Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Daktaras Rainhartas sustojo kambario viduryje nugara į daktarą Eksteiną ir pasisuko į penkis savo teisėjus su malonia, romia šypsena veide.

— Tikėjomės geresnių rezultatų, — tarė jis, patylėjo, paskui tęsė: — Bet reikia pažymėti, kad dėl mūsų gydymo metodo neatsirado nė vieno gerai prisitaikiusio nelaimingo individo. Trisdešimt vienas kauliukų mokinys — visi likę gyvi — yra visiškai neprisitaikęs prie bepročių visuomenės. Taigi vilties yra, — švytėdamas baigė daktaras Rainhartas.

— Nematau reikalo leisti jam kalbėti toliau, — tyliai tarė daktaras Manas truktelėdamas dešinį petį, kad nustumtų daktarą Muną.

— Ko gero, jūs teisus, — pritarė daktaras Veinbergeris lygindamas prieš save gulinčius suglamžytus popierius.

— Kauliukų terapija ir pinigai, — prabilo daktaras Rainhartas ir vėl ėmė susikaupęs vaikštinėti po kambarį. — Nuo novatoriško Froido veikalo mažai buvo padaryta sprendžiant pinigų problemą. Kaip jūs, ponai, žinote, Froidas asocijavo pinigus su išmatomis ir įžvalgiai teigė, kad „šykštumas“ yra pastangos sulaikyti išmatas arba, cituojant jo nemirtingą posakį, „išsaugoti Nepriekaištingai Švarią Išangę“.

— Daktare Rainhartai, — pertarė jį daktaras Veinbergeris, — jei neprieštarausite, manau...

— Dar dvi minutės, — dirstelėjęs į savo laikrodį tarė daktaras Rainhartas. — Froidas postulavo, kad neurotikui jį paliekantys pinigai, išmatos, laikas ar energija yra netektis, dvasios — ar, tiksliau, išangės — tarša. Akivaizdu, kad bet kokios pastangos juos sulaikyti yra pasmerktos nesėkmei. Kaip itin taikliai sakė Erichas Fromas: „Neišvengiama žmogaus lemties tragedija yra ta, kad jis šika.“

Rimtame daktaro Rainharto veide ryškiai sužibo akys.

— Užmiršau, iš kurio čia veikalo. Akivaizdu, kad senais gydymo metodais šios dilemos buvo neįmanoma išspręsti. Tradicinė psichoanalizė žiūri į troškimą išsaugoti Nepriekaištingai Švarią Išangę kaip į neurotinį ir žalingą, o mes teigiame, kad šis troškimas, kaip ir visi kiti, yra geras ir pridaro bėdos tik tada, kai jo paisoma pernelyg nuolankiai. Iš tikrųjų individas privalo įprasti džiaugtis ir Nepriekaištingai Švaria Išange, ir pašalintais iš kūno šūdo gabalais.

Stovėdamas šalia daktaro Koblstouno jis įsirėmė į stalą prieš jį nepriekaištingai švariomis rankomis, aprengtomis nepriekaištingai sukirptomis rankovėmis.

— Mes siekiame ne šalinimo funkcijų suvaržymo, o džiugios jų atmainos: taip sakant, atsitiktinio vidurių užkietėjimo pramaišiui su viduriavimu ir turbūt nenuspėjamais normalaus tuštinimosi epizodais.

— Daktare Rainhartai, malonėkite... — bandė įsiterpti daktaras Koblstounas.

— Aišku, perkeltine prasme. Gydydami žmogų nuo maniakiško nerimo dėl pinigų, iš pradžių duodame jam paprastų kauliukų pratimų: jis, nelygu Kauliuko įgeidis, turi išleisti nedideles pinigų sumas arba jų neišleisti, be to, jis turi leisti Kauliukui nuspręsti, kaip tuos pinigus išleisti. Lėtai, bet nuosekliai mes didiname pinigų sumas.

— Gana, — tarė daktaras Veinbergeris atsistodamas ir atsisukdamas į daktarą Rainhartą — šis pasitraukė į šalį ir dabar stovėjo priešais jį. — Jūs pasakėte, ką norėjote, mes pakankamai išgirdome.

Daktaras Rainhartas žvilgtelėjo į savo laikrodį, paskui išsitraukė iš kišenės kauliuką ir į jį žvilgtelėjo.

— Jūs niekad nepriversite jo užsičiaupti, — tyliai tarė daktaras Manas.

— Sakyčiau, baigiau, — tarė daktaras Rainhartas, grįžo prie kėdės ir atsisėdo. Daktaras Eksternas spoksojo į grindis.

Daktaras Veinbergeris vėl pabandė išlyginti šūsnį suglamžytų popierių prieš save ir garsiai atsikrenkštė.

— Ką gi, ponai, — tarė jis. — Kol daktaras Rainhartas dar čia, manau, prieš pradedant balsuoti turėčiau paklausti jūsų, ar turite jam klausimų.

