Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Hmmm? Atsiprašau, — tarė jis šypsodamas ta savo psichoanalitiko šypsena. — Klok toliau.

Bet aš tik nusijuokiau — ko gero, karčiai.

— Ne, bala nematė. Šiandien jau privargau kalbėti, — atsakiau.

Džeikas palinko į priekį ir įdėmiai į mane pasižiūrėjo.

— Išgydysiu tave, — pareiškė jis. — Paversiu tave senuoju Luku — kaip mane gyvą matai. Tik nesijaudink.

Atsidusau ir pasijutau liūdnas.

— Gerai, — apatiškai atsakiau. — Aš nesijaudinsiu.

Keturiasdešimt penktas skyrius

Birželio 22-osios savaitei kauliukų sukurtas Lukas Rainhartas Iki Lemtingosios Dienos atrodė toks pilkas, toks racionalus, toks ambicingas ir taip susidomėjęs psichologija, kad daktarai Eksternas ir Manas nusprendė surizikuoti ir leisti man pačiam gintis Niujorko psichiatrų draugijos vykdomojo komiteto susirinkime birželio 30 dieną. Nors Džeikas dar nebuvo įsitikinęs mano teorijos pagrįstumu, jam ėmė vis labiau patikti kai kurie kauliukų pratimai, su kuriais supažindino jį Arlyna, tad norėjo pasirodyti kilnus. Daktaras Manas, kuriam nebuvo pranešta apie radikalų mano kauliukų gyvenimo pobūdį, turėjo šiokią tokią viltį, kad tas racionalus, pilkas, ambicingas žmogelis, su kuriuo jis kalbėjosi birželio 22-osios savaitę, bus toks ir trisdešimtą dieną. Vykdomojo komiteto nariai sutiko, kad dalyvaučiau, nes įstatuose jiems nepavyko rasti nieko, kas tai draustų.

Kaltinimai man buvo paprasti: mano kauliukų terapijos teoriniai pagrindai ir praktika buvo nemoksliški, absurdiški, neetiški ir neturėjo „išliekamosios vertės“ medicinai. Todėl reikia mane išmesti iš Niujorko psichiatrų draugijos ir nusiųsti JAV medikų asociacijos pirmininkui laišką, raginantį uždrausti man praktikuoti mediciną visoje šalyje ir Kanadoje (mat pietinę pusrutulio dalį laikė beviltiškai prarasta). Nekantriai laukiau susirinkimo, nes jis turėjo paįvairinti izoliacijos Kolbo klinikoje monotoniją.

Tuomet atsitiko vienas iš tų nemalonių atsitiktinumų, kurie gadina net tvarkingiausią kauliukų gyvenimą — per savo išsiblaškymą pasiūliau Kauliukui kvailą galimybę, ir Jisai ją pasirinko. Svarstydamas, kaip reaguoti į kaltinamąją išvadą — mano savasties likučiai buvo jai visiškai abejingi — senasis Lukas Rainhartas, kuriuo buvau tą savaitę, kaip variantą sugalvojo, kad jeigu komiteto nariai balsuos mane išmesti, aš vieniems metams mesiu kauliukų terapiją ir kauliukų gyvenimą. Linksmai paridenau kauliuką ant savo ligoninės lovos ir mano linksmybė išgaravo: Kauliukas pasirinko šią galimybę.

Gal kas nors ir buvo ne visai aišku šiame Kauliuko diktuojamame pasaulyje, bet viena — tikrai aišku: kad vykdomojo komiteto nariai pripažins mane kaltu. Vargu ar bent vienas iš penkių narių parodys man užuojautą. Komiteto pirmininkas, daktaras Veinbergeris, buvo ambicingas, klestintis, eilinis genijus, kuris baisiai nemėgo visko, kas atimdavo iš jo laiką, kurį būtų galėjęs skirti savo laurus pelnančiai veiklai Merdinčiųjų hipochondrijos tyrimų institute. Prieš tą trumpą susidūrimą su manim vakarėlyje Krumo garbei jis nebuvo apie mane girdėjęs, ir buvo aišku, kad tikėsis niekados nė neišgirsti.

Senasis daktaras Koblstounas buvo sąžiningas, racionalus, nešališkas ir teisingas žmogus, todėl, aišku, balsuos prieš mane. Nors daktaras Manas bandė prikalbinti kitus komiteto narius priversti mane tyliai išeiti iš draugijos, kai jam tai nepasisekė, jis, aišku, balsuos prieš viską, kuo šlykštėjosi. Vadinasi, prieš mane.

Ketvirtas komiteto narys buvo daktaras Pirmanas, inicijavęs šį teisinį susidorojimą su manim, kai du gabiausi jo psichiatrijos internai — Džo Fainmanas ir Fuidžis Arišis — staiga jį paliko ir ėmėsi kauliukų terapijos man priešokiais vadovaujant. Jis buvo gležnas, išbalęs pusamžis vyriškis laibu balsu, susikūręs sau nepajudinamą šlovę plačiai pripažintais tyrimais, įrodančiais, kad iš marihuaną rūkančių paauglių didesnė dalis pabandys LSD negu iš jos nerūkančių. Atrodė abejotina, kad jis balsuotų už mane.

