Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Keturiasdešimtas skyrius

Daktaras Abrahamas Krumas, vokiečių kilmės amerikiečių mokslininkas, vos per penkerius metus pribloškė psichiatrijos pasaulį trimis sudėtingų bandymų serijomis. Kiekviena paaiškėjo esanti daugmaž unikali. Pirmiausia jis tapo pirmu žmogumi istorijoje, kuriam pavyko bandymais sukelti psichozę vištoms — ligi tol buvo manoma, kad šie gyviai pernelyg menkų protinių sugebėjimų ir todėl psichozių nepatiria. Paskui jam pavyko nustatyti cheminę medžiagą (moraticematą), sukeliančią psichozes ar bent su jomis susijusią, taigi tapo pirmu žmogumi, nenuginčijamai įrodžiusiu, kad cheminiai pokyčiai yra vienas svarbiausių vištų psichozių veiksnių. Dar vėliau jis atrado priešnuodį (amoraticematą), visiškai išgydžiusį devyniasdešimt tris procentus psichoze susargdintų vištų vos per tris dienas, taigi tapo pirmu žmogumi pasaulio istorijoje, išgydžiusių psichozę vien cheminėmis medžiagomis.

Pasigirdo rimtos spėlionės, kad Krumas gaus Nobelio premiją. Daugybė psichiatrijos pasaulio atstovų sekė naujausią jo darbą apie karvelių šizofreniją lyg fondų biržų pranešimus. Amoraticemato pagrindu pagamintas vaistas buvo išbandomas su psichozėmis sergančiais ligoniais keliose Vokietijos ir JAV psichiatrijos gydyklose. Rezultatai buvo įdomūs. (Nebuvo įrodyta nei paneigta, kad vaistas sukelia tokį šalutinį poveikį kaip kraujo trombai ir kolitas.)

Daktaras Krumas turėjo būti garbės svečias pobūvyje, daktaro Mano surengtame savo draugams ir kai kurioms Niujorko psichiatrijos pasaulio įžymybėms. Renginys turėjo būti įspūdingas. Jame turėjo dalyvauti Niujorko psichiatrų draugijos pirmininkas (dr. Džozefas Veinbergeris), Niujorko valstijos psichinės higienos departamento direktorius ir dar pora ar trejetas kitų itin didelių šulų, kurių pavardžių niekada neprisimenu. Kauliukai, tie iškrypę velniūkščiai, įsakė man visą vakarą kaitalioti savo asmenybę, maždaug kas dešimt minučių pasirenkant vieną iš šešių vaidmenų: gailestingo Jėzaus, sąžiningo kauliukų žmogaus, nesutramdomo sekso maniako, debilaus nebylio, pliurpos ir kairuoliško agitatoriaus.

Variantus sugalvojau apsinešęs nuo marihuanos, kurią rūkiau pusę valandos, nes tokį variantą buvau pasiūlęs apsinešęs nuo alkoholio, kurį gėriau todėl, kad kauliukai... — pasaka be galo. Mano kauliukų gyvenimas darėsi nebevaldomas, o kulminacija atėjo per pobūvį daktaro Krumo garbei.

Daktaras Manas įsigudrino paversti savo butą panašiu ir į šarvojimo salę, ir į muziejų. Jo tarnas, išbalęs kaip lavonas ponas Tomtonas, tą vakarą atidarė duris nė kiek ne šilčiau negu griaučių maketas, padėjo Lilei nusivilkti apsiaustą, nė nežvilgtelėjo į gilią jos iškirptę, tarstelėjo „Labas vakaras, daktare Rainhartai“ taip, tartum daktaras Manas būtų ką tik miręs, ir koridoriumi, nukabinėtu garsių psichiatrų portretais, palydėjo į svetainę.

Kaskart įėjęs į šį kambarį nustebdavau pamatęs jame gyvų žmonių. Džeikas viename kampe atsišliejęs į knygų lentynų sieną šnekėjosi su panele Reingold (atėjusia čia užsirašinėti, ką jis diktuos), profesoriumi Boglsu (atėjusiu čia todėl, kad mano kauliukai liepė jį pakviesti, o jo kauliukai liepė sutikti) ir pora kitų vyrų, tikriausiai pasaulinio garso psichiatrų. Ant milžiniškos rytietiškos sofos priešais karalienės Viktorijos laikų stiliaus židinį sėdėjo Arlyna, daktarė Feloni (man pasirodžius ji ėmė tankiai linksėti galvą) ir senyva moteris, matyt, kažkieno motina. Arlyna buvo apsirengusi tokiais pat trumpais apdarais kaip ir Lilė, bet jie atrodė įspūdingiau. Pamatęs masinančias jos krūtis, galėjai pamanyti, kad į jos suknelę iš viršaus kažkas sugrūdo du gražius baltus balionus, ir dabar jie baudėsi bet kurią akimirką ištrūkti. Priešais sofą ant kėdžių sėdėjo senyvas į pensiją išėjęs šulas, kurį šiek tiek pažinojau, apskritaveidė moteris, turbūt kažkieno žmona, ir nedidelis, bet energija trykštantis žmogutis su mažyte smailia barzdele ir pakumpusiais pečiais — iš matytų fotografijų pažinau daktarą Krumą.

