Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Daktaras Rainhartas atsistojo.

— Neprieštarausite, jei aš pramankštinsiu kojas? — paklausė jis.

— Prašom, — atsakė daktaras Veinbergeris.

Daktaras Rainhartas ėmė vaikštinėti pirmyn atgal priešais ilgąjį stalą, ir kurį laiką jo žingsnių tempas sutapo su daktaro Muno svyravimo tarp dviejų kolegų pečių.

— O dabar — kaip visa tai veikia praktiškai, — vėl prašneko daktaras Rainhartas. — Pradėti kauliukų terapiją su pacientu nelengva. Šiandien jis priešinasi atsitiktinumui taip pat stipriai, kaip prieš septyniasdešimt metų buvo priešinamasi Froido seksualinei mitologijai. Kai prašome tipiško nelaimingo amerikiečio leisti ką nors nuspręsti kauliukams, jis sutinka tik tokiu atveju, kai mano, kad tai tėra laikinas žaidimas. Kai jis pamato, kad aš iš tikrųjų tikiuosi jį grįsiant svarbius sprendimus atsitiktinumu, jis neišvengiamai myža į kelnes.

Perkeltine prasme. Dažniausiai šis pradinis pasipriešinimas — mes vadiname jį myžimu į kelnes — prasidėjus terapijai įveikiamas.

Mes turime pradėti nuo banaliausių dalykų. Nėra jokių sričių, kuriose psichotikas galėtų elgtis spontaniškai ir originaliai. Neurotikas šiek tiek tokių sričių turi, o normalūs, „sveiki“ žmonės kaip jūs — vos vieną kitą. Visas kitas sritis valdo asmenybės diktatūra. Kauliukų terapijos, kaip ir pasaulinės revoliucijos, paskirtis — išplėsti tokias laisvas teritorijas.

Mes pradedame dirbti nuo sričių, kurios nekelia didelės grėsmės normaliai asmenybei. Kai pacientas supranta pagrindines taisykles ir pajunta žaismingą terapijos dvasią, leidžiame daryti kauliukams ir kitų sričių sprendimus.

— Ką konkrečiai su kauliukais daro jūsų pacientai? — paklausė daktaras Koblstounas.

— Pirmiausia leidžiame kauliukams daryti sprendimus už pacientą, kai jis pats dvejoja. „Miške keliukas išsišakojo į du; Kauliuko nurodytu aš nuėjau ir dėl to nė kiek nesigailiu.“ Šitaip rašė Raudonkepuraitė ir šitaip turime elgtis visi. Pacientai bemat įpranta naudoti kauliukus šiuo tikslu.

Be to, išmokome juos panaudoti kauliukus kaip veto. Kaskart, kai jie nori ką nors daryti, prašome jų paridenti kauliuką, ir jeigu atsiverčia šešakė, tai būna draudimas — jie turi prašyti kauliuko išrinkti jiems ką nors kita. Veto — puikus, bet skausmingas metodas. Dauguma mūsų savo gyvenime einame žingsnis po žingsnio mechaniškai, negalvodami. Mes studijuojame, rašome, valgome, flirtuojame, sanguliaujame, dulkinamės todėl, kad tokie nusistovėję mūsų įpročiai. Staiga kauliukas šmaukšt parodo veto ir mus pažadina. Teoriškai mes stengiamės sukurti nuo atsitiktinumo visiškai priklausomą žmogų, kuris neturėtų jokių įpročių ar elgesio dėsningumų, per dieną nevalgytų nė karto arba valgytų šešis septynis sykius, miegotų kada pakliūva, sekso požiūriu reaguotų atsitiktinai į vyrus, moteris, šunis, dramblius, medžius, arbūzus, sraiges ir taip toliau. Aišku, praktikoje mes tokių tolimų tikslų sau nekeliame.

Iš pradžių mes tik leidžiame pacientui nuspręsti, kaip jis naudos kauliuką. Aišku, anksčiau ar vėliau jis įlenda į kokią kauliukų gyvenimo kertę ir noriai leidžia kauliukams žaisti. Jeigu jo nepastūmėsi, jis neišlįs iš tos kertės niekada.

— Kaip jūs įveikiate paciento nenorą plačiau naudoti kauliukus? — paklausė daktaras Koblstounas. Jis atrodė susidomėjęs.

Daktaras Rainhartas sustojo prieš jį ir nusišypsojo.