Paskutinis narys buvo daktaras Munas, senutėlis Niujorko psichoanalizės dangaus kūnas, artimas Froido draugas, trečiojo dešimtmečio pradžioje sukūręs plačiai nuskambėjusią teoriją, kad vaikai iš prigimties yra ištvirkę. Jis buvo vykdomojo komiteto narys nuo Niujorko psichiatrų draugijos įkūrimo 1923 metais. Nors buvo septyniasdešimt septynerių metų ir vienas iš pagrindinių tiriamųjų daktaro Veinbergerio Merdinčiųjų hipochondrijos tyrimų institute, vis vien bandė aktyviai dalyvauti nagrinėjant mano bylą. Deja, kartais jis elgdavosi taip nenuspėjamai, kad iš to, ką girdėjau, įtariau jį esant užsimaskavusį kauliukžmogį, nors kolegos jo „nedideles keistenybes“ aiškino „prasidedančia senatve“. Daktaras Munas garsėjo kaip reakcingiausias visos Niujorko psichiatrų draugijos narys, bet dėl nenuspėjamos elgsenos tik dėl jo vieno nebuvau įsitikinęs, kad balsuos prieš mane.

Apsvarstęs, kaip veikiausiai bus nusistatę mano teisėjai, daviau Kauliukui vieną tikimybę iš trisdešimt šešių, kad nusižudysiu. Deja, mano siūlymą Jis su panieka atmetė.

Šiaip ar taip, tuo atveju, jei komitetas nutars mane išvyti iš draugijos, Kauliukas liepė man vienus metus atsisakyti kauliukų gyvenimo, ir ši mintis slėgė mane kaip niekas lig tol. Ji taip mane baugino, kad tris dienas prieš numatytą susirinkimą kiekvieną valandą rengiau tai, kas man atrodė įtikinama argumentacija, ginanti manąją kauliukų teoriją ir terapiją. Užsirašinėjau pastabas, rašiau straipsnius, mokiausi sakyti kalbas ir svarsčiau, kokie vaidmenys man labiausiai padėtų kaip nors įtikinti daktarus Koblstouną ir Maną balsuoti prieš mano pašalinimą iš draugijos. Tuomet mano vienintelė viltis būtų, kad dėl kažkokio atsitiktinumo nenuspėjamasis daktaras Munas taip pat stos į mano pusę.

Su tokiu pasiaukojimu galėjau dirbti todėl, kad vis dar ėjo Senojo Luko Rainharto savaitė, bet birželio 29-ąją ji baigsis, ir Kauliukas turės išrinkti naują vaidmenį ar vaidmenis dviem paskutinėms mėnesio dienoms. Ar Kauliukas nuspręs, kad turiu kaitalioti vaidmenis taip dažnai kaip per vakarėlį Krumo garbei? O gal Jis leis man būti itin išmintingam ir be galo aiškiai reikšti savo mintis? O gal lieps į viską nusispjauti?

Nesužinosiu to, kol bus mesti burtai.

Keturiasdešimt šeštas skyrius

1969 metų birželio 28 dieną maždaug 14.30 Niujorko viešojoje bibliotekoje 42-ojoje gatvėje, į kurią Džeikas man leido nueiti su sargybiniu, aptikau besijuokiančius žmones danguje.

Šiek tiek nusiminęs sėdėjau prie atskiro stalo šalia daugybės eilių stelažų ir rinkau medžiagą savo gynybai. Man iš dešinės stovėjo staliukas, prie kurio sėdėjo du vyrai ir paauglys. Prie mano stalo nebuvo nieko, vien senė priešais mane su tankiais antakiais ir plaukuotomis rankomis — ji skaitė už šūsnies knygų. Mane saugantis palydovas stovėjo kampe prie lango ir skaitė komiksą. Sėdėjau ten gal keturiasdešimt minučių, savo stambiais pirštais braukydamas per nelygų, grublėtą stalviršį ir svajodamas, kokius gynybos variantus galėčiau pasirinkti. Suvokiau, kad mane vilioja tokios linksmos galimybės: pasmaugti daktarą Pirmaną; per visą procedūrą sėdėti neištariant žodžio, tik nuolatos patyliukais kikenti arba demonstratyviai nusimyžti ant popierių, kuriuos jie atneštų. Vis dėlto prisiverčiau vėl galvoti apie gynybą ir beveik girdimu kuždesiu paklausiau: „Tai ką galiu padaryti, kad išsigelbėčiau?“ Kai vis kartojau sau šį klausimą, baksnodamas pieštuku į vieną iš stalo plyšių, nustelbdamas garsus iš gatvės pasigirdo smagus žmogaus juokas.

Jį išgirdęs nusišypsojau, bet tada suvokiau, kaip neįtikėtina, kad jis sklinda Niujorko viešojoje bibliotekoje. Apsidairiau aplink. Senutė priešais mane suraukusi tankius antakius žiūrėjo į vieną iš savo knygų stirtų; du vyrai ir paauglys prie kito staliuko neatrodė nei prajuokinti, nei įžeisti; mano palydovas rūsčiai žvelgė, tarsi negalėdamas suprasti kažkokių sudėtingų žodžių. Tačiau tas smagus juokas sklido toliau ir net garsėjo.