Daktaras Manas nuo šlovės, susirūpinimo ir svaigalų kiek išraudusiu veidu pasisveikino su mumis laikydamas vyno stiklą rankoje, paskui nusivedė prie moterų ir daktaro Krumo. Pakračiau miniatiūrinį kauliuką jam pritaikytoje laikrodžio dėžutėje, kurią laikiau kišenėje, paslapčia ją išsitraukiau ir dirstelėjau į rezultatą, kad sužinočiau, kurį iš šešių vaidmenų dabar turėsiu vaidinti kokias dešimt minučių.

— Daktare Krumai, leiskite jums pristatyti buvusį mano mokinį, o dabar kolegą, daktarą Lucijų Rainhartą, — tarė daktaras Manas. — Lukai, susipažink — daktaras Krumas.

— Malionu, labai malionu, daktarrre Rrrainhamtai. Jūsų darrrbų aš skaitydavęs nesu, bet daktarrras Manas gerrai apie jus atsišaukia, — daktaras Krumas trumpais, ryžtingais judesiais papurtė man ranką ir perdėtai išsišiepęs apnuogino dantis su pasitikėjimu savimi žvelgdamas į mano veidą, iškilusį per gerą sprindį virš jo.

— Daktare Krumai, aš netekau žado! Kaip gyvas nesitikėjau susitikti su žmogumi, nuveikusiu tokį darbą! Man didžiulė, milžiniška garbė!

— Nieko tokio, nieko tokio. Prrraeis darrr keli metai — tada aš jums parrrodysiu... Brrrangute — malionu, labai malionu.

Jis linktelėjo Lilei ir sumušė kulnimis du kartus greitai spustelėdamas jai ranką. Jis pakėlė akis į ją, paskui į mane. Jo išraudusiame veide švietė patenkinta mina.

— Kokios grrražios damos susirrrinko šį vakarrrą, oi, kokios grrražios! Gailia, kad dirrrbu su vištomis.

Jis nusijuokė.

— Daktare Krumai, visas pasaulis laimi dėl to, ko jūs netenkate.

Man tariant šiuos žodžius, Lilė dirstelėjo į mane, pakėlė akis į lubas ir nusigręžė kalbėtis su Džeiku — šis per tą laiką pasislinko į mūsų būrelio pakraštį. Susmigusi į sofą Arlyna nusišypsojo man, aš atsakiau jai išsišiepdamas iki ausų.

— Atrodai nuostabiai, Arlyna, dievaži. Kai tik tave pamatau, kaskart atrodai vis seksualesnė.

Ji gražiai išraudo.

— Kas esi šįvakar? — nerūpestingai paklausė ji atsisėsdama kiek tiesiau ir dar labiau išpūsdama savo balionus.

— Atrodai tiesiog pritrenkiamai, Arlyna, dievaži. Nesuprantu tų moterų, daktare Krumai, — kodėl jos bando atitraukti mūsų dėmesį, kai mes norim kalbėtis apie jūsų darbą.

Daktaras Krumas, senyvas kadaise buvęs svarbus veikėjas Laterlis ir aš su apstulbusiomis šypsenomis veide spoksojome į Arlyną. Galop atsisukau į vokietį ir tariau:

— Jūsų gebėjimas nustatyti veiksnius, darančius įtaką psichikai, mane stulbina.

— A... mano dambas, mano dambas.

Jis atsigręžė į mane, patraukė pečiais ir pasikasė barzdelę.

— Dabarr aš dirrbu su karrveliais.

— Visas pasaulis tai žino, — atsakiau.

— Ką žino? — paklausė Džeikas prieidamas prie mūsų su stiklu škotiško viskio man ir kažkokio tamsiai raudono gėralo daktarui Krumui.

— Daktare Krumai, tikiuosi, pažįstate mano kolegą, daktarą Eksterną?

— Žinoma, žinoma — atsitiktinis atrradimas. Mes jau pažįstami.

— Džeikas, ko gero, geriausias analitikas teoretikas, šiandien praktikuojantis Jungtinėse Valstijose.

— Uhu, — apatiškai tarstelėjo Džeikas. — Apie ką kalbėjotės?

— Daktaras Krumas perėjo prie karvelių, ir visas pasaulis tai žino.

— A, taip. Kaip sekasi, Krumai?

— Gerrrai, gerrai. Kol kas mums nepavyko padaryti tikrrros šizofrrrenijos, bet karrveliai jau nerrrvinasi.

Jis vėl nusijuokė — tratatata sutratėjo lyg kulkosvaidis, paskui chechecheche atsikrenkštė kaip džiovininkas.