Jis pirma nervingai pasižiūrėjo į dešinę — ten daktaras Pirmanas šlykščiai šiepėsi, o daktaras Koblstounas rūsčiai spoksojo į bumbulą lazdos, suspaustos tarp kojų. Nė vienas nieko neatsakė. Tada daktaras Veinbergeris nervingai pasižiūrėjo į kairę — ten dar šiurkščiau ir netolygiau alsuodamas daktaras Munas iš lėto buvo belinkstąs nuo daktaro Mano prie pirmininko.

— Jis nebe žmogus, — labai tyliai pasakė daktaras Manas.

— Atleiskite, neišgirdau? — tarė daktaras Veinbergeris.

— Jis nebe žmogus.

— A... taip.

Daktaras Veinbergeris atsistojo.

— Tuomet jei nėra daugiau klausimų, turiu paprašyti daktaro Rainharto išeiti iš kambario, kad galėtume balsuoti mums iškeltu klausimu.

— Sakai, ne žmogus? — ramiai tarė daktaras Rainhartas nesistodamas nuo savo kėdės šalia daktaro Eksteino. — Aš ne žmogus — baisaus čia daikto. Bet kai žmonės tokie, kokie yra šiandien, ar žodžiai „ne žmogus“ gali būti laikomi įžeidimu? Jei pagalvosime apie normalų, kasdienį, įprastą žmogaus žiaurumą turguje, negrų kvartale, šeimoje, kare, tie žodžiai tereiškia, kad mano veiksmai nenormalūs, o ne kad jie smerktini moralės požiūriu.

— Daktare Rainhartai, — tebestovėdamas pertraukė daktaras Veinbergeris, — gal malonėtumėt...

— Ką jūs — aš kalbu nesąmones vos valandą, leiskit man pabaigti.

Jis nieko nesakydamas spoksojo į daktarą Veinbergerį, kol pirmininkas iš lėto atsisėdo ant savo kėdės.

— Kančios, kurias sukelia mūsų veiksmai, padiktuoti kauliukų, akivaizdžiai yra niekai, palyginti su tuo, ką pridaro tiek pat racionalių, civilizuotų žmonių. Kauliukų žmonės tėra blogio mėgėjai. Rodos, jus, vyručiai, trikdo tai, kad kitus žmones kartais valdo ne ego, o kauliukų motyvuota savastis. Jus pribloškia, kad retkarčiais mūsų sukelta kančia tarsi atsiperka. Jums mielesnė tikslinga, nuosekli, gerai apgalvota kančia. Mintis, kad mes sukuriame meilę, nes kauliukai mums taip liepia, kad parodome meilę, kad išgyvename meilę vien per atsitiktinumą, daužo į šipulius jūsų iliuzijas dėl žmogaus prigimties.

Kai daktaras Veinbergeris vėl buvo besistojąs nuo kėdės, daktaras Rainhartas tik pakėlė savo didžiulę dešinę ranką ir ramiai tęsė:

— Bet kokia yra ta žmogaus prigimtis, kurią jūs taip galvotrūkčiais puolate ginti? Pasižiūrėkite į save. Kur dingo jumyse buvęs tikras išradėjas? Ar meilužis? Ar nuotykių ieškotojas? Ar šventasis? Ar moteris? Jūs juos nužudėte. Pažiūrėkite į save ir paklauskite: „Ar tai Dievo atvaizdas, pagal kurį Jis sukūrė žmogų?“

Daktaras Rainhartas pažiūrėjo į Pirmaną, paskui į Koblstouną, paskui į Veinbergerį, paskui į Muną ir galop į Maną.

— Šventvagystė. Dievas kuria, eksperimentuoja, įveikia kliūtis. Jis nesimurkdo išmatose, susikaupusiose Jo praeityje.

Daktaras Rainhartas įsikišo du popieriaus lapus atgal į portfelį ir atsistojo.

— Dabar aš išeinu, o jūs galite balsuoti. Bet atminkite: jūs visi potencialiai esate dvasios chameleonai, o iš visų iliuzijų, atimančių iš žmogaus dieviškumą, žiauriausia yra į akmenį panašų, slegiantį „savitumo“ ar „individualumo“ kiautą vadinti didžiausiu žmogaus laimėjimu. Tai tolygu girti laivą už jo inkarą.

Daktaras Rainhartas vienas nuėjo prie durų.

— Tikras kvailys, — tarė. — Keletas tikrų kvailių. Keletas vienoje kartoje, keletas vienoje tautoje. Kol nebuvo atrastas Kauliukas, apie tai negalėjai nė svajoti.

Paskutinį kartą nusišypsojęs — šįsyk daktarui Eksternui — jis išėjo iš kambario.

Keturiasdešimt devintas skyrius

[Kauliuko paliepimu surašytas Niujorko psichiatrų draugijos vykdomojo komiteto teisinių diskusijų inscenizavimas, paremtas daktaro Džeikobo Eksteino magnetofono įrašais ir parodymais.]