Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

O tada nustebau: tikriausiai tas juokas — mano haliucinacijos.

Atsilošiau kėdėje ir pabandžiau bent kurį laiką to juoko negirdėti, bet jis vis sklido. Pakėlęs akis pamačiau labai toli ir aukštai storulį, tirtantį iš juoko ir rodantį pirštu į mane. Atrodė, tartum jis manytų, kad mano pastangos rasti tinkamą gynybą yra paskutinio mulkio žaidimai. Be to, jį juokino mano pastangos šypsotis suvokus, kad esu kvailys. Jam dar atrodė juokinga, jog matau jį juokiantis iš to, kad savo juoku jis sukėlė mano šypseną. Kai galop susiraukiau, jis ėmė kvatoti dar smagiau.

— Užteks, — pasakiau garsiai, bet pats pradėjau juoktis.

Senė su tankiais antakiais šaltai į mane dėbtelėjo. Du vyrai prie kito stalo atsigręžė į mane. Sargybinis pagaliau pervertė puslapį. Storulis viršuje vėl ėmė tirtėti iš juoko, aš irgi ėmiau juoktis smarkiau, ir mano didelis pilvas ėmė trankytis į stalą; aš beveik nesivaldžiau. Žmonės aplinkui ir net sargybinis įsmeigė į mane akis. Vargais negalais susitvardžiau.

Storulis irgi, nors vis dar šypsojosi, ir aš pajutau jam didžiulį artumą. Vėl pagalvojau apie įspūdingus, kvailus variantus, kuriuos svarsčiau, ir nusprendžiau jų atsisakyti. Storulis vėl ėmė juoktis. Apstulbintas pakėliau akis, draugiškai jam nusišypsojau ir nusprendžiau visus tris neprotingus variantus pritaikyti. Jis ėmė juoktis dar labiau. Išraudau ir suvokiau, kad turėsiu visiškai atsisakyti kauliukų gyvenimo, bet storulis nenustojo juoktis, ir prie jo prisidėjo kiti trys ar keturi rubuiliai. Jie visi rodė į mane pirštu ir plyšo juoku.

Staiga mintyse išvydau tūkstančius dručkių, sėdinčių ten, tame ketvirtame matmenyje, stebinčių kvailus žmogaus tikslus bei ambicijas ir besijuokiančius — nė vienas nebuvo rimtas, atjautus ar gailestingas. Mūsų planai, viltys, lūkesčiai, pažadai ir ateities tikrovė, kurią jie taip pat įstengė matyti, jiems tebuvo priežastis juoktis. Vyrai (iš tikrųjų tarp jų buvo ir moterų, bet vieni ir kiti stori) dažnai spietėsi į krūvą pasižiūrėti į kokį konkretų individą, kurio gyvenimas, matyt, kėlė ypatingą pašaipą ir linksmybę.

Kai suvokiau, kad nei atsisakius kauliukų gyvenimo, nei jį tęsiant amžina storulių danguje pašaipa nesiliaus, pasijutau kaip žmogus televizijos laidoje, kurio prašo pasakyti, kas yra už žalios sienos. Kad ir ką jis spėtų, žiūrovai, matantys, kas yra už sienos, kai jis to nemato, juokiasi. Taigi kad ir kiek rangyčiausi dabartyje bandydamas rasti ateitį, kuri man patiktų, tai sukels vien tos dangaus auditorijos juoką. „Geriausiai apgalvoti pelių ir žmonių planai dažnai neišdega“, — kikendamas sakė Napoleonas, grįždamas iš Maskvos.

Vėl juokiausi kartu su savo storuliais, o moteris priešais ir mano sargybinis, prikišęs prie lūpų pirštą, abu įnirtingai šnypštė „ššššša“.

— Žiūrėkit! — pasakiau išsišiepęs iki ausų, rodydamas į lubas ir ketvirtą matmenį. — Viskas ten, — pridūriau nesiliaudamas kikenti. — Atsakymas ten, viršuje.

Senė rūsčiai pažvelgė į lubas, du kartus pasitaisė akinius, paskui vėl pažiūrėjo į mane. Ji atrodė susigėdusi ir šiek tiek prasikaltusi.

— Aš... aš jo, deja, nematau, — atsakė ji.

Aš nusijuokiau. Pakėliau akis į savo storulį, o šis juokėsi iš mano juoko. Aš nusijuokiau iš jo.

— Nieko baisaus, — paguodžiau senę. — Nesijaudinkit dėl to. Viskas jums bus gerai.

Du vyrai prie gretimo stalo šaudė į mane „ššša“, o mano palydovas nervingai trypčiojo šalia manęs, bet aš pakėliau ranką juos nutildyti. Šiltai šypsodamas pasakiau:

— Svarbiausia, ką galima pasakyti apie tą atsakymą... — ir vėl pradėjau kvatoti, didelis mano pilvas linksmai sutirtėjo, — svarbiausia, kad mums iš jo nėra jokios naudos.

