Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Aš, daktaras Lucijus M. Rainhartas, šįvakar aštuntą vadovausiu trisdešimt septyniems ligoniams per didžiausią ir sensacingiausią pabėgimą iš Amerikos psichiatrijos gydyklos?

— Trisdešimt aštuoniems, — pataisė jis.

— A, trisdešimt aštuoniems, — atsakiau. Spoksojome vienas kitam į akis iš pusės sprindžio atstumo; atrodė, kad jis neturi jokių abejonių dėl įvykių baigties.

— Atleisk, — pyktelėjau aš. — Nieko geriau aš negaliu.

Kiek pagalvojęs pridūriau:

— Ridensiu vieną kauliuką. Jei atsivers dvi ar šešios akys, mėginsiu padėti tau ir trisdešimt septyniems kitiems šį vakarą kaip nors pabėgti iš šios ligoninės.

Jis nieko neatsakė.

— Tinka?

— Ridenk ir atversk šešakę, — tyliai tarė jis.

Dar kurį laiką į jį žiūrėjau, paskui sudėjau delnus rieškučiomis, smarkiai pakračiau kauliuką ir mečiau jį ant stalo tarp savojo tuščio pieno pakelio, dviejų gumulų tunų mišrainės ir druskinės. Dviakė.

— Cha! — išsprūdo man.

— Dar atnešk mums pinigų, — bejausmiu balsu tarė jis kiek atsilošdamas. — Kokio šimto žalių turėtų užtekti.

Jis su kėde atsitraukė nuo stalo, atsistojo ir plačiai šypsodamas pažiūrėjo į mane.

— Viešpaties keliai nežinomi, — tarė jis.

Aš irgi pažiūrėjau į jį ir pirmą kartą suvokiau norįs, kad būtų ne mano, o Kauliuko valia.

— Taip, — atsakiau. — Dievo įrankiai būna daugybės pavidalų ir dydžių.

— Iki pasimatymo šį vakarą, — tarė jis ir prasispraudęs pro spūstį išėjo iš valgyklos.

Tiesą sakant, mielai pažiūrėčiau „Plaukus“ dar kartą, — pamaniau. Tada, apdujęs ir apstulbęs nuo minties, kokia diena manęs laukia, ėmiau planuoti Didįjį Pabėgimą Iš Psichiatrijos Gydyklos.

Penkiasdešimt trečias skyrius

— Tu išgydytas, — pareiškė Džeikas. — Tokia mano kukli nuomonė.

— Nesu įsitikinęs, Džeikai, — atsakiau. Tą popietę mes sėdėjome jo kabinete, ir jis bandė man pasakyti, kad ši psichoanalizės sesija mums bus paskutinė.

— Tavo domėjimasis kauliukų terapija davė tau racionalų darbo su kauliukais pagrindą. Anksčiau naudojai kauliukus tam, kad išvengtum atsakomybės. Dabar pats tapai už juos atsakingas.

— Turiu pripažinti, kad labai įžvalgiai pastebėjai. Bet iš kur mes galim žinoti, kad Kauliukas nenusiųs manęs kokia nauja kryptimi?

— Todėl, kad dabar turi tikslą. Siekį. Variantus juk kontroliuoji tu, tiesa?

— Tiesa.

— Tu manai, kad kauliukų terapija — daug žadantis dalykas, ar ne?

— Kartais.

— Tu juk nerizikuosi kauliukų terapijos pažanga tam, kad pasidulkintum su dar viena buka mergše. Tikrai nerizikuosi. Dabar tu žinai, ko nori.

— Protingos mergšės?

— Kauliukų terapijos pažangos. Ši terapija suteikia tavo gyvenimui pagrindą, kurio tau taip trūko nuo tada, kai atstūmei tėvą Froido pavidalu bei daktarą Maną ir pradėjai šį atsitiktinį maištą.

— Bet geras kauliukų terapijos specialistas privalo gyventi pagal atsitiktinumo dėsnius.

— Tačiau jis turi reguliariai matytis su pacientu, pasirodyti, kai paskiria jam valandą.

— Mmmmm.

— Jis privalo klausytis paciento. Jį mokyti.

— Hmmm.

— Be to, prikalbinai Lilę ir savo vaikus išbandyti kauliukų terapiją. Tavo naujoji savastis pripažinta. Tau nebereikia apsimetinėti kvaileliu.

— Aišku.

— Net aš pripažįstu naująjį Luką. Arlyna parodė man keletą veiksmingų kauliukų terapijos padėčių. Kalbėjausi su Boglsu. Kauliukų terapija nėra beprasmė.

— Tikrai?

— Žinoma.

— Bet ji kelia grėsmę savasties stabilumo pojūčiui, kuris yra būtinas, kad žmogus jaustųsi saugus.

