Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Ar tuomet bandėte susodinti trisdešimt aštuonis tokius skirtingus žmones, kai pusė vietų lyg sviedinio skeveldros išsibarsčiusios penkių šimtų vietų salėje? Juolab kad trys iš jūsų ligonių — vaikščiojantys zombiai, keturi serga maniakine depresija, o šeši yra budrūs homoseksualistai. Ar tuomet bandėte išlikti orus, griežtas ir valdingas, nors vienas iš tų nelaimėlių be perstojo ėjo prie jūsų ir isteriškai šnabždėjo į ausį, kada jie visi turi bėgti?

— Rainhartai! — sunerimęs sušnypštė man Artūras X. — Ką, po velnių, mes veikiame čia, „Plaukuose“?

— Man buvo įsakyta atvesti jus į „Plaukus“. Taip ir padariau. Kauliukas atmetė variantą, kad paleisiu jus Leksingtono prospekte. Tikiuosi, jums patiks.

— Salės gale stovi keturi farai — mačiau, kai įėjome. Gal čia kokie spąstai?

— Apie policiją nieko nežinau. Iš teatro galima išeiti ir pro kitur. Tikiuosi, jums patiks. Mėgaukitės.

— Tos prakeiktos žiūrovų salės šviesos gęsta. Ką, po velnių, mes turim daryti?

— Klausytis muzikos. Atsivedžiau jus į „Plaukus“. Mėgaukitės. Šokite. Džiaukitės.

Visą tą laiką Erikas Kanonas išliko ramus kaip golfininkas, kuriam reikia įridenti kamuoliuką iš penkių centimetrų atstumo, ir nė karto prie manęs nepriėjo — tik dvi sekundes iškart po pirmo veiksmo („Fainas spektaklis, daktare Rainhartai, džiaugiuosi, kad čia atėjome“). Užtat Artūras X be perstojo muistėsi ant savo kėdės arba lakstė tarpueiliu pasišnekėti su kuriuo nors sekėju ar manimi.

— Klausykit, Rainhartai, — sušnypštė jis baigiantis pertraukai, — ką jūs darysite, jei mes visi atsistosime, imsime šokti ir užlipsime ant scenos?

— Atsivedžiau jus į „Plaukus“. Noriu, kad mėgautumėtės. Linksminkitės. Šokite. Dainuokite.

Jis spoksojo man į akis tarsi okulistas, įtariantis, kad atšoko tinklainė, paskui gargždžiai kiktelėjo.

— Dieve... — tarė jis.

— Smagiai praleisk laiką, sūnau, — šūktelėjau jam pavymui.

— Daktare Rainhartai, atrodo, ligoniai vieni su kitais kuždasi, — po kokių trijų minučių tarė man vienas iš mano stambių palydovų.

— Tikriausiai pasakoja kokį riebų anekdotą, — atsakiau.

— Tas Artūras Džonsas eina prie kiekvieno ir kažką kužda į ausį.

— Liepiau jam priminti visiems, kad nevėluotų į autobusą, kai važiuosime kartu atgal į salą.

— O jeigu kas nors mėgins pabėgti?

— Sulaikykit jį švelniai, bet tvirtai.

— O jeigu jie visi mėgins pabėgti?

— Sulaikykit sergančius visuomenei pavojingiausiomis ligomis — žodžiu, zombius ir žmogžudžius — o kitus palikit policijai.

Ramiai jam nusišypsojau.

— Tik jokio smurto! Negalim sutepti mūsų ligoninės personalo reputacijos. Nevalia sutrikdyti žiūrovų.

— Klausau, daktare.

Atsisėdau tarp dviejų aiškiai kraujo ištroškusių ligonių ir, kai vyrai iš mūsų eilės atsistojo, norėdami prisidėti prie šokančiųjų ant scenos, apglėbiau abiejų kaklus savo didžiulėmis rankomis ir spaudžiau tol, kol jie keistai apsiblausė. Tada žiūrėjau įdomią antro veiksmo įžangą: kokios trys dešimtys keistai apsitaisiusių trupės narių aplink mane, apsimetusių žiūrovais, ėmė šokti tarpueiliuose ir artintis prie scenos draugiškai, bet šiurkštokai kvailiodami. Aktoriai scenoje apsimetė šiek tiek sutrikę, bet dainavo toliau, kai naujieji keistuoliai, įsimaišę tarp pirmame veiksme dalyvavusių keistuolių, ėmė dainuoti, šokti ir šėlti; jie visi traukė pirmąją dainą — „Kur aš einu?“, kol dauguma vėliau pasirodžiusiųjų nuo scenos dingo.

Policija gal pusvalandį kvotė mane teatre. Aš paskambinau į ligoninę ir papasakojau reikiamiems darbuotojams apie iškilusius nedidelius keblumus, paskui daktarui Manui į savo butą ir pranešiau, kad trisdešimt trys ligoniai pabėgo iš „Plaukų“. Paskambinęs atitraukiau jį nuo partijos, kurioje jam iškrito labai geros kortos — „pilnas namas“ iš tūzų ir valetų, tad tokio nusiminusio jo dar nebuvau girdėjęs.

