Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Ak tu bedvasi dziundzės gabale, — sušnypščiau ant tos mažosios šlykštynės. — Tu kaliause, tu zombe, tu žliumba nelaiminga. Verčiau glamonėsiu kairę panelės Reingold alkūnę, negu paliesiu tavo lavonišką kūną.

Iš pradžių pamačiau jos akyse suliepsnojant pyktį, paskui, lyg jos galvoje būtų sprogusi blykstės lemputė, jos akys nušvito ir jos veide pasirodė švelni, atjauti išraiška.

— ...papai kaip spuogeliai, subinė tokia plokščia ir kaulėta, kad galėtum su ja lyginti drabužius...

— Lukai, Lukai, Lukai, — švelniai kartojo ji.

— Nereikia jokių LuLuLu, gyvate! Drąsos turi ne daugiau už sutraiškytą skruzdėlę. Pelė. Aš vedžiau pelę.

Jos veide vėl plykstelėjo pyktis.

— Tik pažiūrėkit į ją — neprarasdama savitvardos nė pusės minutės negali vykdyti kauliukų paliepimo...

Lilė visai suglumo. Aš baisiausiai įsiutęs vaikštinėjau priešais ją.

— Galima pagalvoti, kad šitiek metų aš dulkinausi su moterim. Štai didžiapapė Arlyna, patirianti orgazmą kas porą minučių...

— Lukai... — buvo bepradedanti ji.

— ...arba tokia saldžiapizė tigrė kaip Terė...

— Mano vargše, vargše Lukai...

— Turiu uodegą velkančią pelytę su paraudusiomis kaip karoliukai akimis.

Ji šypsojosi ir purtė galvą; jos akys, nors ir paraudusios, buvo skaisčios ir spindėjo.

— ...kai pagalvoju, norisi vemti.

Stovėjau palinkęs virš jos sugniaužtais kumščiais, tyčiojausi ir net dusdamas rėkiau. Jausmas buvo be galo malonus, bet ji žiūrėjo iš apačios į mane švelniomis akimis, visa bejėgė ir neįskaudinta. Todėl plūdausi vis smarkiau, kol galop ėmiau begėdiškai kartotis.

— Lukai, aš tave myliu... — tarė ji, kai padariau pauzę.

— Gailestį, kvaiša. Turi justi gailestį. Net nesugebi tinkamai žaisti...

— Mano Lukai...

— Besmegene, bepape, bešikne...

— Mano vargše mielas nesveikas didvyri.

— Joks aš tau mielas! Ak tu gyvate. Sukišiu šluotkotį tau į...

— Laikas, — tarė ji. — Jau laikas.

— Man nusišikt! Ak, kaip norėčiau nukirst tą tavo pelišką galvą ir atiduoti tavo dziundzę raupsuotiesiems!

— Trys minutės baigėsi, Lukai, — tyliai tarė ji.

— A, — pasakiau palinkęs virš jos. Man iš burnos dribo seilės. Ir pridūriau: — A... atsiprašau.

— Šiam kartui užteks, — tarė ji. — Ir ačiū.

Tada ji įmurkdė savo veidą man į pilvą, ir mes gražiai, įnirtingai pasidulkinome be jokių kauliukų — paprastai taip būna, kai nepaprastai sukyla emocijos ar tik prasidėjus ar baigiantis meilei. Nuo tada ji buvo atjauti arba meili. Dažniausiai.

Kai tą rytą Kauliukas išrinko tenisą, vėliau nuvažiavome į paplūdimį, maudėmės, žaidėme gaudynes su Lariu ir Eve, deginomės, maudėmės, grįžę į sodybą išgėrėme gardaus neskiesto džino, vėl kalbėjomės, valgėme sriubą ir sūrainius, rūkėme žolę, kol Lilė kepė šokoladinius pyragaičius, panelė Veliš skambino gitara, o mes su Fredu dainavome duetą apie Harvardą ir Kornelį, tada vėl parūkėme žolytės ir išsiskirstėme į savo kambarius, ir kai mudu su Lile kikendami lėtai, tingiai mylėjomės ir jinai verkė, įėjo nuogas Fredas ir paklausė, ar gali prisidėti prie mūsų, tada būtų tikra orgija, aš paridenau Kauliuką ir turėjau pasakyti „ne“, o jis atšovė: pisau aš tą Kauliuką, tada paridenau antrą kartą ir sužinojau, kad jis gali pistis su Kauliuku, bet ne su mumis, ir įėjo panelė Veliš, Lilė Kauliuko nemetė, bet pasakė „ne“, tada visi susėdę kalbėjomės apie poeziją, paleistuvystę, žolę, pornografiją, kontraceptines tabletes, galimas padėtis, varpas, gėdos lūpas, potenciją, moterų nuolaidumą, žaidimus ir pimpalus.