Juokdamasis parodžiau nosį žmonėms, besijuokiantiems danguje, o tie nusijuokė, tada pradėjau vaikščioti po biblioteką, sekamas savo palydovo ir lyg didelis laivas palikdamas paskui save „ššššša“ bangeles.

— Viskas gerai, — garsiai pasakiau visiems. — Nesvarbu, ar žinai atsakymą. Jums nebūtina jį žinoti.

Įdomiausia, kad niekas prie manęs neprisiartino, kai ėjau per pagrindinę Niujorko viešosios bibliotekos skaityklą, o mano pilvas griaudėjo savo Atsakymą šimtams stelažų ir begalei ieškančiųjų savo atsakymo. Tik prie išėjimo radau žmogų, kuris man atsiliepė. Senutėlis orus bibliotekos sargas išraudusiu veidu ir didžiuliu kaip Kalėdų Senelio pilvu priėjo prie manęs, kai buvau beišeinantis, ir išsišiepęs taip, kad veidas, rodės, plyš, garsesniu už mano balsu tarė:

— Darbo valandomis reikia juoktis tyliau.

Tada mudu vėl ėmėme kvatoti dar garsiau negu iki tol, kol aš apsisukau ir išėjau.

Keturiasdešimt septintas skyrius

Kauliukas — mano ganytojas, man nieko nestigs.

Žaliose pievose jis mane guldo, ir aš guluosi,

Prie ramių vandenų atveda, ir aš plaukiu.

Jis naikina mano sielą:

Veda teisumo keliais Atsitiktinumo vardan.

Taip, nors einu mirties šešėlio slėniu,

Nebijau jokio pavojaus, nes Šansas su manim.

Du šventi tavo kubeliai guodžia mane.

Tu padengi man stalą Mano priešų akivaizdoje;

Tu patepi mano galvą aliejumi,

Mano taurė persipildo.

Gerumas, gailestingumas, blogis ir žiaurumas lydės mane Per visas mano gyvenimo dienas,

Ir aš visada gyvensiu Šanso namuose.

Iš „Kauliuko knygos“

Keturiasdešimt aštuntas skyrius

Niujorko psichiatrų draugijos vykdomojo komiteto susirinkimas įvyko ankstyvą 1969 metų birželio 30-osios popietę dideliame daktaro Veinbergerio Merdinčiųjų hipochondrijos tyrimų instituto seminarų kambaryje. Daktaras Veinbergeris, kresnas beveik penkiasdešimties metų vyras tankia ševeliūra, nekantriai sėdėjo prie ilgo stalo. Jam iš vieno šono sėdėjo daktarai Pirmanas ir Koblstounas, iš kito — senasis daktaras Munas ir daktaras Manas. Visi ponai atrodė rimti ir dėmesingi, išskyrus daktarą Muną, kuris tyliai miegojo tarp pirmininko Veinbergerio ir daktaro Mano, retkarčiais lėtai palinkdamas į šalį ir atsiremdamas į vieno petį, paskui lyg prastai sutepta laikrodžio švytuoklė stabtelėdavo ir iš lėto imdavo krypti, kol atsiremdavo į kito petį.

Stalas, prie kurio sėdėjo tas penketas, buvo toks ilgas, jog daktarai labiau panėšėjo į bėglius, susimetusius į krūvą, kad vienas kitą apsaugotų, negu į teisėjus. Daktaras Rainhartas ir daktaras Eksternas, dalyvaujantis kaip draugas ir asmeninis gydytojas, viduryje kambario sėdėjo ant kietų medinių kėdžių priešais tą penketą. Daktaras Eksternas sudribęs ant kėdės markstėsi, bet daktaras Rainhartas sėdėjo tiesus ir budrus. Su puikiai sukirptu pilku kostiumu ir kaklaraiščiu jis atrodė itin solidžiai, o jo batai buvo taip išblizginti, kad daktaras Eksteinas spėliojo, ar tik jis nesukčiavo ir neišsitepė jų juodais fluorescenciniais dažais.

— Taip, pone, — tarė daktaras Rainhartas niekam dar nepasakius nė žodžio.

— Luktelkit, daktare Rainhartai, — piktokai drėbtelėjo daktaras Veinbergeris. Jis metė akį į popierius priešais save. — Ar daktaras Rainhartas žino, kokie kaltinimai jam keliami?

— Taip, — vienu metu atsakė daktarai Manas ir Eksternas.

— Tai kas ten su tais kauliukais, jaunuoli? — paklausė daktaras Koblstounas. Jo lazdelė gulėjo ant stalo priešais jį lyg įkaltis, susijęs su nagrinėjamu klausimu.

— Aš kuriu naują terapiją, — iškart atsakė daktaras Rainhartas.

— Suprantu, — tarstelėjo daktaras Koblstounas. — Norim pasakyti, kad jūs privalote paaiškinti.

— Gydydami kauliukais mes skatiname savo pacientus daryti sprendimus ridenant kauliukus. Tikslas — sunaikinti savastį. Mes norime vietoj jos sukurti daugialypę asmenybę — individualią, nenuspėjamą, nepatikimą ir vis labiau šizofrenišką.