Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Daktaras Rainhartas stabtelėjo ir geraširdiškai nusišypsojo daktarui Veinbergeriui.

— O štai Horacijaus Aldžerio-Haklberio Fino žaidime, — pasakojo toliau daktaras Rainhartas, — kauliukas vienodais tarpais nusprendžia, ar studentas turi įtemptai dirbti, daug pasiekti ir būti fantastiškai produktyvus, ar mušti dinderį, tinginiauti ir nieko neveikti. Atliekant šį pratimą geriau duoti vienam vaidmeniui mažai laiko, tada sunkaus darbo absurdiškumas gražiai kaitaliojasi su bandymo dykinėti ir nieko neveikti absurdiškumu.

— Daktare Rainhartai, — pertarė jį daktaras Veinbergeris gniauždamas kumštyje suglamžytus popierius, — būtų gerai...

— Luktelkit, truputį luktelkit! Rusiška ruletė. Turim du variantus. Pirmas: mokinys sugalvoja nuo trijų iki šešių nemalonių galimybių ir ridena kauliuką išsiaiškinti, kuri jam teks. Antras: mokinys sugalvoja labai įdomią galimybę, tarkime, mesti darbą, įžeisti motiną ar sutuoktinį, apiplėšti banką, nužudyti žmogų — ir duoda menkutę tikimybę, kad kauliukas pasirinks ją.

Ši antra rusiškos ruletės forma yra vienas geriausių mūsų pratimų su kauliukais. Daktarą Rainholtą Budvirą jis išgydė nuo nenormalios mirties baimės, nors jo atvejis atrodė beviltiškas. Kas rytą jis išsitraukdavo revolverį, užtaisytą viena kovine kulka, pasukdavo būgnelį, prisikišdavo vamzdį prie smilkinio ir mesdavo du kauliukus. Jei iškrisdavo po akį, jis nuspausdavo gaiduką. Taigi kas rytą tikimybė, kad jis mirs, buvo tik viena iš dviejų šimtų šešiolikos.

Nuo tos akimirkos, kai sužinojo apie šį kauliukų pratimą, daktaro Budviro mirties baimė pranyko; jis pajuto lengvumą, kurio nebuvo patyręs nuo mažų dienų. Netikėta jo mirtis praėjusią savaitę einant trisdešimtuosius metus — tragiška netektis.

Daktaro Rainharto akys už akinių lęšių žvilgėjo, kai jis žiūrėjo į kiekvieną teisėją paeiliui. Tada jis prašneko vėl:

— Dar turim pratimą K — šitaip pavadintą iškilaus vokiečių kilmės Amerikos tyrėjo daktaro Abrahamo Krumo garbei.

Daktaras Rainhartas nusišypsojo daktarui Manui.

— Mokinys išvardija šešis vaidmenis ar tapatybes, kuriuos pasirenka laikotarpiui nuo kelių minučių iki savaitės ar ilgiau. Pratimas K — sėkmingo kauliukų gyvenimo laidas. Jei mokinys atlieka jį kasdien po porą valandų ar po dieną visą savaitę, tai požymis, rodantis, kad jis gali tapti visaverčiu kauliukų žmogumi.

Aišku, artimieji ir draugai mano, kad tai požymis, rodantis, jog mokinys kraustosi iš proto, o jo psichoanalitikas jau išsikraustė, tačiau norint tapti kauliukų žmogumi būtina išmokti nepaisyti abejonių ir patyčių. Daktaras Famas man papasakojo, kad vienas jo mokinys vis ilgiau atlikdavo pratimą K — iš pradžių tik valandą, o galop — net dvidešimt tris per parą, o vaidmenis kaitaliojo kiekvieną savaitės dieną, išskyrus sekmadienį, nes tada ilsėdavosi. Iš pradžių jo draugus ir artimuosius iš baimės ir įniršio ko neištikdavo isterija, bet kai mokinys paaiškino, ką darąs, jie ėmė apsiprasti. Po kelių mėnesių jo žmona ir vaikai per pusryčius tepaklausdavo, kas jis šiandien esąs, ir atitinkamai prisitaikydavo. Kadangi tarp daugybės jo vaidmenų buvo švento Simono Stulpininko, Gretos Garbo, trejų metų berniuko ir Džeko Skerdiko, jo šeimos nariai nusipelno didžiulės pagarbos už savo psichologinį brandumą — duok, Dieve, jiems amžiną atilsį.

Daktaras Rainhartas nustojo vaikštinėti ir rimtai, nuoširdžiai pažiūrėjo tiesiai daktarui Manui į akis.

Daktaras Manas be jokios išraiškos pažiūrėjo į jį, bet staiga išraudo. Daktaras Rainhartas dirstelėjo į grindis ir vėl ėmė vaikštinėti po kambarį.

— Turbūt suprantate, — tarė jis, — kad kauliukų terapija kaip ir visi stiprūs vaistai turi ne itin pageidautinų šalutinių poveikių.

