Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Kurgi ne! Aš ne kvailė. Nemanyk, kad aš kvailė! — suriko ji ir raudodama sukniubo ant sofos.

— Ak, kokia aš kvaiša! — dejavo ji. — Paskutinė kvaiša!

Priėjau ir bandžiau ją paguosti. Ji nekreipė į mane dėmesio.

Dar minutę paverkusi ji atsistojo ir nuėjo į vonią. Kai po kokių dviejų minučių nusekiau iš paskos, durys buvo užsklęstos.

Atminkite, mano draugai: aš vis dar turėjau vaidinti įsimylėjėlį. Septynias dienas toks ir buvau — įsijaučiau į vaidmenį. Dabar tik verčiau save daryti ir jausti tai, kas būtina. Meilė mirė, bet įsimylėjėliui buvo įsakyta gyventi toliau.

Beldžiau, šaukiau ir galop išgirdau atsakymą — „Eik šalin!“ — neoriginalų, bet, deja, nuoširdų. Mano kojos buvo bepaklūstančios, bet galva įspėjo, kad tikri įsimylėjėliai tokiais atvejais niekada nepalieka mylimųjų — nebent nueitų ištaškyti sau smegenų ar nusigerti. Apsvarstęs visas galimybes du kartus trenkiau pečiu į duris ir jas išlaužiau.

Lilė sėdėjo ant vonios krašto su žirklėmis rankoje; kai įvirtau į vidų, ji abejingai pažiūrėjo į mane. Permetęs viską žvilgsniu pamačiau, kad ji nieko nepersirėžė.

— Ką čia veiki? — paklausiau.

— Jei neprieštarauji, susiūsiu tau kelnes.

Proziška, bet iš tikrųjų šalia jos gulėjo siūlai ir kelnės, kurių sėdynę tą dieną perplėšiau slidinėdamas kalnuose.

— Siuvi mano kelnes?

— Tu turi savo bandymus, o aš... [ji vos nepravirko vėl] savo meno užduotis, kelnes ir... Elgiuosi kaip kokia apgailėtina verksnė.

Ji padėjo kelnes ant vonios krašto, atsuko kriauklės čiaupą ir ėmė mazgotis veidą. Baigusi išsivalė dantis. Stovėjau tarpduryje bandydamas sukaupti savo kūrybines galias ir pasekti kokią neįtikėtiną pasakėlę.

— Lile, tai, kas buvo prieš valandą, gali būti ir tikrai bus vėl. Bet tu turi žinoti viską apie mano bandymus, nes...

Ji pažiūrėjo į mane putota burna, laikydama šepetuką rankoje.

— Viską išklausysiu, Lukai, kiekvieną mokslišką žodį, bet ne dabar. Tik ne dabar.

— Gal tu nenori klausytis, bet privalau tau papasakoti. Ši valanda pernelyg reikšminga, mūsų meilė pernelyg...

— Nemalk šūdo!

— ...svarbi, kad galėtume sulaukti ryto, kai tarp mūsų dunkso ši uola.

— Einu miegot, — tarė ji išeidama iš vonios ir pradėdama nusirengti.

— Tada eik, tik klausykis.

Lilė numetė drabužius ant tualetinio stalelio, apsivilko naktinius marškinius ir atsigulė į lovą. Užsitraukė apklotus taip, kad iš po jų tekyšojo viršugalvis, ir atsuko man nugarą. Pradėjau vaikštinėti palei kojūgalį. Bandžiau parengti kalbą. Norėjau pagrįsti virtinę savo niekam žalos nedarančių ištikimo vyro bandymų, bet ėmiau skęsti nemenką žalą padariusių neištikimo vyro elgesio faktų jūroje. Nesumojau, ką daryti.

Žinau: durų trinktelėjimas tik atidėtų neišvengiamą konfrontaciją; kad galėčiau toliau ją guosti, turėjau kažką sakyti, bet išsisukti nuo tos prievolės norėjau dar dvidešimt ar bent dešimt dienų. Kita vertus, santūrios dvasinės glamonės netrukdytų jai galvoti toliau, o kai moteris galvoja, kada esi kuo nors prasikaltęs (ar bent vienas vyras pirmas mestų į mane akmenį?), tai yra pavojinga ir tam reikia sukliudyti. Be to, begalvodama ji pasijustų nekaltąja ir nuskriaustąja puse — geriau, kad ši tiesa liktų neapsvarstyta.

Lyg išbadėjusi žiurkė vaikštinėjau palei kojūgalį spoksodamas į geidžiamą valgį (Lilę) ir į elektrines kepimo groteles, dėl kurių valgyti bus skausminga (Lilę). Suirzęs numečiau apklotus. Ji buvo standžiai susisupusi į naktinius marškinius ir nusitraukusi juos beveik iki kelių. Mano kraujas, pamatęs tą gardų, apkūnų, bejėgišką pasturgalį, paliepė pasiuntiniams kuo greičiau pranešti šią naujieną mano varpos kapiliarams.