Gerokai vėliau aš kikendamas ilgai, tingiai mylėjausi su Lile, apdujusia nuo visų tų kalbų, ir prieš mudviem užmiegant ji mieguistai tarė: „Dabar kauliukų žmogus turi namus“, aš atsakiau „mmmm“, ir mes užmigome.

Penkiasdešimt antras skyrius

— Noriu, kad padėtum man pabėgti, — tyliai tarė Erikas, atsargiai it kokį trapų daiktą laikydamas rankose sumuštinį su tunu. V skyriaus valgykloje mes grumdėmės tarp kitų pacientų ir jų lankytojų. Buvau apsirengęs nerūpestingai: senu juodu kostiumu ir juodais marškiniais aukšta apykakle, jis — standžia pilka psichiatrijos gydyklos uniforma.

— Kodėl? — paklausiau palinkdamas prie jo, kad geriau girdėčiau pro klegesį, sklindantį iš visų pusių.

— Turiu ištrūkti — aš čia nieko nebeveikiu.

Pro mano petį jis žiūrėjo į vyrus man už nugaros, sustojusius į padriką eilę.

— Bet kodėl aš? Juk žinai, kad manim negali pasitikėti, — pasakiau.

— Aš negaliu tavim pasitikėti, jie negali tavim pasitikėti, niekas negali tavim pasitikėti.

— Ačiū.

— Bet tu esi vienintelis nepatikimas žmogus jų pusėje, žinantis pakankamai, kad galėtų mums padėti.

— Man didelė garbė.

Nusišypsojau, atsilošiau ant savo kėdės ir mąsliai gurkštelėjau pro šiaudelį iš popierinio pakelio su šokoladiniu pienu. Kito jo sakinio pradžios neišgirdau.

— ...išeis, aš žinau. Viskas kaip nors susitvarkys.

— Kas? — paklausiau vėl palinkdamas į priekį.

— Noriu, kad padėtum man pabėgti.

— A, tu apie tai, — atsakiau. — Kada?

— Šįvakar.

— Ooooo, — atsakiau kaip gydytojas, kuriam parodė itin įdomių simptomų aprašymą.

— Šįvakar aštuntą.

— Ne penkiolika po aštuonių?

— Užsakysi autobusą, kad nuvežtų grupę ligonių pasižiūrėti miuziklo „Plaukai“ Manhetene. Autobusas atvažiuos be penkiolikos aštuonios. Tu ateisi ir mus išsivesi.

— Kodėl jūs norit žiūrėti „Plaukus“?

Jo tamsios akys dirstelėjo į mane, paskui vėl nukrypo į sumaištį man už nugaros.

— „Plaukų“ mes nežiūrėsime. Mes bėgsime, — tyliai aiškino jis. — Tu išleisi mus pervažiavus tiltą.

— Bet niekas negali šitaip išeiti iš ligoninės be raštiško įsakymo, pasirašyto daktaro Mano ar kurio kito ligoninės direktoriaus.

— Įsakymą suklastosi. Jei koks gydytojas pateiks jį vyriausiajam slaugytojui, niekas neįtars, kad jis klastotas.

— Kas nutiks man, kai jūs išsivaduosit?

Jis ramiai pažvelgė į mane ir be jokios dvejonės atsakė:

— Tai nesvarbu. Tu tik įrankis.

— Aš esu tik įrankis, — pasakiau.

Mudu pažiūrėjome vienas į kitą.

— Tiksliau, autobusas, — pridūriau.

— Tu esi įrankis ir būsi išgelbėtas.

— Akmuo nuo širdies nusirito tai sužinojus.

Mudu įsmeigėme vienas į kitą akis.

— Kodėl turėčiau tai daryti? — galop paklausiau. Triukšmas aplink buvo siaubingas, tad mes patys to nepastebėdami kišom galvas vis arčiau ir dabar jas skyrė vos pusė sprindžio. Pirmą kartą jo lūpose šmėstelėjo šypsenėlė.

— Todėl, kad taip tau lieps kauliukas, — tyliai atsakė jis.

— Ėėėė, — atsakiau kaip gydytojas, pagaliau radęs simptomą, iš kurio nustatė sindromą. — Kauliukas lieps man...

— Paklausi Jo dabar, — tarė jis.

— Paklausiu Jo dabar.

Įkišau ranką į švarko kišenę ir išsitraukiau du žalius kauliukus.

— Gal jau aiškinau tau: galimybes ir jų tikimybes parenku pats.

— Neturi reikšmės, — atsakė Erikas.

— Bet variantas vadovauti tokiam jūsų pabėgimui man nelabai prie širdies.

— Neturi reikšmės, — atsakė Erikas ir vėl vos pastebimai šyptelėjo.

— Kiek ligonių turiu vestis žiūrėti „Plaukų“ su tavim?

— Trisdešimt septynis, — tyliai atsakė jis.

Turbūt mano žiauna atvipo.