Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Mes turime daugybę įrodymų, kas nutinka sunaikinus asmenybę, — tyliai pertarė daktaras Koblstounas. — Mūsų psichiatrijos gydyklos sausakimšai prigrūstos žmonių, jaučiančių daugialypių, jokios sistemos neturinčių savasčių chaosą.

— Taip, turime, — ramiai atsakė daktaras Rainhartas. — Bet kodėl tie žmonės ten?

Į šį klausimą niekas neatsakė, tad palaukęs, kol daktaras Veinbergeris vėl atsisėdo, daktaras Rainhartas tęsė:

— Savo gydymo metodais bandėte įdiegti jiems vienalypės savasties pojūtį, bet jums nepavyko. O gal troškimas nebūti vienalypiam, nebūti vienašmeniam, turėti daugiau negu vieną asmenybę yra natūralus ir esminis žmogaus troškimas mūsų daugiasluoksnėse visuomenėse?

Vėl stojo tyla, tik daktaras Munas garsiai alsavo, o daktaras Veinbergeris irzliai bandė atsikrenkšti.

— Kaskart, kai žvelgiu į pastarųjų šimto metų Vakarų psichoterapijos metodus, — toliau aiškino daktaras Rainhartas, — man atrodo neįtikėtina, kad niekas nepripažįsta, jog jais beveik niekada nepavyko išgydyti nelaimingų žmonių. Kaip pažymi daktaras Raimondas Feltas: „Santykis tarp savaiminės simptomų remisijos ir įvairių psichoterapijos mokyklų atstovų tariamai išgydytų ligonių iš esmės nepakito per visą dvidešimtą amžių.“

Kodėl mūsų pastangos išgydyti neurozes dažniausiai baigiasi nesėkme? Kodėl civilizacija skleidžia žmonėms nelaimės pojūtį greičiau, negu mes sugebame kurti naujas teorijas apie jo kilmę ir kaip jį įveikti? Mūsų klaida darosi akivaizdi. Iš paprastų, vieningų, stabilių praeities visuomenių mes paveldėjome idealaus žmogaus įvaizdį, kuris visiškai netinka mūsų sudėtingoms, chaotiškoms, nestabilioms, daugybę skirtingų vertybių pripažįstančioms urbanistinėms šių dienų civilizacijoms. Mes darome prielaidą, kad „sąžiningumas“ ir „atvirumas“ yra svarbiausia sveikų santykių tarp žmonių sąlyga, o atgyvenusi mūsų laikų etika žiūri į melą ir vaidybą kaip į blogį.

— Daktare Rainhartai, bet nejaugi jūs... — buvo bepradedąs daktaras Koblstounas.

— Taip, pone. Apgailestauju, bet turiu pasakyti, kad kalbu rimtai. Šiandieninės mūsų visuomenės pagrindą sudaro prieštaringi melai. Žmogus, gyvenęs paprastoje, stabilioje, vienu melu tikinčioje visuomenėje, tą vienintelio melo sistemą paversdavo vieningos savasties dalimi ir puikuodavosi ja tikįs iki gyvenimo pabaigos. Jam neprieštaraudavo nei draugai, nei kaimynai, o jis pats nenujausdavo, kad devyniasdešimt aštuoni procentai jo įsitikinimų yra iliuzijos, kad jo vertybės dirbtinės, tik savo paties pripažįstamos ir kad dauguma jo troškimų komiškai niekingi.

Mūsų daugybe melų pagrįstoje visuomenėje žmogus savasties dalimi paverčia prieštaringų melų chaosą, o draugai ir kaimynai kasdien jam primena, kad jo įsitikinimai nėra tokie pat kaip visų, kad jo vertybės — asmeniškos ir tik jo paties pripažįstamos ir kad jo troškimai dažnai būna niekingi. Privalome suvokti, kad prašyti tą žmogų būti sąžiningą ir ištikimą sau, kai nesuderinamos jo savastys turi daugybę prieštaringų atsakymų į daugelį klausimų — patikimas ir pigus būdas išvaryti jį iš proto.

Kita vertus, kad išvaduotume jį iš šio nesibaigiančio konflikto, turime jį skatinti atsipalaiduoti, vaidinti, apsimetinėti, meluoti. Turime duoti jam priemonių šiems gebėjimams lavinti. Jis turi tapti kauliukų žmogumi.

— Girdėjot? Visi girdėjot? — įsiterpė daktaras Pirmanas. — Jis ką tik prisipažino propaguojąs gydymo metodą, skatinantį meluoti. Ar visi girdėjot, ką jis sakė?

— Ačiū jums, daktare Pirmanai. Kaip suprantu, mes klausėmės daktaro Rainharto, — tarė daktaras Veinbergeris vėl maigydamas popierius priešais save. — Galite tęsti, daktare Rainhartai.

Daktaras Rainhartas žvilgtelėjo į savo laikrodį ir kalbėjo toliau:

— Kai visi žmonės meluoja jau vien todėl, kad gyvena daugybe melų pagrįstoje visuomenėje, tik nesveiki stengiasi būti sąžiningi ir tik labai nesveiki reikalauja sąžiningumo iš kitų. Žinia, psichologai ragina pacientus būti nuoširdžius ir sąžiningus. Tokie metodai...

