Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Manau, reiktų laikytis jūsų anksčiau pasiūlytos tvarkos, — savo kolegai tarė daktaras Manas.

— A, taip, tikrai taip.

Daktaras Koblstounas dar kartą trinktelėjo lazdele, tarsi tai būtų koks sutartas ženklas pradėti žaidimą iš naujo.

— Kaip čia yra, kad mes girdėjom, esą jūs naudojate prostitutes ir homoseksualistus savo sekso tyrimui?

Daktaras Rainhartas tuoj pat neatsakė — pirma įdėmiai pažvelgė į vieną ir antrą rūstų veidą.

— Tyrimas bus smulkiai aprašytas mūsų ataskaitoje, — galop tyliai tarė jis. — Gal kas nors negerai?

— Daktarė Feloni sako, kad ji visiškai pasitraukė iš projekto, — pranešė daktaras Manas.

— Aaaa... Ji jau grįžo iš Ciuricho?

— Ji teigia pasitraukianti todėl, kad tiriamieji prašomi atlikti amoralius veiksmus, — paaiškino daktaras Koblstounas.

— Tyrimo tema buvo seksualinė permaina.

— Ar tiriamieji buvo prašomi atlikti amoralius veiksmus? — paklausė daktaras Koblstounas.

— Instrukcijoje buvo aiškiai parašyta, kad jie neturi daryti nieko, ko nenori.

— Daktarė Feloni pranešė, kad atliekant bandymą jaunuoliai buvo raginami sanguliauti, — bejausmiu balsu tarė daktaras Manas.

— Jai derėtų žinoti — ji padėjo man surašyti nurodymus.

— Ar tikrai tiriamieji buvo prašomi atlikti amoralius veiksmus? — neatlyžo daktaras Koblstounas.

— O seni žmonės... Klausykit, man rodos, jums reikėtų paprašyti mano bandymo ataskaitos egzemplioriaus, kai jį baigsiu.

Abu veidai liko tokie pat rūstūs.

— Vienas iš jūsų tiriamųjų tvirtina buvęs išprievartautas, — tęsė daktaras Koblstounas.

— Tiesa, — atsakė daktaras Rainhartas, — bet mūsų tyrimas parodė, kad jis arba fantazavo, arba melavo buvęs prievartaujamas, idant nuslėptų savo aktyvų nesąmoningą dalyvavimą veiksme, kuriuo skundžiasi.

— Ką tai reiškia? — irzliai paklausė daktaras Koblstounas prikišdamas delną prie ausies ir atsukdamas ją į daktarą Rainhartą.

— Jam patiko būti dulkinamam ir jis meluoja, kad buvo išprievartautas.

— A, ačiū.

— Ar suvoki, Lukai, — tarė daktaras Manas, — kad leisdami tau naudoti kai kuriuos šios gydyklos ligonius tavo tyrime mes teisiškai ir morališkai atsakome už tai, kas vyksta per bandymą?

— Suprantu.

— Kai kurie sanitarai ir slaugytojai pranešė, kad daug ligonių siūlosi savanoriais į jūsų sekso tyrimą, ir teigia, kad ligoniams parūpinamos prostitutės.

— Galėsite perskaityti mano ataskaitą, kai bus baigta.

Daktaras Koblstounas trečią kartą trinktelėjo į grindis lazdele.

— Mus pasiekė pranešimas, kad jūs pats dalyvaujate... kaip... kaip... tame bandyme.

— Savaime suprantama.

— Savaime suprantama? — paklausė daktaras Manas.

— Aš dalyvavau bandyme.

— Bet mūsų pranešime tvirtinama, esą... — daktaras Koblstounas taip supyko neradęs tinkamų žodžių, kad jo veidas išraudo, — ...esą jūs santykiaujate su tiriamaisiais... lytiškai.

— Aaaa... — atsakė daktaras Rainhartas.

— Tai tiesa? — paklausė daktaras Manas.

— Turbūt šį šmeižtą sugalvojo toks jaunas neurotikas? — paklausė daktaras Rainhartas.

— Taip, taip, — bemat patikino daktaras Koblstounas.

— Perkeliantis savo slaptus troškimus į baimę keliantį autoritetą? — toliau klausė daktaras Rainhartas.

— Būtent, — šiek tiek mažiau įsitempęs atsakė daktaras Koblstounas.

— Tragedija. Ar kas nors bando jam padėti?

— Taip, — atsakė daktaras Koblstounas. — Taip. Daktaras Veneris jau... Iš kur jūs žinot, kad tai padarė jaunuolis?

— Džordžas Lovelasas Rėjus O’Railis. Perkėlimas, kompensavimas, vieno elgesio modelio pakeitimas kitu, libido energijos nukreipimas į išangę.

— Ėėėė... taip.

— Čia jau viskas? — paklausė daktaras Rainhartas rengdamasis stotis ir eiti.

— Deja, ne, Lukai, — atsakė daktaras Manas.