— Viešpatie Dieve brangus, Lukai, — trisdešimt trys ligoniai?! Ką tu padarei? Ką tu iškrėtei?!

— Bet savo laiške rašei...

— Kokiam laiške? Ne, ne, NE, Lukai, pats žinai, kad niekad nebūčiau rašęs laiško dėl trisdešimt trijų... varge!.. — pats juk žinai! Kaip galėjai šitaip pasielgti?!

— Bandžiau su tavim pasimatyti, tau paskambinti.

— Bet neatrodė, kad būtum sutrikęs. Aš nė nenumaniau. Trisdešimt trys ligoniai!

— Penkiems mes neleidom ištrūkti.

— Ak, Lukai, Dieve mano, ką parašys laikraščiai, ką pasakys daktaras Esterbrukas, Senato Psichinės higienos komitetas, Dievuliau brangus!

— Jie tik žmonės, — atsakiau.

— Kodėl per visą dieną niekas man nepaskambino, neatsiuntė laiškelio, pasiuntinio ar kitaip neįspėjo? Kodėl visi elgėsi taip kvailai? Išsivežti trisdešimt tris ligonius iš skyriaus...

— Trisdešimt aštuonis.

— ...į Brodvėjaus miuziklą...

— O kur mes turėjom juos vežti? Savo laiške rašei...

— Ką čia šneki?! Nekalbėk apie jokį mano laišką!

— Aš tik...

— Į „Plaukus“! — jis paspringo. — Laikraščiai, Esterbrukas... Lukai, Lukai, ką tu pridirbai?!

— Viskas bus gerai, Timai. Psichikos ligonius visada sugauna.

— Bet niekas apie tai neskaito. Jie pabėgo — štai kur sensacija.

— Žmonės nusistebės mūsų liberalia, pažangia politika. Kaip rašei savo laiš...

— Kad daugiau apie jį negirdėčiau! Mes turim niekados daugiau neišleisti nė vieno paciento iš ligoninės. Nieku gyvu!

— Raminkis, Timai, raminkis. Aš turiu dar pasikalbėti su policininkais ir žurnalistais...

— Nesakyk jiems nė žodžio! Aš atvažiuoju. Pasakyk, kad susirgai laringitu. Nieko nekalbėk!

— Man jau metas, Timai. Paskubėk.

— Tik nesakyk...

Padėjau ragelį.

Dar pusantros valandos kalbėjausi su policininkais, žurnalistais ir žemesniais ligoninės vadovais, paskui akis į akį su daktaru Manu. Taigi žaisti pokerio į mano butą grįžome tik prieš pat vidurnaktį.

Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad Lilė buvo nemažai išlošusi; panelė Veliš ir Fredas Boidas daug pralošė, o Džeikas su Arlyna turėjo apie nulį. Jie visi gan susidomėję klausėsi, kas nutiko, kad daktaras Manas taip susinervino, bet aš sumenkinau įvykio svarbą — girdi, tai tik menkas nuotykis, audra vandens stiklinėje, leidau jiems suprasti, esą kažkokia pogrindinė diversantų grupuotė padarė daugybę klastočių, pareiškiau, kad ši tema man įgriso ir noriu žaisti pokerį.

Buvau baisiausiai įsitempęs, tad vos nusėdėjau ant kėdės, bet jie maloniai įtraukė mane į žaidimą. Nebepaisiau jų klausimų ir galop man pavyko sutelkti dėmesį į klaikiai nesisekančias kortas. Per pirmąją partiją daug pralošiau Fredui Boidui, per antrą — dar daugiau Arlynai. Kai iš septynių partijų nelaimėjau nė vienos, pasijutau baisiai prislėgtas, o visi kiti (išskyrus panelę Veliš — ji žiovavo ir nuobodžiavo) buvo kuo linksmiausiai nusiteikę. Telefonas suskambo vos kartą. Atsakiau policininkams nežinąs, kodėl nutrūko ryšys, kai tą popietę bandžiau paskambinti daktarui Manui, bet aš čia akivaizdžiai niekuo dėtas, nes pats jam skambinau. Paaiškinau jiems su Artūru Džonsu per „Plaukus“ kalbėjęsis todėl, kad jis esąs įžvalgus dramos kritikas, ir priminiau pats vienas sulaikęs du pavojingiausius ligonius, todėl būsiąs dėkingas, jei jie rodysią man truputį pagarbos (nes pralošinėjau, todėl nuotaika buvo ganėtinai šlykšti).

Pralošiau dar dvi pokerio partijas, tad dar labiau apniukau. Fredas papasakojo, kaip taiko kauliukų terapiją dviem savo pacientams, Džeikas papasakojo man, kokį sakinį parašė savo straipsnyje, ir vakarėlis baigėsi, visi išsiskirstė, ir Lilė linksmai juokdamasi nuėjo į lovą. Nors ji keletą kartų itin nepadoriai mane pabučiavo, aš pasilikau susmukęs ant savo krėslo ir susirūpinęs mąsčiau apie savo lemtį.