— Jeigu mūsų metodai tokie blogi, kodėl mūsų pacientai apskritai taisosi? — piktai paklausė daktaras Veinbergeris.

— Todėl, kad mes raginame juos vaidinti naujus vaidmenis, — bemat atsakė daktaras Rainhartas. — Pirmiausia — „būnant sąžiningiems“, bet taip pat jaučiantis prasikaltus, nusidėjus, esant engiamiems, įžvelgiant kažką nauja, jaučiantis esant seksualiai išsivadavusiems ir taip toliau. Aišku, pacientas ir gydytojas tariasi benusigauną prie tikrųjų troškimų, bet iš tiesų jie tik išvaduoja naujas, kitokias savastis ir leidžia joms reikštis.

— Taikliai pasakei, Lukai, — tarė daktaras Eksternas.

— Toks naujų vaidmenų atlikimas katastrofiškai suvaržo žmogų. Pacientas spaudžiamas nusigauti iki „tikrųjų“ savo jausmų, taigi būti vienalypis ir vientisas. Kai ieškodamas „tikrosios savasties“ jis aptinka neišgyventus vaidmenis, trumpą laiką jis gali jaustis išsivadavęs, bet vos tik jį paragina aukštinti kokią naują savastį kaip tikrąją, jis vėl pasijunta įkalintas ir skilęs į dalis. Kauliukų terapija pripažįsta tai, ką visi žinome, bet mielai užmirštame: žmogus yra daugialypis.

— Žinoma, žmogus yra daugialypis, — atsakė daktaras Veinbergeris staiga trenkdamas kumščiu į stalą. — Bet visa civilizacijos esmė yra laikyti žagintoją, žmogžudį ir sukčių užrakintus, bejėgius. Jūs tarsi sakote, kad turime atrakinti narvą ir leisti visiems mumyse glūdintiems žudikams laisvai vaikščioti.

Daktaras Veinbergeris irzliai patraukė kairį petį, ir inertiškas daktaro Muno kūnas pradėjo lėtą kelionę savo orbita, kol atsirėmė į minkštesnį, bet ne mažiau suirzusį daktaro Mano petį.

— Taigi, Lukai, — tarė daktaras Manas iš anapus stalo šaltai žvelgdamas į daktarą Rainhartą. — Gal kiekviename mūsų ir slypi kvailys, bet tai dar ne pagrindas leisti jam pasireikšti.

Daktaras Rainhartas dirstelėjo į savo laikrodį, atsiduso, išsitraukė kauliuką, mestelėjo jį dešine ranka į kairį delną ir pasižiūrėjo.

— Eina šikt, — nusikeikė jis.

— Atleiskit, ką jūs sakėt? — paklausė daktaras Koblstounas.

— Sumanymas išlaisvinti žagintoją, žmogžudį ir kvailį atrodo pamišėliškas kalėjimo prižiūrėtojui, kuris vadinamas normalia, protinga asmenybe, — tęsė daktaras Rainhartas. — Visai kaip sumanymas išlaisvinti pacifistą atrodo pamišėliškas žmogžudyje glūdinčiai kalėjimo prižiūrėtojo asmenybei. Tačiau normali asmenybė šiandien — tai frustracijos, nuobodulio ir nevilties pavyzdys. Kauliukų terapija — vienintelė teorija, siūlanti visas tas negeroves išnaikinti.

— Bet socialiniai padariniai... — buvo bepradedąs daktaras Koblstounas.

— Socialiniai kauliukų žmonių nacijos padariniai iš esmės yra nenuspėjami. Socialiniai normalių asmenybių nacijos padariniai akivaizdūs: vargas, konfliktai, smurtas, karai ir visuotinis liūdesys.

— Bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl jūs nusistatęs prieš sąžiningumą, — neatlyžo daktaras Koblstounas.

— Sąžiningumas ir atvirumas? — tarė daktaras Rainhartas. — O varge! Tai blogiausia, kas gali būti normaliame žmonių bendravime. „Ar tu mane myli?“ Į šį absurdišką klausimą, būdingą mūsų ligotiems protams, visada reikia atsakyti: „Dieve, NE!“ arba „Mano meilė — daugiau negu paprasta tikrovė — ji įsivaizduojama.“ Kuo daugiau žmogus stengiasi būti sąžiningas ir nuoširdus, tuo labiau suvaržytas ir užsidaręs jis būna. Į klausimą „Kokie tikrieji tavo jausmai man?“ visuomet reikia atsakinėti smūgiu į dantis. Bet jeigu žmogaus paklaustų: „Papasakok man su išmone ir vaizduote, ką man jauti“, jo nevaržytų tas neurotinis vienatvės ir tiesos poreikis. Jis galėtų išreikšti bet kurią iš savo prieštaringų savasčių — aišku, po vieną vienu metu. Jis galėtų suvaidinti kiekvieną vaidmenį iki galo. Jis ir jo šizofrenija nekonfliktuotų.