Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Daktaras Veneris iš Kvinzboro valstybinės ligoninės pranešė, kad buvęs mano pacientas Erikas Kanonas du mėnesius vadovavo augančiai Bruklino ir Ist Vilidžo hipių gaujai, bet paskui tėvo vėl buvo paguldytas į ligoninę ir prašo leisti pasimatyti su manim. Jis taip pat pažymėjo, kad Artūras Toskaninis Džonsas taip pat buvo sugrąžintas į ligoninę — dėl policijos atknistos kažkokios juridinės smulkmenos — ir neprašo leisti pasimatyti su manim.

Po teisybei, vienintelės geros naujienos, kurias gaudavau iš viso likusio pasaulio, buvo iš mano kauliukų terapijos pacientų. Visi ramiai žiūrėjo į tai, kad mane uždarė, savarankiškai plėtojo savąjį kauliukų gyvenimą ir kantriai, su pasitikėjimu laukė, kol grįšiu pas juos. Du kartus klinikoje mane aplankė Terė Treisė. Pustrečios valandos ji bandė mane atversti į Kauliuko religijos Didžiąją Tiesą. Buvau didžiai sujaudintas.

Profesorius Boglsas parašė man ilgą laišką apie mistišką atsitikimą, patirtą Centriniame parke, kai paklausęs Kauliuko parašė itin kvailą straipsnį apie Teodorą Draizerį ir lyrinį impulsą. Antrą savaitę klinikoje mane reguliariai lankė du iš mano naujųjų pacientų, ir jų prašymu tęsiau su jais gydymą ten.

Atrodė, kad Arlynos, kaip kauliukų sekėjos, statusas išaugo per šį krizės laikotarpį. Perskaitęs jos laišką, aiškinantį, kas vyksta namie, pajutau nemenką pasididžiavimą ja. Be to, laiškas padėjo man pasirengti pokalbiams su Džeiku. Ji rašė, kad Džeikas gana ramiai išklausė jos prisipažinimą apie neištikimybę, bet aprėkė, kodėl nieko nepasakojusi. Matyt, Džeikas laikė žmonos dorovine pareiga teikti jam kuo daugiau žinių apie save ir visus pažįstamus — be atvirumo ir informacijos jis negalįs atlikti savo, kaip gydytojo, priedermės. Todėl Arlyna tuomet papasakojusi jam apie savo pačios ir mano kauliukų gyvenimą bei mudviejų bendrus kauliukų žaidimus. Džeikas viską kruopščiai užsirašinėjo, uždavė daugybę klausimų, bet liko labai ramus. Jis liepė jai apriboti savo kauliukų gyvenimą vien tuo, kas priimtina visuomenės požiūriu, kol jis turėsiąs progą ištirti padėtį. Tada Arlyna iškėlė mintį, girdi, jam galėtų būti naudinga išbandyti kai kuriuos kauliukų žaidimus su ja, kad geriau suprastų jos ir mano problemas. Jis sutiko, ir juodu kartu taip smagiai praleido naktį, kaip nė karto nuo mokyklos laikų. Džeikas pasakė, kad šis potyris jam pasirodęs įdomus. Arlyna rašė galėsianti ateiti manęs aplankyti, kai tik kauliukai pritars.

Kai ankstų birželio 22-osios rytą Džeikas mane aplankė, bemat atsiprašiau jo už visus savo veiksmus praeityje, kuriais galėjau jį įskaudinti. Taip jau pasitaikė, kad buvo pirma Senojo (iki lemtingosios dienos) Luko Rainharto savaitės diena, o šį vaidmenį man labai prastai sekėsi vaidinti. Pasakiau jam, kad visuotinai priimtu požiūriu pasielgiau nedovanotinai suvedžiodamas jo žmoną, bet tikiuosi, jog jis suprantąs, kokių filosofinių tikslų siekdamas paklusau kauliukams.

— Suprantu, Lukai, — tarė jis sėsdamasis ant kėdės priešais gražų grotuotą langą su vaizdu į sieną. — Bet, reikia pripažinti, esi keistuolis. Taip sakant, kietas riešutėlis.

Jis išsitraukė bloknotėlį ir rašiklį.

— Norėčiau daugiau sužinoti apie tą tavo kauliukų žmogaus gyvenimą.

— Džeikai, tu tikrai ne... na, nepyksti, kad galėjau tave išduoti, tau meluoti ar tave pažeminti? — paklausiau.

— Manęs negali pažeminti, Lukai. Žmogaus protas turi būti aukščiau emocijų.

Jis žiūrėjo į savo bloknotėlį ir rašė.

— Papasakok man apie tą kauliukų žmogų ir visa kita.

Atsisėdau lovoje, patogiai atsilošiau į keturias pagalves, susikrautas už nugaros, ir pasirengiau pasakoti Džeikui, ką sužinojau.

