Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Įdomu, kuo visa tai baigsis? — tarė jis.

— Kas? — paklausiau.

— Ta tavo kauliukų terapija.

— Kauliukas težino.

— Rimtai. Ką tu manai pasieksiąs?

— Pabandyk pats, — pasiūliau.

— Bandžiau — žinai. Pripažįstu: smagu. Bet Dieve brangus — jei rimtai į ją žiūrėčiau, turėčiau visiškai pasikeisti.

— Būtent.

— Bet aš patinku sau toks, koks esu.

— Ir tu man patinki, bet pradedi įgristi, — atsakiau. — Draugai mums patinka todėl, kad yra nepastovūs ir nenuspėjami. Mes itin vertiname tuos, kurie sugeba pasielgti netikėtai; jie žavi mus, nes intriguoja savo elgsenos mechanizmu. Po kurio laiko mes jį perprantame, ir jie mums vėl darosi nuobodūs. Privalai keistis, Fredai.

— Ne, jis nepasikeitė, — tarė Lilė atnešdama mums limonado, kavos pyrago, buteliuką vitaminų ir sėsdamasi stalūgalyje. — Lukas man patiko, koks buvo anksčiau, ir aš noriu, kad Fredas liktų toks, koks yra.

— Netiesa, Lile. Prieš man tampant Kauliukų Žmogumi, variau tau nuobodulį ir jauteisi nelaiminga. Dabar jautiesi nelaiminga, bet tau smagu. Tai jau pažanga.

Lilė papurtė galvą.

— Jei ne Fredas, kažin ar būčiau išgyvenusi, bet jis sugebėjo man parodyti, kas iš tikrųjų slypi už tavo elgsenos — nesveikas drambloto vaiko maištas.

— Fredai?!

— Luktelk, Lile, — tarė jis. — Aš toli gražu taip nemanau.

— Na, gerai, — nusileido Lilė. — Nesveikas drambloto vaiko, mokslo pirmūno ir šarlatano maištas.

— Čia jau geriau, — atsakė Fredas, ir mes visi nusijuokėme.

Panelė Veliš atnešė mums kavos ir su savo puodeliu atsisėdo ant kėdės prieš langą. Mes padėkojome, ji nusišypsojo ir atsikando didelį luistą cukruotos bandelės.

— Tiesą sakant, — tarė Lilė, — dabar, kai pasakei, ką sumanęs, ir kai nė velnio man neberūpi, man pasidarė įdomu. Turėjai papasakoti apie savo kauliukų gyvenimą anksčiau.

— Kauliukai neliepė to daryti.

— Nejaugi niekada nieko nedarote savo galva? — paklausė panelė Veliš.

— Jei tik galiu to išvengti.

— Lukas — vienintelis mano pažįstamas žmogus, kuris pasitaria su savo dievu kaskart eidamas į tuliką, — nusišaipė Fredas.

— Manau, kad daktaras Rainhartas yra tikras mokslininkas, — tarė panelė Veliš. Visi į ją sužiurome. Ji išraudo.

— Jis neleidžia asmeniniams motyvams nulemti jo poelgių, — paaiškino ji ir vėl išraudo.

— Aš irgi tai pastebėjau, — tarė Lilė.

Stojo ganėtinai nejauki tyla. Grįžus iš klinikos, Lilė ilgai mane kamantinėjo apie tai, kas įvyko tą vakarą daktaro Mano vonios kambaryje, aš ilgai pasakojau jai tiesą. Ji pateikė ilgą atsakymą, ir man prasidėjo ilgas miegojimo atskirai savo kabinete laikotarpis. Matyt, Fredas irgi ilgai kamantinėjo panelę Veliš, bet neatrodė, kad jos atsakymai būtų nukreipę jį nuo tikslo. Po vakarėlio Krumo garbei Fredas lėtai, bet tvirtai, su visa moksline drausme ir kruopštumu, kuriais garsėja Harvardo dėstytojai, skynėsi kelią į nemenkas panelės Veliš kelnaites. Rodės, jo netrikdo, kad kiti mokslininkai jau dirbo šia tema.

— Visoje šioje istorijoje matau vienintelę bėdą, — aiškino Fredas. — Tu prastai jauti ribas, Lukai. Tam tikru mastu kauliukų gyvensena yra vertinga, netgi nepaprastai vertinga — pats įsitikinau. Kalbėjausi su Orviliu Boglsu, ta Treise ir pora kitų tavo mokinių, tad žinau. Bet dėl Dievo meilės, Lukai, — kiek košės privirei nežiūrėdamas į šį reikalą nerimtai, nesivadovaudamas sveiku protu.

— Švelniau nepasakysi, — tarė Lilė.

— Gal kartais ir persistengiu, bet dėl kilnaus tikslo. Tikrai kilnaus. „Pertekliaus kelias veda į išminties rūmus“, — sakė Kalvinas Kulidžas, ir aš juo tikiu.