— Taip tik atrodo. Iš tikrųjų ji stiprina kauliukų mokinį — Dieve, aš jau pradėjau vartoti tavo terminus! — pacientą, kadangi verčia jį nuolatos konfliktuoti su aplinkiniais.

— Stiprina žmogaus ego ?

— Be abejo. Juk dabar tu nieko nebijai, ar ne?

— Po teisybei, nežinau.

— Tu tiek kartų apsikvailinai, kad tavęs nebeįmanoma įskaudinti.

— Ooo — labai įžvalgu!

— Tai ir yra ego stiprybė.

— Be jokio ego.

— Mudu kalbam apie tą patį, tik skirtingais žodžiais. Taigi mes to ir siekiame. Manęs neįmanoma įskaudinti, kadangi aš viską išanalizuoju. Mokslininkas vienodai neutraliai tiria savo žaizdą, sužeidė ją ir gydytoją.

— O kauliukų mokinys vienodai bejausmiškai vykdo kauliukų sprendimus — gerus ir blogus.

— Taigi, — pritarė Džeikas.

— Bet kuo virs visuomenė, jeigu jos nariai ims tartis su Kauliuku prieš darydami sprendimą?

— Nieko baisaus. Žmonių ekscentriškumas pasireiškia tik pasirenkant variantus. Dauguma išbandysiančiųjų kauliukų terapiją vystysis taip kaip tu — todėl tavo atvejis toks svarbus. Jie visi išgyvens chaotiško maišto laikotarpį, o paskui visą gyvenimą saikingai, racionaliai naudos kauliukus turėdami kokį nors bendrą tikslą.

— Labai malonu girdėti, Džeikai, — atsakiau ir laisviau atsilošiau ant kušetės, nes iki tol sėdėjau budriai įsitempęs.

— Mane kamuoja depresija, — pridūriau.

— Saikingas, racionalus kauliukų naudojimas yra racionalus ir saikingas, tad kiekvienas žmogus turi jį išbandyti.

— Tačiau kauliukų gyvenimas turi būti nenuspėjamas, iracionalus ir nesaikingas. Jeigu toks nėra, vadinasi, tai ne kauliukų gyvenimas.

— Nesąmonė. Tu pastaruoju metu klausi kauliukų nuomonės, ar ne?

— Klausiu.

— Tu priiminėji pacientus, gyveni su žmona, reguliariai lankaisi pas mane, apmoki sąskaitas, kalbiesi su draugais, paklūsti įstatymams: gyveni sveiką, normalų gyvenimą. Tu išgydytas.

— Sveikas, normalus gyvenimas...

— Ir tavęs nebepjauna nuobodulys.

— Sveikas, normalus gyvenimas be nuobodulio...

— Taigi. Tu išgydytas.

— Sunku tuo patikėti.

— Buvai man kietas riešutėlis.

— Jaučiuosi lygiai toks pat, koks buvau prieš tris mėnesius.

— Kauliukų terapija, tikslas, reguliarumas, saikingumas, ribų pojūtis — tu išgydytas.

— Vadinasi, mano psichoanalizė baigta?

— Belieka paploti katučių.

— Kiek aš tau skolingas?

— Panelė R tau išeinant išrašys sąskaitą.

— Ką gi — ačiū tau, Džeikai.

— Lukuti, šiandien po pietų ir po pokerio vakare baigsiu „Šešiabriaunio žmogaus atvejį“. Ačiū tau.

— Ar geras straipsnis?

— Kuo sudėtingesnis atvejis, tuo geresnis straipsnis. Beje, paprašiau mūsų gero pažįstamo Arnio Veismano pabandyti gauti tau kvietimą pasakyti kalbą apie kauliukų terapiją kasmečiame Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacijos suvažiavime šį rudenį. Neblogai, ką?

— Ką gi — ačiū tau, Džeikai.

— Manau, perskaitysiu „Šešiabriaunio žmogaus atvejį“ tą pačią dieną.

— Kietasis duetas.

— Norėjau pavadinti straipsnį „Išprotėjusio mokslininko atvejis“, bet galop pasirinkau „Šešiabriaunio žmogaus atvejį“. Ką tu manai?

— „Šešiabriaunio žmogaus atvejis“... Gražu.

Džeikas apėjo savo tvarkingą stalą, iškėlė ranką iki mano aukšto peties ir iš apačios nusišypsojo man į akis.

— Tu esi genijus, Lukai, aš irgi — tik nepamiršk saiko.

— Iki pasimatymo, — atsakiau spausdamas jam ranką.

— Pasimatysim šįvakar per pokerį, — priminė jis man išeinant.

— Gerai sakai — buvau užmiršęs. Gal šiek tiek vėluosiu, bet vis tiek pasimatysim.

Kai išeidamas atsargiai uždarinėjau duris, jis paskutinį kartą sugavo mano žvilgsnį ir nusišypsojo.