Pavyzdžiui, dažnam mokiniui ateina į galvą mintis, kad kauliukai turi nuspręsti, ar jam tęsti terapiją. Kadangi šiam variantui jis suteikia didelę tikimybę, kauliukai anksčiau ar vėliau liepia jam terapiją nutraukti. Kartais jie įsako jam grįžti. Paskui vėl nutraukti. Kartais jie liepia apmokėti gydymo sąskaitą, kartais neliepia. Reikia pripažinti, kad kauliukų mokiniai kaip pacientai yra kiek nepatikimi. Tačiau jūs nudžiugsite išgirdę, kad kuo nepatikimesnis tampa mokinys, tuo tikriausiai mažiau jam trūksta, idant visiškai pasveiktų.

Antras šalutinis poveikis yra tas, kad mokinys išdarinėja keistus dalykus, šitaip patraukdamas dėmesį į save ir neišvengiamai į savo psichiatrą.

Be to, trečioje pasipriešinimo stadijoje mokinys gali bandyti užmušti savo psichiatrą.

Daktaras Rainhartas sustojo priešais daktarą Pirmaną ir, geraširdiškai žvelgdamas į jo nusuktas akis, tarė:

— Paprastai to reikia išvengti.

Daktaras Rainhartas vėl pradėjo žingsniuoti po kambarį.

— Ketvirtas šalutinis poveikis yra tas, jog mokinys reikalauja, kad psichoanalitikas taip pat patikėtų sprendimus kauliukams. Jeigu gydytojas sąžiningai parenka galimybes, tikėtina, kad jam teks daryti kai ką nesuderinama su mediko etika. Reikia pripažinti: kuo daugiau mediko etikos normų pažeidžia gydytojas, tuo didesnę pažangą daro pacientas.

Daktaras Rainhartas stabtelėjo tolimajame kambario gale, dirstelėjo į savo laikrodį, vėl paržingsniavo prie stalo ir praeidamas pro savo teisėjus rimtai pažvelgė kiekvienam į veidą.

— Prognozė, — tarė jis. — Turbūt norite išgirsti apie prognozę. Dauguma mokinių, pradedančių kauliukų terapijos kursą, yra normalūs, niekuo iš kitų neišsiskiriantys nelaimingi amerikiečiai. Maždaug kas penktas neįveikia myžimo į kelnes stadijos ir iškrenta iš terapijos nepraėjus dviem savaitėms. Dar tiek pat periodiškai kamuoja vidurių užkietėjimas ir jie ištempia tik iki dviejų mėnesių. Dėl šios mokinių dalies nesame tokie tikri — galimas daiktas, kai kurie iš šių dingusiųjų iš terapijos pirmaisiais mėnesiais išsilaisvino ir jiems nebereikia psichoanalitiko tolesniam kauliukų gyvenimui.

Iš trisdešimt trijų mokinių, dirbusių su kauliukais ilgiau negu du mėnesius, šeši šiuo metu yra psichiatrijos gydyklose ir maža vilties, kad bus kada nors iš ten paleisti.

— Dieve brangus! — sušuko daktaras Koblstounas čiupdamas savo lazdelę nuo stalo, tarsi rengtųsi gintis.

— Tačiau jūs nudžiugsite išgirdę: nors vienas iš to šešeto jau pusantro mėnesio yra katatonijos būklės, kitų metų gegužės 13 dieną jis gali visiškai pasveikti. Paskutinis kauliukų sprendimas, užfiksuotas prieš pusantro mėnesio, rodo, kad jam buvo įsakyta sukelti sau katatonijos būseną ir likti tokios metus.

Daktaras Rainhartas sustojo priešais daktarą Koblstouną ir šiltai nusišypsojo bejausmiam senojo ligoninės direktoriaus veidui.

— Spėju, kad metams praėjus mokinys patirs „savaiminę visų simptomų remisiją“ ir po kelių savaičių bus išrašytas.

Prie stalo sėdintys daktarai dabar prasižioję spoksojo į daktarą Rainhartą.

— Matyt, kiti penki uždaryti į gydyklas tapo psichozių aukomis. Toks pavojus akivaizdžiai kyla, kai mokinys per greitai raginamas imtis sprendimų, susijusių su jautriomis jo gyvenimo sritimis. Vis dėlto psichoanalitikas laikosi nuomonės, kad daugumos šių mokinių asmenybė gerokai patobulėjo prieš ištinkant psichozei.

Daktaras Rainhartas vėl dirstelėjo į savo laikrodį ir ėmė berte berti žodžius:

— Iš likusių dvidešimt septynių pacientų, lankančių kauliukų terapijos sesijas daugiau negu du mėnesius, šešiolikos būklė vis dar kaitaliojasi nuo palaimos iki nervų sistemos pakrikimo; devyni, matyt, nuolatos yra be galo džiugiai nusiteikę, o du negyvi — taip sakant, žuvo atlikdami pareigą.