Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Kelias sekundes penki komiteto nariai sėdėjo tyloje, kurią drumstė tik šiurkštus, netolygus miegančio daktaro Muno alsavimas. Daktarai Veinbergeris, Koblstounas ir Manas spoksojo į duris, kurias išėjęs uždarė daktaras Rainhartas. Tylą nutraukė daktaras Pirmanas:

— Manau, turime baigti savo darbą.

— A... a... a... taip, — tarė daktaras Veinbergeris. — Balsavimas. Turime balsuoti.

Bet jis ir toliau spoksojo į duris.

— Ačiū Dievui, jis beprotis, — pridūrė jis.

— Balsavimas, — pakartojo daktaras Pirmanas savo šaižiu balsu.

— Taip, žinoma. Dabar mes balsuosime dėl daktaro Pirmano siūlymo mūsų komitetui pašalinti daktarą Rainhartą dėl išvardytų priežasčių ir prašyti JAV medikų asociacijos irgi imtis prieš jį veiksmų. Daktare Pirmanai?

— Aš balsuoju už savo siūlymą, — iškilmingai pareiškė jis pirmininkui.

— Daktare Koblstounai?

Senasis daktaras nervingai grabaliojo lazdelę, kurią laikė stačią tarp kojų, nematančiu žvilgsniu spitrindamas į tuščią daktaro Rainharto kėdę.

— Aš balsuoju „už“, — abejingai tarstelėjo jis.

— Du balsai už pašalinimą, — pranešė daktaras Veinbergeris. — Daktare Manai?

Daktaras Manas iš visų jėgų truktelėjo dešinį petį, ir daktaras Munas atsidūrė daugmaž vertikalioje padėtyje. Jo akys atsimerkusios sužibėjo ir palakstė į šalis.

— Aš vis dar manau, kad mes privalėjome paprašyti daktaro Rainharto patyliukais išeiti pačiam. Pro forma balsuoju „prieš“.

— Suprantu, Timai, — su užuojauta balse atsakė daktaras Veinbergeris. — O jūs, daktare Munai?

Daktaro Muno liemuo stengėsi išlikti tiesus; jo vokai iš lėto pakilo, atidengdami raudonas jo mirštančių akių žarijas. Iš jo veido galėjai pamanyti, kad jis iškentė visas visų žmonijos istorijoje gyvenusių mirtingųjų kančias.

— Daktare Munai, ar jūs balsuojate už siūlymą pašalinti žmogų, kurio klausėmės, ar prieš — tai yra leisti jam likti nariu?

Tūžmingos raudonos daktaro Muno akys atrodė vienintelės gyvos jo raukšlėtame, sunykusiame veide, bet jos spoksojo į nieką, o gal į praeitį ar į viską. Jis buvo prasižiojęs, iš burnos tįso seilės.

— Daktare Munai? — trečią kartą pakartojo daktaras Veinbergeris.

Lėtai — taip lėtai, kad jam prireikė trisdešimties ar keturiasdešimties sekundžių pabaigti judesį, daktaras Munas pakėlė rankas virš galvos, pabandė sugniaužti į kumščius, bet jam nelabai pavyko, o tada vis dar prasižiojęs trenkė į stalą priešais save.

— PRIEŠ! — suriaumojo jis.

Visi buvo priblokšti. Stojo tyla, ją drumstė tik į sprogimus panašus dabar jau visiškai padrikas daktaro Muno žiopčiojimas.

— Gal malonėsite paaiškinti, kodėl taip balsuojate? — po kurio laiko maloniai paklausė daktaras Veinbergeris.

Daktaro Muno liemuo buvo besudrimbąs ir vėl bepradedąs slinkti daktaro Mano peties link. Tūžmingos viską reginčios jo akys dabar buvo tik pusiau pramerktos.

— Akivaizdu, kodėl taip balsavau, — vargais negalais ištarė jis. — Tęskite.

Daktaras Veinbergeris atsistojo su oria šypsena veide.

— Kadangi dėl siūlymo pašalinti daktarą Rainhartą balsai pasiskirstė po lygiai — du „už“ ir du „prieš“ — pirmininkas privalo savo balsu nulemti balsavimo baigtį, — jis patylėjo ir apsimetė tvarkąs suglamžytus popierius prieš save. — Aš balsuoju „už“. Taigi trimis balsais prieš du daktaras Rainhartas pašalintas iš Niujorko psichiatrų draugijos. JAV medikų asociacijai bus nusiųstas laiškas...

— Procedūros klausimas, — pasigirdo silpnutis daktaro Muno balsas. Jo akys dabar buvo praviros vos per plyšelį, tarsi tam, kad aplinkiniai galėtų pamatyti tik mažytį jo raudono pragaro kampelį.

— Atleiskite, nesupratau? — nustebo pirmininkas.

