Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Daktaras Rainhartas kalbėjo aiškiu, tvirtu, logišku balsu, bet kažkodėl jo atsakymą sutiko tyla, pertraukiama tik šiurkštaus, netolygaus daktaro Muno alsavimo. Rūsti apatinė daktaro Koblstouno žiauna dar labiau surūstėjo.

— Pasakokit toliau, — tarė daktaras Veinbergeris.

— Mano teorija tokia: mes visi turime menkų ar mažumai atstovaujančių impulsų, kuriuos gniaužia normali asmenybė, todėl jiems retai pavyksta išsivaduoti ir pasireikšti. Troškimą suduoti savo žmonai tramdo orumo ir moteriškumo sąvokos bei noras turėti sveikus indus. Troškimą būti religingam suvaldo žinojimas, kad neva esi ateistas. Jūsų troškimą, pone, surikti „Užteks tų nesąmonių!“ sulaiko požiūris į save kaip į teisingą ir išmintingą žmogų.

Tie mažumos impulsai yra asmenybės negrai. Jie neturėjo laisvės nuo tada, kai išsiugdė asmenybė; jie tapo nematomais žmonėmis. Mes nieku gyvu nenorime pripažinti, kad toks menkas impulsas potencialiai yra visateisis žmogus, tad tol, kol jis negaus tos pačios galimybės vystytis kaip ir įprastos stambesnės savastys, asmenybė, kurioje jis gyvena, bus pasidalijusi, ją kamuos įtampos, retkarčiais sukeliančios sprogimą ir maištą.

— Negrai turi žinoti savo vietą, — netikėtai tarė daktaras Munas. Apskritas, raudonas jo veidas staiga atgijo nuniokotame jo kraštovaizdyje pasirodžius dviem aršioms raudonoms akims. Senis susikaupęs linko į priekį, baigus šį trumpą sakinį jo burna liko prasižiojusi.

— Pasakokit toliau, — paragino daktaras Veinbergeris.

Daktaras Rainhartas oriai linktelėjo daktarui Munui ir tęsė aiškinimą.

— Kiekvieną asmenybę sudaro suma susikaupusių užgniaužtų menkųjų impulsų. Jeigu žmogui pavyktų sukurti nuoseklią impulsų valdymo sistemą, jis nebeturėtų asmenybės, kurią galėtum apibrėžti: jis taptų nenuspėjamas ir anarchiškas, netgi, galima sakyti, laisvas.

— Jis taptų pamišėliu, — nuo stalo galo pasigirdo šaižus daktaro Pirmano balsas. Liesas, išbalęs jo veidas buvo be išraiškos.

— Išklausykime šį žmogų, — tarė daktaras Koblstounas.

— Pasakokite toliau, — paliepė daktaras Veinbergeris.

— Pastoviose, vieningose, nuosekliose visuomenėse siaura asmenybė turėjo vertę; žmonės galėjo pasitenkinti vienintele savastimi. Bet šiandien taip nėra. Daugiasluoksnėje visuomenėje pasitenkinti tegali daugialypė asmenybė. Kiekvienas mūsų slopina savyje šimtą potencialių savasčių, kurios nė akimirkos neleidžia mums užmiršti, jog kad ir kaip tvirtai žengiame siauru vieninteliu savo asmenybės taku, didžiausias mūsų troškimas yra būti daugialypiams, vaidinti daugybę vaidmenų.

Jei leisite, ponai, norėčiau pacituoti, ką neseniai pasakė vienas mano kauliukų pacientas per psichoterapijos sesiją, kurią įrašiau.

Daktaras Rainhartas įkišo ranką į savo portfelį, stovintį prie kėdės, ir išsitraukė keletą popieriaus lapų. Pervertęs juos pakėlė akis ir kalbėjo toliau:

— Tai, ką sako profesorius O. B., mano galva, išryškina šios visų žmonių problemos esmę. Cituoju:

„Jaučiu, kad turėčiau parašyti puikų romaną, rašyti daugybę laiškų, draugauti su daugiau įdomių kaimynystėje gyvenančių žmonių, rengti daugiau pobūvių, daugiau laiko skirti savo intelektualiniams poreikiams, žaisti su savo vaikais, mylėtis su žmona, dažniau eiti į pėsčiųjų žygius, nuvykti į Kongą, tapti radikalu, bandančiu įkvėpti revoliucines nuotaikas visuomenei, rašyti pasakas, nusipirkti didesnį katerį, daugiau plaukioti jachta, degintis saulėje ir maudytis, parašyti knygą apie Amerikos romaną, vaizduojantį šelmių nuotykius, šviesti savo vaikus namie, būti geresniu universiteto dėstytoju, ištikimu draugu, dosniau leisti pinigus, daugiau taupyti, gyventi turiningesnį gyvenimą išoriniame pasaulyje, gyventi kaip H. D. Toras ir nesižavėti materialinėmis vertybėmis, daugiau žaisti tenisą, praktikuoti jogą, medituoti, kasdien daryti tuos prakeiktus Kanados karinių oro pajėgų pratimus, padėti žmonai atlikti ruošą, užsidirbti pinigų prekiaujant nekilnojamuoju turtu ir... ir taip toliau.