— Aišku.

Daktaras Koblstounas rūpestingai suėmė lazdelę abiem rankomis ir nusitaikęs ketvirtą kartą trinktelėjo į grindis sau tarp kojų.

— Tai ką jūs ten sakėte apie kauliukus, jaunuoli? — paklausė jis.

— Kauliukus?

— Vienas iš jūsų ligonių pasiskundė, kad verčiate jį žaisti su kauliukais kažkokį keistą žaidimą.

— Neseniai paguldytas ligonis, ponas Spesijas?

— Taip.

— Mūsų ligoniai dirba su moliu, audeklu, popieriumi, medžiu, oda, karoliukais, kartonu, su tekinimo staklėmis, viela... Pamaniau, kad nebus nieko bloga, jei leisiu kai kuriems atrinktiems ligoniams pradėti žaisti su kauliukais.

— Aišku, — tarė daktaras Koblstounas.

— Kodėl? — lipšniai paklausė daktaras Manas.

— Galėsite perskaityti mano ataskaitą, kai bus baigta.

Kurį laiką niekas nekalbėjo.

— Dar kas nors? — galop paklausė daktaras Rainhartas.

Du vyresni vyrai nesmagiai susižvalgė, daktaras Koblstounas atsikrenkštė.

— Visas tavo elgesys pastaruoju metu, Lukai, — tarė daktaras Manas.

— Aaaa...

— Jūsų nemandagus ir... neįprastas elgesys per pastarąjį mūsų valdybos posėdį, — tarė daktaras Koblstounas.

— Taip.

— Tavo nenuspėjami, socialiai trikdantys ekscentriški poelgiai, — tarė daktaras Manas.

— Kaip jūs pertraukėte daktarą Vinką, — pridūrė daktaras Koblstounas.

— Mums pasiskundė keli šios ligoninės slaugytojai, aišku, kai kurie valdybos nariai, ponas Spesijas ir...

— Ir? — parūpo daktarui Rainhartui.

— Ir aš pats nesu aklas.

— Aaa...

— Betmenas, skambinantis telefonu, — tokie juokai man nepatinka.

Stojo tyla.

— Jūs elgiatės neoriai ir ne kaip profesionalas, — papriekaištavo daktaras Koblstounas.

Tyla.

— Galėsite perskaityti mano ataskaitą, kai bus baigta, — galop tarė daktaras Rainhartas.

Tyla.

— Jūsų ataskaitą? — paklausė daktaras Koblstounas.

— Aš rašau straipsnį apie įvairias žmonių reakcijas į socialiai ekscentrišką elgseną.

— Taip, taip, suprantu, — tarė daktaras Koblstounas.

— Aš iškėliau hipotezę...

— Užteks, Lukai, — tarė daktaras Manas.

— Nesupratau?

— Užteks. Jūs įtikinote beveik visus, išskyrus Džeiką, kad jūsų asmenybė baigia suskilti į gabalėlius. Jis vienintelis tiki...

— Aš iškėliau hipotezę...

— Užteks. Jūsų draugai gynė jus, kiek tik galėjo. Arba tampate tuo Luku Rainhartu, kuriuo buvote, arba jūsų, kaip psichiatro, karjera baigta.

Daktaras Koblstounas iškilmingai atsistojo.

— O jeigu norėsite pateikti savo sumanymą apie kažkokį naują centrą mūsų ligoniams padėti, turite pasiūlyti jį į darbotvarkę prieš valdybos posėdį.

— Suprantu, — irgi atsistodamas atsakė daktaras Rainhartas.

— Liaukis, Lukai, — tarė daktaras Manas.

Daktaras Rainhartas suprato.

Trisdešimt šeštas skyrius

Kai Lilė pasisodino mane krėsle priešais save, o prie šampano nė neprisilietė, turėjau suprasti turįs nemalonumų. Kauliukui nusprendus (daviau jam vieną galimybę iš šešių) aš iš naujo ją merginau su tokia nesavanaudiška ir romantiška meile, kokią tik galėjau įsivaizduoti, ir savaitė mudviem buvo nuostabi. Kaip keturių tradicinio merginimo dienų (du spektakliai, vienas koncertas, meilės vakaras apkvaitus nuo hašišo) kulminaciją pasiūliau užbaigti Meilės Lilei savaitę nusiveždamas ją tris dienas paslidinėti į Kanados kalnų kurortą. Oro uoste nupirkau jai gėlių ir šampano mūsų pirmam vakarui. Mums atvykus, ėmė smarkiai snigti ir, nors kitą dieną mudu slidinėjome lyg nedresuoti jūrų vėpliai, netrukus griuvinėjimą pavertėme menu. Po pietų drėgnai snyguriavo, tad nusiėmėme slides, metėmės sniego gniūžtėmis, galynėjomės, vartėmės ir žiaumojome sniegą visai kaip pora vaikystę prisimenančių nusenusių šunų, aš — senbernaras, ji — kolis.