— Pagal mūsų įstatus... žmogus, pateikęs kaltinimus kolegai, negali... balsuoti... už savo siūlymą.

— Ko gero, nesuprantu...

— Pats sukūriau šį įstatų punktą trisdešimt pirmaisiais, — gaudydamas kvapą aiškino daktaras Munas. Atrodė, kad jis bando atsistumti nuo daktaro Mano peties, bet stinga jėgų. — Kaltinimą pateikė Pirmanas — vadinasi, jis negali balsuoti.

Niekas nieko nesakė, tik retkarčiais įkvėpdamas gargė daktaras Munas.

— Tokiu atveju du balsai „už“, du „prieš“, — galop labai tyliai tarė daktaras Manas.

— Du „prieš“, vienas „už“, — pataisė daktaras Munas ir žūtbūtinėmis pastangomis pabandė įkvėpti oro, bet nepavyko — tik gargesys pasigirdo, tada pabaigė: — Komiteto pirmininkas gali balsuoti tik tais atvejais, kai balsai pasiskirsto po lygiai.

— Daktare Munai, — pralemeno daktaras Veinbergeris įsikibdamas į stalą, kad nualpęs nepargriūtų, — gal malonėtumėte apsigalvoti ar bent jau paaiškinti, kodėl šitaip balsuojate?

Raudonos mirštančių daktaro Muno akių žarijos sutvisko paskutinį kartą veide, kuris, rodės, iškentė visas visų žmonijos istorijoje gyvenusių mirtingųjų kančias.

— Akivaizdu, kodėl taip balsuoju, — atsakė jis.

Daktaras Veinbergeris ėmė lyginti priešais gulinčius suglamžytus popierius, kuriuos ką tik buvo sudėjęs į tvarkingą krūvelę.

— Daktare Munai, — vėl pralemeno jis. — Gal malonėtumėte apsigalvoti, idant... supaprastintume... supaprastintume... Daktare Munai! Daktare Munai!

Bet kambaryje tvyrojo kapų tyla.

Mirtina tyla.

Penkiasdešimtas skyrius

Į daktaro Muno mirtį atliekant pareigą Niujorko psichiatrijos pasaulis reagavo nevienodai — kaip ir į mano trumpalaikį išsigelbėjimą nuo lemties, kurios akivaizdžiai buvau nusipelnęs. Patyliukais savo noru išėjau iš Niujorko psichiatrų draugijos, bet daktaras Veinbergeris parašė asmeninį laišką JAV medikų asociacijos pirmininkui. Mano šalinimas iš elitinių civilizacijos sluoksnių vyko lėta, racionalia, biurokratine vaga.

Ko gero, mane būtų laikę uždarytą Kolbo klinikoje amžinai, bet mano psichiatras buvo Džeikas Eksternas, o Džeikas, kitaip negu dauguma kitų ambicingų, klestinčių daktarų, klausė tik Džeiko. Taigi, kai aš atrodžiau visiškai normalus (ėjo „Vėl būk normalus“ mėnuo), jis liepė mane išleisti. Net man tai atrodė neprotingas žingsnis.

Penkiasdešimt pirmas skyrius

— Lukai, tu esi šarlatanas, — šypsodamas ir žiūrėdamas pro mūsų virtuvės langus į seną daržinę ir nuodingųjų žagrenių laukus tarė man Fredas Boidas.

— Mmmm, — numykiau, kai Lilė praėjo pro mūsų stalą atsinešti maisto produktų.

— Aukščiausio lygio šarlatanas, meistriškas šarlatanas, bet vis tiek šarlatanas, — pridūrė jis.

— Ačiū, Fredai. Esi geras.

— Bėda ta, — pamerkdamas ne itin šviežią spurgą į drungną kavą aiškino jis, — kad kai kas iš to prasminga. Visas reikalas tampa nesuprantamas. Kodėl negalėtum būti tik visiškas kvailys ar šarlatanas?

— Hm. Niekados apie tai nepagalvojau. Turėsiu leisti Kauliukui apsvarstyti šį klausimą.

Lilė su panele Veliš parėjo iš kiemo su abiem vaikais, rėkiančiais joms pavymui ir bandančiais pagriebti iš Lilės maišus su maistu. Kai Lilė ištraukė dėželę su sausainiais ir padalijo po tris abiem vaikams, jie vėl išsprūdo į lauką ne itin nuoširdžiai ginčydamiesi, katras gavo didžiausią.

Panelė Veliš, apsirengusi baltais teniso marškinėliais ir palaidine, lyg kokia apkūnoka mergaitė nustraksėjo per kambarį atnešti šviežios kavos ir mums pažadėtų šviežių pyragaičių. Fredas nusekė ją žvilgsniu, atsiduso, nusižiovavo ir atsilošė su visa kėde, susidėjęs rankas ant pakaušio.