat išeinant.

— Atleiskite, kad vėl jus trukdau, daktare, bet keturi vyrai iš jūsų sąrašo vis dar čia, o keturi, kurių nėra jūsų sąraše, ką tik išėjo.

— Ar jūs įsitikinęs, pone Flamai, kad skyriuje dabar liko penki ligoniai?

— Taip, pone.

— Ir kad išėjo tik trisdešimt aštuoni?

— Taip, pone.

— Ar jūs įsitikinęs, kad mano pavardė Rainhartas?

Jis pakėlė į mane akis ir ėmė nervingai kasytis didelį pilvą.

— Taip, pone. Manau, kad taip, pone.

— Jūs manot, kad mano pavardė Rainhartas?

— Taip, pone.

— Kas tas pacientas štai ten? — paklausiau rodydamas į vyrą, kurio anksčiau nebuvau matęs, vildamasis, kad jis ką tik paguldytas.

— Ėėėė... anas?

— Taip, anas, — atsakiau šaltai žiūrėdamas į Flamą iš viršaus.

— Turėsiu paklausti sanitaro Higinso. Jis...

— Mes pavėluosime į spektaklio pradžią, pone Flamai. Deja, negalime čia likti ilgiau todėl, kad jums prastai sekasi įsiminti pavardes. Viso gero.

— Vi... viso gero, dak...

— Rainhartai — įsidėmėk.

Ar esate kada nors ėjęs Brodvėjumi vidury voros trisdešimt aštuonių vyrų, margai apsitaisiusių chaki spalvos kelnėmis, bermudais, ligoninės uniformomis, suplyšusiais trumparankoviais marškinėliais, chalatais, pižamų švarkeliais, treningais, apsiavusių sportbačiais, sandalais, šlepetėmis ir vedamų kuo ramiausio aštuoniolikamečio vaikino, vilkinčio baltu ligoninės chalatu ir švilpaujančio „Respublikos kovos giesmę“? Jei taip, ar tokio palaimingo vyruko vedamos tokios voros viduryje ėjote paskui į Brodvėjaus teatrą? Ir atrodėte natūralus? Neįsitempęs? Kai pusė vietų teko pirmoje eilėje? (Kadangi vasarą niujorkiečiai vangiai lankė teatrus, man pavyko gauti bilietus paskutinę minutę — 16.30 — bet už dvidešimt suplojau po 8,5 dolerio.)