Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Daviau dešimteriopą tikimybę Lucijui, bet kauliukai išsirinko Edgarą.

— Aaa.

Tyla.

— O jeigu gims mergaitė? — po kurio laiko paklausė daktaras Rainhartas.

— Edgarina.

— Aaa.

— Edgarina Ekstein.

Tyla.

— Ar džiaugiesi, Arlyna?

— Taip.

Tyla.

— Dar nenuspręsta, kas yra tėvas, — tarė ponia Ekstein.

— Tu nežinai, kas yra tėvas? — atsisėsdamas tiesiai paklausė daktaras Rainhartas.

— Aš žinau, — atsakė ji ir šypsodama atsigręžė į daktarą Rainhartą, — bet kol kas neprašiau kauliukų nuspręsti, ką apie tėvą sakyti kitiems.

— Aišku.

— Maniau duoti tau dvi tikimybes iš trijų, kad esi tėvas.

— Aaaa.

— Džeikas, aišku, gaus vieną tikimybę iš šešių.

— Aha.

— Ir maniau, kad „vyras, kurio tu nepažįsti“, gaus tokią pat tikimybę.

Tyla.

— Vadinasi, kauliukai nuspręs, ką pasakysi Džeikui esant tėvu?

— Taip.

— O abortas? Tu nėščia tik antras mėnuo. Ar leidai kauliukams svarstyti aborto galimybę?

— Žinoma, — vėl nusišypsodama atsakė ji. — Daviau abortui vieno iš dviejų šimtų šešiolikos tikimybę.

— Aaaa.

— Kauliukai atsakė „ne“.

— Hm.

Tyla.

— Vadinasi, po septynių mėnesių turėsi kūdikį.

— Taip. Argi tai ne nuostabu?

— Džiaugiuosi dėl tavęs, — tarė daktaras Rainhartas.

— O sužinojusi, kas yra tėvas, leisiu kauliukams nuspręsti, ar palikti Džeiką, kad būčiau ištikima tėvui.

— Uhu.

— O paskui leisiu kauliukams nuspręsti, ar man turėti daugiau vaikų.

— Hm.

— Bet prieš tai jie turės man pasakyti, ar pranešti Lilei, kad laukiuosi.

— Aaa.

— Ir ar pasakyti Lilei, kas kūdikio tėvas.

— A.

— Visa tai mane neapsakomai jaudina.

Tyla.

Daktaras Rainhartas išsitraukė iš švarko kišenės kauliuką, patrynė jį saujoje ir parideno ant sofos tarp savęs ir ponios Ekstein. Dviakė.

Daktaras Rainhartas atsiduso.

— Džiaugiuosi dėl tavęs, Arlyna, — tarė jis ir iš lėto susmuko ant sofos. Nematantis jo žvilgsnis automatiškai pasisuko į tuščią sieną priešais, kur kabojo tik senovinė karalienės Viktorijos litografija. Karalienė šypsojosi.

Trisdešimt aštuntas skyrius

Normalaus senojo Luko Rainharto, jo draugų ir gerbėjų nelaimei, kauliukai nenustojo riedėję. Birželis paaiškėjo esąs Nacionalinis vaidmenų keitimo mėnuo, ir aš vos jį ištvėriau. Man buvo įsakyta reguliariai klausti Kauliuko, kokia skirtinga asmenybe būsiu kas valandą, kas dieną ar kas savaitę. Turėjau išplėsti savo vaidybos ribas, gal net išsiaiškinti žmogaus sielos lankstumo ribas.

Ar gali egzistuoti Visiško atsitiktinumo žmogus? Ar vienas individas gali taip išlavinti savo gebėjimus, kad valanda po valandos galėtų kaitalioti savo sielą kaip užsigeidžia? Ar žmogus gali turėti begalinį asmenybių skaičių? Ar veikiau vieną, bet nuolatos besiplečiančią — taip, pasak kai kurių teoretikų, darosi su visata — ir kad ji susitraukia tik mirus? Bet kas gali žinoti, kaip yra iš tikrųjų?

Auštant antros dienos rytui daviau kauliukams pasirinkti iš šešių asmenų — vienu iš jų mėginsiu išbūti visą dieną. Bandžiau siūlyti vien paprastus, visuomenės nepiktinančius variantus. Pasirinkau Molę Blum, Zigmundą Froidą, Henrį Milerį, Džeiką Eksterną, septynių vaikų tėvą ir senų, iki kauliukų, laikų daktarą Lucijų Rainhartą.

Pirmiausia kauliukai pasirinko Froidą, bet vakarop pajutau, kad Zigmundo Froido gyvenimas tikriausiai buvo ganėtinai nuobodus. Pastebėjau daug nesąmoningų motyvacijos šaltinių ten, kur paprastai jų nepastebėdavau, bet nesijaučiau gavęs iš to daug naudos. Bandžiau išnagrinėti savo nesąmoningą nenorą būti Froido kailyje ir atskleidžiau kažką panašaus, ką per psichoanalizės sesijas gerai pavykdavo atidengti Džeikui: konkurenciją su tėvu, baimę, kad bus atskleistas nesąmoningas agresyvumas. Bet mano įžvalgos nepasirodė įtikinamos, tiksliau, nemačiau jų prasmės. Na ir kas, kad mano „asmenybė oralinė“ — šis atradimas nepadėjo man pasikeisti tiek, kiek vienas kauliuko persivertimas.