— Be galo nuostabus dalykas, Džeikai. Jis parodė manyje glūdinčias emocijas, apie kurių buvimą niekados nežinojau. — Patylėjęs pridūriau: — Man rodos, netyčia aptikau kažką svarbaus — tai, ko psichoterapija ieškojo ištisus šimtmečius. Arlyna tau sakė, kad turiu būrelį kauliukų terapijos mokinių. Kiti gydytojai irgi ją bando. Čia... na, gal geriau paaiškinsiu tau visą teoriją, kuria ji grindžiama, ir istoriją...

— Nori, kad pločiau katučių?

Labai oriai, pagirtinai ir smulkiai per kokį pusvalandį apibūdinau visą Kauliukų Žmogaus teoriją ir praktiką. Man atrodė, kad nemaža mano pasakojimo dalis buvo ganėtinai juokinga, bet Džeikas nesišypsojo — tik retkarčiais kaip psichiatras, kad padrąsintų mane pasakoti toliau.

Galop baigdamas pasakiau:

— Taigi keistas, nepastovus, absurdiškas mano elgesys ir nervų priepuoliai pastaraisiais metais yra logiškas padarinys be galo originalaus, bet itin racionalaus požiūrio į gyvenimą, laisvę ir laimės siekį.

Tyla.

— Suvokiu, kad plėtodamas kauliukų teoriją sukėliau kančių kitiems ir sau, bet tai galima pateisinti: juk viso to reikėjo tam, kad pasiekčiau dabartinę dvasios būklę.

Vėl stojo tyla. Kai Džeikas pagaliau pakėlė galvą, paklausiau:

— Na?

Susidėjęs ant krūtinės rankas, visas neįtikėtinai įsitempęs laukiau, kaip Džeikas įvertins mano teoriją ir gyvenimą.

— Tai kas? — tarė jis.

— Tai kas? — pakartojau. — Aš... Argi aš neimu atrodyti kaip žmogus, per ilgai išbuvęs uždarytas asmenybės kalėjime?

— Tu ką tik kuo smulkiausiai apibūdinai man klasikinius šizofrenijos požymius: skilusi asmenybė, atitrūkimas nuo tikrovės, pakilios būklės kaitaliojimasis su slogia. Nori, kad pločiau katučių?

— Tačiau šizofreniko asmenybė skyla prieš jo valią — jis trokšta, kad ji būtų vientisa. Aš sukėliau šizofreniją sąmoningai.

— Tu visiškai nesugebi bendrauti su aplinkiniais kaip asmenybė.

— Jeigu kauliukai man liepia — bendrauju.

— Jeigu šį poreikį kada panorėjęs gali įjungti ar išjungti, tai nėra normalus žmonių bendravimas.

Jis žiūrėjo į mane ramiai, be išraiškos, o aš jau buvau bepradedąs karščiuotis.

— Iš kur žinai, kad normalus, nevaldomas žmonių bendravimas yra priimtinesnis už manąjį, įjungiamą ir išjungiamą nelyginant mygtuku?

Kurį laiką jis tylėjo, paskui paklausė:

— Papasakoti man viską tau liepė kauliukai?

— Jie liepė Arlynai.

— Ar jie judviem liepė įterpti ir šiek tiek melų?

— Ne, mes tai padarėm savarankiškai.

— Tie kauliukai žlugdo tavo karjerą.

— Tikriausiai.

— Jie jau sužlugdė tavo santuoką.

— Nieko nuostabaus.

— Per juos nuo šiol nei aš, nei kas nors kitas negalėsime tikėti jokiais tavo žodžiais ar poelgiais.

— Tikrai taip.

— Vadinasi, kauliukams užsigeidus, bet kokį pradėtą darbą gali nutraukti, kai pabaiga jau čia pat?

— Taip.

— Tai pasakytina ir apie kauliukų žmogaus tyrimus?

— Ak, Džeikai, tu viską puikiai supranti.

— Manau, kad taip.

— Kodėl ir tu nepabandai? — paklausiau nuoširdžiai.

— Ko gero, galėčiau.

— Mudu galėtume tapti Kietuoju kauliukų duetu, dalytume svajones ir griautume šį įprastų elgesio normų užknistą šiuolaikinio žmogaus pasaulį.

— Taip, įdomus dalykas.

— Tu bemaž vienintelis mano pažįstamas žmogus, kuriam užtenka proto suprasti tikrąją Kauliukų Žmogaus esmę.

— Ko gero, taip.

— Na tai kaip?

— Turiu apmąstyti, Lukai. Tai svarbus žingsnis.

— Žinoma. Aš suprantu.

— Dėl visko turbūt kaltas Edipo kompleksas — tas prakeiktas tavo tėvas.

— K... ką?

— Tąkart, kai tau buvo treji, ir tavo motina...

— Džeikai — ką čia paistai?! — suirzęs paklausiau garsiai. — Ką tik atskleidžiau fantastiškiausią naują gyvenimo sistemą žmonijos istorijoje, o tu imi pliaukšti apie kažkokią persenusią froidišką mitologiją!