— Bet daugiau tokių vakarėlių netaisyk, gerai? — šypsodamas tarė Fredas.

— Prižadu daugiau niekada nevaidinti šešių vaidmenų per vieną vakarėlį.

— Bet jis privalo eksperimentuoti toliau, — įsiterpė panelė Veliš.

— Prižadu būti tik pakenčiamas šarlatanas, — pasakiau. — Visą parą.

— Tai ką rinksimės: tenisą, maudymąsi vandenyne, klubą ar plaukiojimą jachta? — stodamasis nuo stalo paklausė Fredas.

— Reikia dar dviejų variantų, — priminė Lilė.

— Ridensiu aš, — pasišovė panelė Veliš ir nuėjo prie spintelės paimti mūsų šeimos kauliukų. Galop visi susirinkome prie virtuvės stalo, ir panelė Veliš metė kauliuką ant nešvarios staltiesės: tenisas. Ridenome dar kartą išsiaiškinti, kieno automobiliu važiuosime, trečią — sužinoti, kas su kuo žais, ir leidomės į kelią.

Ėjo pirmas rugpjūčio savaitgalis, mes atostogavome senoje mūsų sodyboje rytinės Long Ailendo dalies nuodingųjų žagrenių laukuose, ir viskas klojosi visai neblogai. Visą mėnesį kamantinėjusi mane apie kauliukų teoriją ir terapiją, Lilė vis labiau susidomėjo ir vis mažiau prieštaravo. Vieną kartą atsivežiau į namus vakarienės profesorių Boglsą, ir jis puikiai paliudijo apie Kauliuko pranašumus.

Mūsų skyrybų procesas buvo laikinai sustabdytas. Lilė nevijo manęs iš namų su sąlyga, kad elgsiuosi neišmintingai, bet neperžengdamas sveiko proto ribų.

Kai liepos viduryje mane išleido iš klinikos, Fredas Boidas dažnai pas mus lankėsi. Mes kokį šešetą kartų maloniai padiskutavome apie kauliukų teoriją ir praktiką. Jis mėgo cituoti Jungą, V. Riką ar R. D. Leingą norėdamas parodyti, kad mano idėjos nėra labai originalios, bet šitaip jis kartu leido suprasti, jog jos turi tam tikrą pagrindą. Fredas pats ėmė eksperimentuoti su kauliukų žaidimais. Jis netgi užsiminė, esą jie padėję jam moksliškai prasiskverbti į panelę Veliš.

Lilė grąžino man santuokines teises liepai baigiantis. Nors iš pradžių ji ryžtingai atsisakė žaisti mano erotinius žaidimus su kauliukais, prieš savaitę šiek tiek nusileido. Kartu turėjome dvi įdomias sesijas; Lilei ypač patiko pusvalandis žaidimo „šventasis / nusidėjėlis“, kai kauliukai du kartus padarė mane šventuoju, o ją nusidėjėle.

Kai žaisdavom šachmatais, ji dažnai mesdavo kauliuką, kad nuspręstų, kokį ėjimą pasirinkti, ir visados leisdavo kauliukui pasirinkti, kokį filmą žiūrėsime. Ji netgi leido Lariui vėl žaisti su kauliukais, tik su sąlyga, kad pati turės teisę vetuoti variantus.

Bet mūsų santykiai pasiekė tikrai aukštą lygį, kai vaikams išėjus į paplūdimį vieną popietę žaidėme emocinę ruletę. Mes supaprastinome standartinį žaidimą — kaip variantus palikome tik tris: meilę, neapykantą ir gailestį, bet podraug padarėme jį sudėtingesnį — jausmus išsirinkdavome atskirai. Metėme po kauliuką nuspręsti, kokios tris minutes bus mūsų pirmos emocijos. Lilei teko neapykanta, man — meilė.

Aš maldavau, o ji mane plūdo; pabandžiau ją apkabinti, o ji skaudžiai spyrė man į kairę šlaunį (ačiū Dievui!); aš atsiklaupiau prieš ją, o ji mane apspjaudė. Pagaliau smėlis išbyrėjo iš trijų minučių laikrodžio kiaušiniams virti, ir mes vėl ridenome kauliukus. Man kliuvo gailestis, jai vėl neapykanta.

— Vargšė Lilė, — pasakiau vos pamatęs, ką man liepia kauliukas, ir jei nebūčiau pasisukęs, jos kumštis, ko gero, būtų išlindęs kiaurai mano galvą. Per mėnesius ir metus pritvinkęs kartėlis, anksčiau išreiškiamas tik santūriu sarkazmu, ėmė lietis fiziniais veiksmais ir skaudžiais kaip peiliai žodžiais. Ji verkė, klykė, griežė dantimis, kūlė mane kumščiais ir, nespėjus praeiti trims minutėms, apsiašarojusi susmuko ant lovos krašto.

— Toliau! — paraginau pasibaigus laikui, paridenau kauliuką ir man atiteko neapykanta. Ji apatiškai metė savąjį ir gavo meilę.