Kita vertus, skaitydamas apie vyrą, kuris nusižudė persipjovęs riešus, iškart pastebėjau seksualinį perpjautų galūnių simbolizmą. Ėmiau galvoti apie kitus savižudybės būdus: šoki iš laivo į jūrą; įsikiši pistoletą į burną ir nuspaudi gaiduką; įšliauži į orkaitę ir atsuki dujas; puoli po traukiniu. Visų seksualinis simbolizmas buvo akivaizdus, visi neabejotinai atitiko psichoseksualinį paciento lygmenį. Sugalvojau puikų aforizmą: „Pasakyk man, kaip pacientas žudosi, ir aš tau pasakysiu, kaip jį galima išgydyti.“

Kitą dieną išbraukiau iš savo sąrašo Froidą ir vietoj jo įrašiau „psichiškai ne visai sveiką, agresyviai prieš santvarką nusiteikusį hipį“ ir paridenau kauliuką. Jis pasirinko Džeiką Eksteiną.

Džeiką galėjau suvaidinti labai gerai. Mudu buvom artimai pažįstami, tad lengvai galėjau pamėgdžioti jo manieras ir kalbos klišes. Parašiau pusę straipsnio į „Psichopatologijos žurnalą“, jame išnagrinėjau kauliukų žmogaus koncepciją ortodoksišku džeikišku požiūriu ir pasijutau puikiai. Per psichoanalizės sesiją Džeiko kabinete man taip pavyko įsijausti į jo mąstyseną, kad valandai baigiantis jis pareiškė, esą per šią sesiją mudu pažengėme toliau negu per praėjusius pustrečio mėnesio. Straipsnyje, kurį jis vėliau parašė apie mano psichoanalizę — „Šešiabriaunio žmogaus atvejis“ (Džeikas pelnys nemirtingą šlovę vien savo pavadinimais) — jis smulkiai aptarė šią sesiją ir jos sėkmę aiškina mažai kam žinomu Ferencio straipsniu. Džeikas išvakarėse netyčia aptiko jį po vonios kriaukle, atverstą ties labai svarbiu puslapiu. Straipsnis davė jam raktą, „padėjusį atrakinti šešiabriaunio kubo duris“. Džeikas netvėrė džiaugsmu.

Kauliukai vartėsi toliau ir vertė mane vaidinti vieną vaidmenį po kito kažkokiame šizofreniškame dramos kaleidoskope. Gyvenimas virto begale menkučių vaidmenų prastame filme, neturinčiame scenarijaus nei režisieriaus, vien aktores ir aktorius, nežinančius savo teksto ir netgi vaidmens. Dažniausiai dėl akivaizdžių priežasčių vaidindavau toli nuo mane pažįstančių žmonių.

Miglotai prisimenu, ką dariau ir kalbėjau tomis dienomis; vaizdiniai ryškesni atmintyje negu dialogai. Aš, dzenbudizmo mokytojas Obokas, šypsodamasis ir beveik nepraverdamas burnos sėdžiu, o jaunas absolventas bando kamantinėti mane apie psichoanalizę ir gyvenimo prasmę; aš, septynmetis berniukas, važiuoju dviračiu per Centrinį parką, spoksau į antis, plaukiojančias po tvenkinį, sukryžiavęs kojas sėdžiu ir žiūriu į meškeriojantį seną negrą, nusiperku kramtomosios gumos ir išpučiu didžiulį burbulą, dviračiu nusiveju kitą dviratininką, pargriūvu, nusibrozdinu kelį ir apsiverkiu baisiausiai suglumindamas praeivius: juk šimto penkių kilogramų verksniai — retenybė.

Nors ir kaip stengiausi rodyti savo naująsias asmenybes vien nepažįstamiems, o tarp draugų ir kolegų išlikti daugiau ar mažiau normalus, visada duodavau Kauliukui bent menkutę tikimybę mane sužlugdyti, o kadangi Kauliukas buvo Dievas, jis negalėjo ilgai atsispirti.

Trisdešimt devintas skyrius

Kadaise daktaras Rainhartas susapnavo esąs bitinas, laisvai dūzgiantis, skraidžiojantis, patenkintas savimi ir darantis, ką tik nori. Jis netikėjo esąs daktaras Rainhartas. Staiga jis pajuto pabudęs ir vėl buvo kaip anksčiau Lukas Rainhartas, gulintis lovoje šalia gražios moters Lilės. Bet jis nesuprato, ar yra daktaras Rainhartas, susapnavęs, kad vaidina bitino vaidmenį, ar bitinas, sapnuojantis esąs daktaras Rainhartas. Jis nesuprato, ir galvoje jam dūzgė. Po kelių minučių jis liovėsi spėliojęs: „Gal iš tikrųjų esu Hubertas Hamfris, sapnuojantis esąs bitinas, sapnuojantis esąs daktaras Rainhartas“.