Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Ar bandėte suleisti jiems to vištų preparato — tos psichozę sukeliančios medžiagos, kurią atradote? — paklausė Džeikas.

— Ne, karrrvelių ji neveikia.

— Kokius metodus šizofrenijai sukelti išbandėte, kai jūsų kubinis labirintas nedavė rezultatų? — paklausiau.

— Dabarrr mes mokome pašto karrvelius rrrasti namus. Paskui nuvežame karrvelius toli, liabai toli, irrr namus perrrkeliame kiturrr. Karrrveliai labai sunerramėja.

— Su kokiais sunkumais susiduriate? — paklausiau.

— Mes prrarrandame karrvelius.

Džeikas ėmė juoktis, bet kai dirstelėjau jo pusėn, užsičiaupė ir nervingai pašnairavo į mane. Daktaras Krumas pasikasė barzdelę, įsmeigė akis į mano kelius ir kalbėjo toliau:

— Mes prrarrandame karrvelius. Nieko tokio. Turrrim daug karrrvelių. Vištos nemokėjo skrraidyti. Karrveliai protingi, bet gali tekti pašalinti jiems sparrmus.

Jis susiraukė.

Daktaras Manas su stiklu rankoje priėjo prie mūsų. Džeikas kažko paklausė. Išsitraukiau laikrodžio dėžutę ir pasižiūrėjau, kokį antrą vaidmenį man skiria kauliukas.

Pasirodė aukštas, perkaręs ponas Tomtonas, dalijantis mažyčius užkandžius — traškučius su miniatiūrinėmis perlus primenančiomis nuosėdomis ant viršaus, panašiomis į ikrus, laukiančius, kada juos apvaisins. Kiekvienas iš mano kolegų negalvodamas pasiėmė po vieną. Džeikas savąjį nurijo nekramtęs, daktaras Manas trumpai palaikė panosėje, paskui dešimt minučių žiaumojo, o daktaras Krumas bandydamas smagiai krimstelėto — kaip višta, kapsinti grūdą.

— O jūs, daktare Rainhartai? — paklausė ponas Tomtonas prikišdamas padėklą su tomis nepadoriomis nuosėdomis man prie krūtinės, kad pamatyčiau.

— Hrrrhrrrhrrr, — garsiai suurzgiau, atkišęs seilėtą apatinę lūpą ir bandydamas nutaisyti tuščią žvėries žvilgsnį. Užsimojęs didžiule dešine letena sugriebiau šešis ar septynis traškučius, vos neapversdamas padėklo, ir susigrūdau į burną. Traškučių gabaliukai it koks įspūdingas sausas krioklys mano marškinių priekiu pažiro ant grindų.

Ponas Tomtonas žiūrėjo į mano tuščias akis, stebėjo, kaip negrabiai gromuliuoju užkandį ir kaip drėgnas apkramtyto traškučio trupinys kiek pakabojęs ant mano lūpos amžiams nukrenta į ilgo rudo plauko kilimą po kojomis. Bejausmiu jo veidu tūkstantąją sekundės dalį šmėstelėjo toli gražu ne negyvėliška nuostaba.

— Hrrrhrrr, — suurzgiau vėl.

— Ačiū, pone, — padėkojo daktaro Mano tarnas ir atsisuko į damas.

Daktaras Krumas išraiškingai badė orą priešais daktaro Mano pilvą, tarsi prieš jį prapjaudamas atliktų kokį magišką ritualą.

— Įrrrodymai! Įrrrodymai! Jie nežino to žodžio rrreikšmės! Jie gauna pinigus perrr kyšius, jie bankininkai, bambamai, verrslininkai, žvėrnys, jie...

— Po velnių — kam tai rūpi? — pertarė jį Džeikas. — Jeigu jie nori praturtėti ir išgarsėti — tegul. Tikrąjį darbą dirbame mes.

Jis sušnairavo į mane — o gal pamerkė man akį?

— Tiesa. Tikrrra tiesa. Mokslininkai, tokie kaip mes, irrr verrrslininkai, tokie kaip jie, neturrim nieko bendrro.

— Hr, hrr, — pasakiau žiūrėdamas į daktarą Krumą pražiota burna, lyg išverstakė žuvis, žiopčiojanti ant laivo denio. Daktaras Krumas rimtai, pagarbiai žvilgtelėjo į mane, paskui tris, keturis kartus pasikasė barzdelę.

— Žmonės būna dviejų rrrūšių: kurnėjai ir — kaip jūs ten kalbat — darrrbo pelės. Iš vieno žvilgsnio gali atskirrrti kūrrrėją. Irrr iš vieno — darrrbo pelę.

— Hrhrhrhrhr.

— Nežinau jūsų darrrbų, daktare Rrrainharrrtai, bet suprrrasiu, vos tik su manim kalbėsite.

— Hrr.

— Daktaras Rainhartas tikrai ne kvailys, — tarė daktaras Manas. — Bet jį apėmusi kūrybinė krizė. Jis mieliau žaidžia žaidimus. Jis tikisi kiekvienu straipsniu pranokti Froidą.