Ir daryti visa tai rimtai, žaismingai, dramatiškai, stojiškai, džiugiai, romiai, moraliai, abejingai — kaip D. H. Lorensas, Polas Niumenas, Sokratas, Čarlis Braunas, Supermenas ir Pogas.

Bet tai absurdiška. Kai darau bet kurį iš šių dalykų, vaidinu vieną iš šių vaidmenų, kiti „aš“ būna nepatenkinti. Turite padėti man patenkinti vieną savastį taip, kad kitos irgi jaustųsi nesančios užmirštos. Priverskite jas užsičiaupti. Turite padėti man suimti save į rankas ir liautis skiedus visam pasauliui, užuot iš tikrųjų ką nors darius.“

Daktaras Rainhartas pakėlė akis ir nusišypsojo.

— Mūsų vakarietiškos psichologijos mokyklos bando spręsti O. B. problemą skatindamos jį išsiugdyti vieną visapusišką asmenybę, slopinti jo prigimtinį daugialypumą ir sukurti vienintelę dominuojančią savastį, kuri kontroliuotų kitas. Šis totalitarinis sprendimas reiškia, kad nuolatos turi būti išlaikoma didžiulė energijos armija, gniaužianti menkesnių „aš“ pastangas perimti valdžią. Taigi nuolatinė normalios asmenybės būsena yra maištas.

— Šiuose žodžiuose yra dalis tiesos, — bandydamas padėti tarė daktaras Eksternas.

— Kauliukų teorija skirta totalitarinei asmenybei nuversti ir...

— Masėms reikia stipraus vado, — pertarė daktaras Munas.

Stojo tyla, kurią drumstė tik netolygus jo kvėpavimas.

— Tęskite, — paragino daktaras Veinbergeris.

— Tik tiek dabar norėjau pasakyti, — atsakė daktaras Munas uždarydamas raudonų savo akių žaizdrų sklendes ir lėtai imdamas linkti prie daktaro Mano peties.

— Tęskite, daktare Rainhartai, — tarė daktaras Veinbergeris. Nors jo veidas buvo bejausmis, rankos glamžė priešais gulinčius popierius it aštuonkojai, maitojantys kalmarus.

Daktaras Rainhartas žvilgtelėjo į savo laikrodį ir kalbėjo toliau:

— Ačiū. Mūsų metafora — o ji tokia pat moksliškai tiksli ir aiški kaip garsusis Froido teiginys apie superego, ego ir id — taigi mūsų metafora tvirtina, kad anarchiškas, atsitiktinumo vadovaujamas žmogus iš tikrųjų yra valdomas geraširdžio despoto — Kauliuko. Ankstyvose terapijos stadijose tik vienas kitas asmenybės aspektas gali pasiūlyti save kaip variantą Kauliukui. Bet mokiniui tobulėjant vis daugiau savasčių, troškimų, vertybių ir vaidmenų gauna galimybę egzistuoti; žmogus auga, plečiasi, tampa lankstesnis, įvairesnis. Svarbiųjų savasčių gebėjimas nuversti Kauliuką menkėja ir pranyksta. Asmenybė sunaikinama. Žmogus tampa laisvas. Jis...

— Nematau reikalo leisti daktarui Rainhartui tęsti, — netikėtai atsistodamas tarė daktaras Veinbergeris. — Nors, kaip šitaip pagalbiai pažymėjo daktaras Eksternas, šiuose žodžiuose esama dalies tiesos, teiginį, esą sunaikinta asmenybė yra protinės sveikatos laidas, galima atmesti aprioriškai. Tepriminsiu jums, ponai, pirmą daktaro Mano genialaus vadovėlio apie psichikos sutrikimus sakinį: „Jei žmogus turi stiprų savo tapatybės, visa ko pastovumo ir vienalypės savasties jausmą, jis bus saugus.“

Jis nusišypsojo daktarui Manui.

— Todėl siūlau...

— Būtent, — tarė daktaras Rainhartas. — Tiksliau, būtent, pone. Jis visada atmetamas aprioriškai, o ne empiriniu pagrindu. Mes niekados praktiškai nepatikrinome galimybės, kad stiprus žmogus pajėgus sunaikinti savo asmenybę ir tapti įvairiapusiškesnis, laimingesnis ir kūrybingesnis, negu buvo iki tol. Pirmasis mūsų vadovėlio sakinys skambės taip:, Jeigu žmogui pavyksta įtikėti savo nenuoseklumu ir nepatikimumu, visa ko nepastovumu ir daugialypiu, jokios sistemos neturinčiu savasčių chaosu, jis kuo puikiausiai jausis daugiasluoksnėje visuomenėje. Jis bus linksmas...“