Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Bandei pakabinti blondinę.

— Ilgesnė, gerokai ilgesnė.

— Aš tavęs nekenčiu.

— Taip, tai neišvengiama. Aš esu Kauliukų Žmogus.

— Ar anksčiau ją pažinojai? Fredas lyg ir sakė man, kad pats ką tik su ja susipažino?

— Anksčiau jos nepažinojau. Ją atbloškė skersai mano kelio, ir kauliukai liepė ją paimti.

— Kokie kauliukai?! Ką čia paistai?!

— Aš esu Kauliukų Žmogus.

Susirietęs, susivėlęs, ko gero, tą akimirką negalėjau padaryti jai didelio įspūdžio. Žiūrėjome vienas kitam į akis. Mus skyrė vos du žingsniai mažo miegamojo, į kurį galėjai patekti iš daktaro Mano muziejaus-mauzoliejaus koridoriaus. Lilė papurtė galvą, tarsi bandydama sukaupti mintis.

— Ar galiu paklausti, kas yra kauliukų žmogus?

Vėl pasirodė daktaras Krumas su Arlyna. Vokietis atsinešė juodą krepšį — panašius devyniolikto amžiaus pradžioje nešiodavosi bendrosios praktikos gydytojai.

— Jums gerrriau? — paklausė jis.

— Taip, ačiū. Aš tuoj atsikelsiu.

— Gemai, gerrai. Tumiu anestetiko — norrrit?

— Ne, nereikės. Ačiū.

— Kas yra kauliukų žmogus, Lukai? — pakartojo Lilė. Nuo tada, kai įėjo į kambarį, ji nepasijudino iš vietos. Mačiau, kad Arlyna krūpteli, ir, vėl atsigręždamas į Lilę, pajutau, kaip Arlyna įsmeigia akis į mane.

— Kauliukų Žmogus yra bandymas pakeisti asmenybę, ją sunaikinti.

— Įdomus rreikalias.

— Pasakok toliau.

— Norėdamas sunaikinti vienintelę, dominuojančią asmenybę, individas turi būti pajėgus išsiugdyti daugybę asmenybių, tapti daugialypis.

— Tu išsisukinėji, — pareiškė Lilė. — Klausiu: kas yra kauliukų žmogus?

— Kauliukų Žmogus, — atsakiau nukreipdamas žvilgsnį į Arlyną — ši išpūtusi akis, budri žiūrėjo į mane, lyg būčiau kerintis filmas, — yra individas, kurio veiksmus diena po dienos nusprendžia ridenami kauliukai. Jie pasirenka iš variantų, kuriuos sugalvoja tas žmogus.

Stojo tyla; ji išsilaikė gal penkias sekundes.

— Įdomus rrreikalias. Bet su vištomis būtų sunku.

Vėl stojo tyla. Dar kartą nukreipiau žvilgsnį į Lilę. Tiesi, ori, graži, ji prisikišo delną prie kaktos ir brūkštelėjo juo palei pat plaukus. Išraiška rodė, kad ji priblokšta.

— Aš... aš tau visada buvau niekas, — tyliai tarė.

— Na ką tu! Man nuolat tenka grumtis su prisirišimu prie tavęs.

— Eime iš čia, daktare Krumai, — paragino Arlyna.

Lilė pakreipė galvą ir pažiūrėjo pro užtamsintą langą. Rodės, ji nepastebi nei Arlynos, nei daktaro Krumo.

— Galėjai šitaip elgtis su manim, Lariu, Eve todėl, kad kauliukai?.. — galop pratarė ji.

Šįsyk neatsakiau. Daktaras Krumas suglumęs dairėsi tai į mane, tai į Lilę ir purtė galvą.

— Galėjai mane išnaudoti, meluoti man, tyčiotis iš manęs, paversti mane kekše ir jaustis... laimingas.

— Vardan kai ko didingesnio už mus, — atsakiau.

Arlyna per tą laiką nusitempė daktarą Krumą į šalį, ir jie dingo pro duris.

Lilė nuleido akis į savo vestuvinį žiedą ant kairės rankos ir švelniu, ilgesingu veidu ėmė jį sukioti.

— Viskas... — ji iš lėto svajingai papurtė galvą. — Viskas, kas tuos metus buvo tarp mūsų... ne. Ne. Visas mudviejų gyvenimas virsta pelenais.

— Taip, — atsakiau.

— Todėl... todėl, kad nori vaidinti tą savo maniaką, tą savo svetimautoją, tą savo hipį, tą savo kauliukų žmogų.

— Taip.

— O kas... kas, jeigu tau dabar pasakyčiau, kad jau metai suku romaną su... — žinau, tau pasirodys kvaila — su mūsų požeminio garažo sargu?

— Lile, tai nuostabu!

Jos veidu šmėstelėjo skausmas.

— O kas, jeigu tau pasakyčiau, kad šįvakar, prieš čia ateidama, praktiškai įgyvendindama kažkokią savo teoriją, raginančią būti nešališkai, aš paguldžiau Larį su Eve miegoti ir... ir juos pasmaugiau?