Pakėliau žirkles nuo grindų ir vogčia švelniai įkirpau storesnį marškinių audeklą palei kaklą, paskui staigiu judesiu perplėšiau juos nuo viršaus iki apačios. Lilė spiegdama ir draskydamasi nagais apsivertė aukštielninka.

Gal tolesnės smulkmenos ir turi antropologinės vertės, bet skaitytojui jos gali pasirodyti panašios į sausą dokumentą, aprašantį įsiveržimą į Japonijos salas Ramiajame vandenyne per Antrąjį pasaulinį karą: daliniai suka ratus; dešinė šlaunis prisiartina prie ugnies taško „V“; atremiamas antpuolis nagais kairiajame flange; pagrindinis pabūklas pasirengia apšaudyti priešo gynybinį įtvirtinimą; puolančioji pusė priversta pagrindinį pabūklą atitraukti atgal, kai dvi priešo gretos vos nesuspaudžia jo klasikiniu „žnyplių“ manevru, ir 1.1.

Kad ir ką sakytum apie priverstinius lytinius santykius, tai gera mankšta ir prasmingas įprasto vedybinio bendravimo paįvairinimas. Vis dėlto jie suteikia ne per didžiausią malonumą. Tą naktį draskymasis, kandžiojimasis, riksmai ir mano galvoje krebždanti mintis, ar gali būti suimtas už savo žmonos išžaginimą (kita vertus, kas yra gnaibymasis — sunkus nusikaltimas ar tik baudžiamasis nusižengimas?), taip atitraukė mano dėmesį, kad turiu įspėti skaitytojus: nors kaip taktika jie gali atrodyti pageidautini, jei norite patirti malonumą, verčiau ramiai praleiskite naktį vienas su pornografiniu žurnalu ar filmu.

Kitą rytą mano ausys, kaklas, pečiai ir nugara atrodė, tartum krušai krintant būčiau praleidęs naktį besigalynėdamas su trisdešimt trimis kačiukais spygliuota viela išraižytame, erškėčių priaugusiame sklypelyje. Aš buvau kruvinas, o Lilė nepalaužta. Vis dėlto nors laikėsi šaltai ir atsainiai, per kelionę autobusu ir skrendant atgal į Niujorką ji klausėsi mano ilgo mokslinio pranešimo. Mano patikinimai, kad tarp mudviejų su Arlyna nieko nebuvo, matyt, jos neįtikino, bet viskuo kitu lyg ir patikėjo. Apie tai, kad naudojau kauliukus, nieko nesakiau — girdi, vykę kažkokie neaiškūs, laikini psichologiniai testai, turintys nustatyti reakciją į ekscentrišką elgseną. Kokia jos dalis manimi patikėjo — neaišku, bet didžioji dalis nedviprasmiškai pareiškė, kad jeigu nenutrauksiu savo bandymų — kad ir kokie jie būtų — ir nepadarysiu to tučtuojau, ji su vaikais paliks mane visiems laikams.

— Užteks, Lukai, — tarė ji, kai grįžus į Manheteną pirmą rytą išėjau į darbą. — Liaukis. Nuo šiol esi normalus, ekscentriškas, nuobodus daktaras Rainhartas, antraip viskas tarp mudviejų baigta.

— Taip, brangioji, — atsakiau (kauliukas atsivertė dviake) ir išėjau.

Trisdešimt septintas skyrius

Kai ponia Ekstein tą trečiadienį paprašė daktaro Rainharto sėstis ant sofos jos svetainėje, šis turėjo suprasti turįs nemalonumų. Juodu nebuvo susitikę jos bute nuo tada, kai jinai ėmė lankyti pas jį psichoanalizės sesijas. Įleidusi svečią pro duris ji rimtu veidu atsisėdo ant sofos, susidėjo rankas ant krūtinės ir įsmeigė akis į grindis. Su pilku vyrišku kostiumu, akiniais ir ant viršugalvio į kuodelį surištais plaukais ji atrodė stebėtinai panaši į prekybos agentą, siūlantį baptistų religinius veikalus.

— Aš turėsiu kūdikį, — tarė ji tyliai.

Daktaras Rainhartas atsisėdo priešingame sofos gale, atsilošė ir mašinaliai užkėlė koją ant kojos. Jis įsmeigė nematantį žvilgsnį į sieną priešais, kur kabojo senovinė karalienės Viktorijos litografija.

— Džiaugiuosi dėl tavęs, Arlyna, — atsakė jis.

— Jau du mėnesiai neturėjau mėnesinių.

— Aš laimingas.

— Paklausiau Kauliuko, kuo man jį pavadinti, daviau trisdešimt šešis variantus, ir Kauliukas pavadino jį Edgaru.

— Edgaras.

— Edgaras Eksternas.

Jie sėdėjo tylėdami ir nežiūrėdami vienas į kitą.