— Jis turrrrėtų, tikrrrrai turrrėtų. Prrranokti Frrroidą — gerrrai.

— Lukas pradėjo knygą apie sadizmą, — paaiškino Džeikas. — Palyginti su ja, Štekelio ir Reicho veikalai atrodys vaikų žaidimai.

Vis dėlto jis merkė akį, ne šnairavo.

Jie visi trys laukiamai žvelgė į mane. Aš toliau tuščiomis akimis, prasižiojęs spoksojau į daktarą Krumą. Stojo tyla.

— Taip, taip. Sadizmas — įdomu, — tarė daktaras Krumas, ir jo veido raumenys ėmė trūkčioti.

Džeikas ir daktaras Krumas viltingai žiūrėjo į mane, o daktaras Manas tuo tarpu grakščiai gurkštelėjo savo vyno.

— Jūs seniai tirrriate sadizmą?

Atsakiau jam įdėmiu žvilgsniu.

Daktaras Manas staiga atsiprašė ir nuėjo pasitikti trijų naujų svečių, o Arlyna paėmė Džeiką už rankos ir kažką sukuždėjo jam į ausį. Jis nenoromis atsigręžė į ją, ir juodu pradėjo šnekėtis. Daktaras Krumas tebežiūrėjo į mane. Pokalbio aš, galima sakyti, negirdėjau — visą dėmesį buvau sutelkęs į trupinį jo barzdelėje.

— Hrhrhr, — atsakiau. Mano leidžiami garsai tikriausiai kiek panėšėjo į sugedusio transformatoriaus.

— Nuostabu — aš pats galvojau dantyti bandymus su vištų sadizmu, bet jis rrretai pasitaiko. Liabai rrretai.

Daktaras Manas grįžo su dviem svečiais — vyru ir moterimi — ir pristatė juos mums. Vyras buvo Fredas Boidas, jaunas psichologas iš Harvardo, kurį pažinojau ir mėgau, o moteris — jo mergina, apkūni, maloni blondinė lygutėle oda — panelė Veliš. Daktaro Mano pristatyta man, ji ištiesė ranką, bet nesugebėjau jos paimti, ir ji išraudo.

— Hrhrhrhr, — pasakiau žiūrėdamas į ją.

Ji vėl išraudo.

— Sveikas, Lukai, kaip laikaisi? — paklausė Fredas Boidas.

Pažiūrėjau į jį nematančiomis akimis.

— Ar Stonewal l bendrovė patenkino Herderio prašymą dėl dotacijos? — paklausė Fredo daktaras Manas.

— Ne, — atsakė Fredas. — Atrašė, kad šįmet nebeturi atliekamų lėšų ir...

— Ar čia tas garsusis daktaras Krumas? — išgirdau prie pat savęs balsą.

Pažiūrėjau į panelę Veliš, paskui į daktarą Krumą. Trupinys tebekyšojo iš barzdelės, tik jau geriau pasislėpęs.

— Veppp, — atsakiau.

— Fredas irgi taip mano, — tarė panelė Veliš ir atitraukė mane nuo kito pokalbio. — Jis sako, kad žavisi jumis, nes nepakenčiate jokių nesąmonių.

Impulsyviai pakėliau vieną didžiulę leteną ir nespausdamas uždėjau jai ant peties. Ji vilkėjo sidabrine suknele aukštu kaklu; riešu pajutau žvilgančių žvynelių šiurkštumą.

— Prašau atleisti, — tarė ji ir pasitraukė atatupsta.

Mano letena slystelėjo viena krūtimi ir kurį laiką mataravo man prie šono it laikrodžio švytuoklė.

Ji nuraudo ir metė žvilgsnį į šalia besikalbančius tris vyrus.

— Fredas sako, kad daktaras Krumas labai gerai atlieka savo tyrimus, bet jie nėra reikšmingi. Ką jūs manote?

— Hrr, — atsakiau ir treptelėjau milžiniška pėda.

— Aš irgi taip manau. Man nepatinka žmonės, darantys bandymus su gyvūnais. Jau dveji metai teikiu socialinę pagalbą Steiteno saloje. Tiek daug galima padaryti žmonių labui.

Dabar ji pažiūrėjo į sofą, ant kurios šnekučiavosi daktarė Feloni, senyva dama ir senas džiūsna, kadaise buvęs didelis šulas. Atrodė, kad panelė Veliš mano draugijoje jaučiasi smagiai.

— Net čia, šiame kambaryje, esama žmonių, nepatenkintų savo gyvenimu, žmonių, kuriems reikia padėti.

Tylėjau, bet seilių lašelis pabėgo nuo mano apatinės lūpos ir leidosi į kelionę mano marškinių priekiu.

— Kol neišmoksime bendrauti vienas su kitu, — kalbėjo toliau panelė Veliš, — pajusti vienas kitą, tol joks vištas išgydantis vaistas pasaulyje nepadės.