Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Keturiasdešimt antras skyrius

Daktaras Rainhartas susikūprinęs, apkvaitęs sėdėjo ant lovos krašto. Jis buvo vienas. Iš anapus durų sklido vis tas pats dalykiškas vakarėlio dūzgesys. Kelio atgal nebebuvo. Arba jis — Kauliukų Žmogus, arba — niekas. Jo kūnas žinojo, nors sąmoningai jis pats to suvokti dar negalėjo — kad Luku Rainhartu jis būti nebegali. Apkvaitęs jis nepakluso Kauliukui — pavėlavo pažiūrėti į laikrodį beveik dešimt minučių. Tada, nebeturėdamas kur eiti ir kuo būti, jis išsitraukė laikrodį su kauliuku ir pasižiūrėjo.

Jis iš lėto atsitiesė, atsistojo, nulenkė galvą ir sukalbėjo maldą. Tada palygino rankomis drabužius, plaukus ir nuėjo į svetainę. Pirmiausia norėjo pamatyti savo žmoną, prieš ją nusižeminti. Koridoriumi nuėjo iki svetainės ir iš tarpdurio prisimerkęs nužvelgė atsitiktinai susimetusių žmonių veidus jos darydamasis. Besišnekučiuojantieji ir geriantieji beveik neatkreipė į jį dėmesio, tik ponia Ekstein priėjo iš už nugaros ir pasakė, kad jo žmona daktaro Mano kabinete.

Jis nusekė jai pavymui koridoriumi, paskui per stiklo šukes į kabinetą. Jis pamatė daktarą Maną ir daktarą Eksterną — nesmagiai jausdamiesi jie stovėjo abipus jo žmonos, o ši it kokia maža mergaitė sėdėjo ant daktaro Mano pacientams skirtos kušetės.

Pamatęs ją, susigūžusią, nedidukę, išbalusiu, išsiterliojusiu vokų šešėliais veidu, susivėlusiais plaukais, su netvarkingai užmestu ant pečių šlykščių vyrišku megztiniu, daktaras Rainhartas nė nepajuto, kaip puolė ant kelių, palenkė į priekį liemenį ir galvą, o galop kniūbsčias išsitiesė prie žmonos kojų.

Kambaryje tvyrojo tyla, tad visi kuo aiškiausiai girdėjo iš buto vidurio sklindant) daktaro Krumo juoko tratėjimą.

— Atleisk man, Lile, aš pamišau, — tarė daktaras Rainhartas.

Visi tylėjo.

Daktaras Rainhartas pakėlė galvą ir liemenį nuo grindų, pažvelgė į žmoną ir tarė:

— Už tai, ką esu padaręs, šiame pasaulyje man negali būti atleista, bet aš atgailauju... Mane apvalė... pragaras, kurį pats sukėliau. Aš...

Staiga jo akys ryžtingai suspindo.

— Aš jaučiu vien meilę tau ir visiems čia esantiems. Šis pasaulis galėtų būti palaimintas kampelis, jei tik mylėsime vienas kitą.

— Lukuti, ką tu?.. — prabilo daktaras Eksternas ir žengtelėjo į priekį, tartum norėdamas pakelti daktarą Rainhartą nuo grindų, bet sustojo.

— Gražusai, gražusai Džeikai, aš kalbu apie meilę, — tarsi sumišęs daktaras Rainhartas iš lėto papurtė galvą, ir jo veide nušvito vaiko šypsena. — Aš buvau visai sutrikęs, aš skaudžiai klydau. Meilė, mylėjimas, meilumas — štai kur visa esmė.

Jis pasisuko ir ištiesė rankas į žmoną.

— Lile, mano mieloji, privalai suvokti, kad Dangus yra čia, dabar, su manimi.

Jo žmona kurį laiką žvelgė į jį, paskui pakėlė akis į šalia jos stovintį daktarą Maną. Jos veide ėmė rastis neapsakomas palengvėjimas.

— Jis iš tikrųjų beprotis, ar ne? — paklausė jinai.

— Nežinau, — atsakė daktaras Manas. — Šiuo metu — neabejotinai, bet jis nuolat taip keičiasi. Gal tai tik laikina būsena.

— Kvailiai, mes visi esame bepročiai, — tarė daktaras Rainhartas, — bet aš žiūriu į kiekvieną jūsų ir jus myliu. Iš kiekvieno jūsų it iš dienos šviesos lempos spindi Dievas. Atsimerkite ir tai išvyskite.

Dabar jis klūpojo atsitiesęs, sugniaužtais kumščiais, keistai pakiliu veidu.

— Suleisk jam natrio anaitolio, Timai, — sukuždėjo daktarui Manui daktaras Eksternas.

— Namuose laikau tik tabletes, — atsakydamas sukuždėjo daktaras Manas.

— Koks nerūpestingumas! — tarė daktaras Eksternas.