Taip mes, seniai susituokusi pora, akis į akį šnekučiavomės apie buitinius rūpesčius.

— Jei tai būtų padaryta dėl... vertingos teorijos, būtų visai...

Ar kas gali mylėti labiau už žmogų, kuris dėl savo teorijos paaukoja savo vaikų gyvybę?

— Be abejo, juos nužudytum, jei tie kauliukai tau lieptų, — tarė Lilė.

— Nemanau, jog kada nors šią galimybę patikėsiu kauliukams.

— Vien svetimavimą, vagiliavimą, sukčiavimą ir išdavystę.

— Galėčiau atiduoti Larį ir Evę į Kauliuko rankas, bet save taip pat.

Dabar Lilė, vis dar tokia pasakiškai graži, siūbavo ant kulnų, sunėrusi rankas ant krūtinės.

— Tikriausiai turėčiau būti dėkinga, — tarė ji. — Paslaptis išaiškėjo. Bet... bet nelengva, kai apie žmogaus, kurį mylėjai labiausiai gyvenime, mirtį tau praneša jo... jo lavonas.

— Įdomus momentas, — atsakiau.

Po mano žodžių Lilės galva atsilošė atgal, jos akys ėmė iš lėto plėstis, ir staiga mėšlungiškai spiegdama ji puolė mane, ėmė tąsyti už plaukų ir daužyti kumščiais. Susigūžiau, kad apsisaugočiau, bet viduje jaučiausi visiškai tuščias ir Lilės smūgiai tebuvo it lietutis, barbenantis į tuščią statinę. Dingtelėjo mintis, kad jau seniai turėjau pasiklausti Kauliuko nurodymų dar kartą. Bet man tai nerūpėjo. Man nerūpėjo niekas. Smūgiai baigėsi, ir Lilė garsiai raudodama pasileido prie durų. Ten jau stovėjo Arlyna persigandusiu veidu; ji apglėbė Lilę, jiedvi dingo, ir aš likau vienas.

Keturiasdešimt pirmas skyrius

Kai sėdžiu čia ir rašau apie tą tolimą vakarą, aplinkui lyg gėlės tebežydi tragedijos ir komedijos, o aš diena po dienos ar metai po metų vaidinu kokį nors vaidmenį. Aišku, anksčiau ar vėliau aš mesiu ir kauliukų žmogaus vaidmenį. Vienas vaidmuo po kito. Vieną dieną — spektaklio žvaigždė, kitą — statistas. Estrados komikas. Šekspyro pjesių kvailys. Alcestas ryte, Garis Kuperis ir hipis dieną, Jėzus vakare. Tiksliai nebeatsimenu, kada nustojau vaidinti — kada paridenus kauliuką vaidmenys įgydavo gyvybės, ir jokie mano savasties likučiai jiems nesipriešindavo, o manyje glūdintis kauliukų žmogus nejusdavo pasididžiavimo — gyvenau svetimus gyvenimus, ir tiek. Užtat prisimenu, kad tą vakarą, kai Lilė išėjo, ir likau vienas tame kambaryje, pajutau tikrą džiugų netramdomą sielvartą. Man skaudėjo, aš kankinausi, vadinasi, aš gyvenau.

O tu, Drauge, išsitiesęs ant lovos ar sėdintis ant kėdės — ko gero, kikeni, kai aš verkšlenu kaip Kalibanas, šypsaisi iš mano kančių, kai būnu sąžiningas žmogus, ar dūsauji, kai ne itin įtikinamai vaidinu kvailį, samprotauju apie savo beprotystę ar skaitau tau paskaitą apie gyvenimą kaip spektaklio metaforą. Bet aš iš tikro esu sąžiningas žmogus, neprotingai kenčiantis dėl visų, kurie geba jausti; iš tikro esu kvailys. Buvau laiptais lipantis Raskolnikovas, Žiuljenas Sorelis, girdintis, kaip laikrodis išmuša dešimtą, Molė Blum, besiraitanti, kai Bleizesas Boilanas ritmingai kišo savo pimpalą. Skausmas — vienas iš apdarų, kuriais man tenka persirengti, laimė, ne taip dažnai kaip kvailio ar juokdario kostiumu.

O tu, Skaitytojau, geras drauge ir dar vienas kvaily, taip, tu, mano mielasis nieke, tu esi Kauliukų Žmogus. Jeigu perskaitei iki šios vietos, esi pasmerktas nešiotis amžiams išdegintą tavo sieloje savastį, kurią čia pavaizdavau: Kauliukų Žmogų. Tu esi daugialypis ir viena iš tavo asmenybių — aš. Aš sukūriau tavyje blusą, kuri visą laiką kels tau niežulį. Ak, Skaitytojau, be reikalo leidai man gimti. Be abejo, kitos savastys irgi tave kandžioja. Bet Kauliukų Žmogaus blusa reikalauja, kad kasytum ją kiekvieną akimirką — ji nepasotinama. Nuo šiol nepatirsi nė akimirkos, kada tau neniežėtų — aišku, nebent pats taptum ta blusa.