— Bet kodėl, kodėl, kodėl, — ėmė kelti balsą daktaras Rainhartas, — jūs norite numaldyti Dievą? Aš čia, tarp jūsų, sėju meilę, o jūs negirdite, nematote, neleidžiate jai įkvėpti jums naujų jėgų.

Jis atsistojo.

— Turiu maldauti tos vargšės nekaltos mergaitės atleidimo ir parodyti jai manyje ką tik gimusią meilę.

Jis staiga išžirgliojo iš kambario.

Peržengęs stiklo šukes koridoriumi jis vėl grįžo į svetainę. Panelė Veliš su daktaru Boidu stovėjo kampe prie knygų spintos. Kai prie jų pasuko, daktaras Boidas kūnu užstojo merginą nuo daktaro Rainharto.

— Kas dabar, Lukai? — paklausė jis.

— Labai apgailestauju, kad taip beprotiškai jus užpuoliau, panele Veliš. Nuoširdžiai dėl to gailiuosi. Tik dabar aš pamačiau tikrąją meilės prasmę.

Panelė Veliš išpūtusi akis baikščiai dirstelėjo per savo palydovo petį.

— Liaukis taukšt niekus, Lukai, — sudraudė daktaras Boidas.

— Tu gražus, jūs abu gražūs, ir aš didžiai apgailestauju, kad sugadinau šį nuostabų vakarą.

— Tikiuosi, jūsų neužgavau, — tarė panelė Veliš.

— Tiesą pradėjau regėti tada, kai pajutau skausmą. Tiesiog nežinau, kaip jums atsidėkoti.

— Nėr už ką, — atsakė daktaras Boidas. — Eime iš čia, Džoja.

— Bet aš turiu... — nueinančio daktaro Boido kūnas užgožė panelės Veliš balsą.

— Jums gerrriau, arrr ne? — porai nuėjus staiga šalia ir žemiau daktaro Rainharto pasigirdo daktaro Krumo balsas. Šalia jo stovėjo lieknas, senyvas buvęs didelis šulas ir pypkę papsintis kokių penkiasdešimties metų dabartinis šulas. Prasidėjus pokalbiui, prie jų prisidėjo daktaras Veinbergeris, Niujorko psichiatrų draugijos pirmininkas, ir ta pusamžė apskritaveidė moteris.

— Pagaliau aš sveikas, — atsakė daktaras Rainhartas.

— Ką jūs ten sakėt apie kauliukų žmogų? Buvo liabai įdomu.

— Kauliukų Žmogus — be galo šlykštus padaras. Jis neturi nė krislelio meilės.

— Iš to, ką pasakojo daktaras Krumas, atrodė, kad jis kiek šizofreniškas, — tarė daktaras Veinbergeris.

— Bet mintis sunaikinti asmenybę — liabai įdomi, — neatlyžo daktaras Krumas.

— Jeigu tik ją sunaikinus sudaužomas kiautas, slepiantis mūsų meilę, — atsakė daktaras Rainhartas.

— Meilę? — paklausė daktaras Veinbergeris.

— Mūsų meilę.

— Kurrrgi čia pasirrreiškia meilė? — paklausė daktaras Krumas.

— Meilė pasireiškia visur. Jeigu nemyliu — aš negyvas.

— Didi tiesa! — pritarė moteris.

— Visas mano pastarojo meto gyvenimas nuėjo perniek dėl bejausmės, mechaniškos kauliukų egzistencijos. Matau tai dabar aiškiai kaip gražius, mielus jūsų veidus.

— Lukai, eime šnektelsime lauke, — daktarui Rainhartui prie šono pasigirdo daktaro Eksterno balsas.

— Tuoj, Džeikai, bet pirma turiu kai ką paaiškinti daktarui Krumui.

Jis su šilta, maldaujančia išraiška veide atsigręžė į žmogeliuką šalia.

— Jūs turite nutraukti darbus su karveliais ir dirbti tik su žmonėmis. Kankindamas vištas ir karvelius, jūs niekuomet neatskleisite to, kas svarbiausia žmogaus sveikatai ir laimei. Šizofrenija — tai negebėjimas mylėti, negebėjimas matyti grožio. Joks vaistas niekada jos neišgydys.

— Ak, daktarrrre Rrrainharrrtai, jūs kalbate sentimentaliai lyg poetas, — tarė daktaras Krumas.

— Vienintelė Šelio poezijos eilutė pasako mums daugiau apie žmogų, negu kada nors galėtų visos jūsų vištų ir karvelių išmatos.

— Žmonės postrrringauja apie meilę du tūkstančius metų. Niekas nesikeičia. Su cheminėmis medžiagomis mes keičiame pasaulį.

— Nežudyk, — priminė daktaras Rainhartas.

— Mes nežudome, tik kurrriame psichotikus.

— Jūs nemylite savo vištų.

— Neįmanoma. Nė vienas, dirrrbantis su vištomis, negali jų mylėti.

— Dvasingas žmogus myli visa dvasine meile, kuri niekada nebūna savanaudiška, savininkiška ar kūniška.