— Norėdami įveikti šį antrinį pasipriešinimą — vadiname jį vidurių užkietėjimu — dažniausiai taikome bauginimo metodą. Mes liepiame pacientui mesti kauliukus dėl didžiausios jo problemos: „Duok kauliukams galimybę, kad atsigulsi į lovą su savo motina ir ją grabinėsi.“ „Leisk kauliukams nuspręsti, ar pasakyti: „Eik šikt, tėtuk.“ „Paridenk kauliukus, kad sužinotum, ar sudegint savo dienoraščius.“

— Kas tada atsitinka?

— Dažniausiai pacientas apsišika arba nualpsta, — atsakė daktaras Rainhartas ir vėl pradėjo vaikštinėti nudelbęs akis į grindis. — Bet kai jis atitoksta, pasiūlome jam ką nors ne taip baisaus, bet vis tiek iš srities, esančios už ankstesnio jo kauliukų gyvenimo ribų. Jau vien iš dėkingumo jis sutinka.

Daktaro Rainharto veidas nušvito ir jis vaikštinėdamas nusišypsojo kiekvienam iš daktarų.

— Tuomet pradžia padaryta. Mes tikimės, kad nė mėnesiui nepraėjus pacientas pajus išsilaisvinimo ekstazę, atsisakys kauliukų terapijos arba jį ištiks psichozės priepuolis. Pastarąjį sukelia jo nenoras prisipažinti, kad jis gali veikti, gali keistis, gali kažkaip bandyti įveikti savo problemas. Jis negali susitaikyti su faktu, kad yra laisvas, o ne bejėgis, apgailėtinas padaras, kokiu save klaidingai laiko.

Pacientas pajunta išsilaisvinęs, kai suvokia, kad siaubingas jo problemas įmanoma išspręsti, bet dėl jų jam pačiam nebereikia nerimauti: jos perkeltos ant kvadratinių kauliukų pečių. Tada jį apima ekstazė. Kai būtinybė spręsti iš klaidingai suvokiamo „aš“ perduodama kauliukams, pacientas patiria esąs atsivertęs ar išgelbėtas. Kažkas panašaus nutinka, kai žmonės, ką tik tapę krikščionimis, atiduoda savo sielą Kristui ar Dievui arba kai dzenbudizmo ar daosizmo sekėjai pasiaukoja dao. Tokiais atvejais žmogus nustoja apgaudinėjęs save, kad yra pats sau šeimininkas, ir pasiduoda jėgai, kurią junta esant už savasties ribų.

Leiskite jums pacituoti, ką vienas iš mūsų kauliukų mokinių parašė apie savo potyrius.

Daktaras Rainhartas grįžo prie savo kėdės, išsitraukė iš portfelio kelis lapus ir ėmė iš vieno skaityti.

Buvo nuostabu. Pojūtis buvo tikrai religinis, kažkoks dvasinis. Staiga aš nustojau nervintis dėl to, kad žaginu mažas mergaites ir anališkai santykiauju su mažais berniukais. Aš lioviausi priešinęsis ir visą tą maišatį atidaviau į kauliukų rankas. Kai jie įsakydavo žaginti, žagindavau, kai įsakydavo susilaikyti — susilaikydavau. Juokų darbas. Kai jie liepia man skristi į Peru, skrendu į Peru. Jausmas, kad esu ligi tol nematytame filme. Jis be galo įdomus, o aš — jo žvaigždė. Pastaruosius du mėnesius net nesivarginau siūlyti kauliukams mažų mergaičių ar mažų berniukų variantus. Kiti dalykai tokie įdomūs, kad tam tiesiog nenoriu švaistyti jėgų.

Daktaras Rainhartas padėjo lapą ant savo kėdės ir vėl ėmė vaikščioti po kambarį.

— Aišku, nemažai laiko praeina, kol mūsų mokiniai pasiekia tokį laisvės lygmenį. Iš pradžių ridendami kauliukus jie galvoja: „Man reikės valios stiprybės tai padaryti.“ Blogai. Būtina atsisakyti iliuzijos, kad ego kažką kontroliuoja ar turi „valios stiprybę“. Iš pradžių mokinys turi suprasti, kad jo ryšys su kauliukais yra kaip kūdikio ant guminio plausto patvinusioje upėje: kiekvienas upės stumtelėjimas yra malonus; kūdikiui nereikia žinoti, kur jis plaukia ar kada atplauks — jei apskritai atplauks. Svarbiausia — judėjimas. Paskui mokinys turi pasiekti tokį lygį, kada jis su Kauliuku ims žaisti vienas su kitu. Negali sakyti, kad žmogus tapo lygus Kauliukui — tiesiog žmogaus indas dabar toks prisipildęs Kauliuko Dvasios, kad iš esmės jis tapo Šventu Įrankiu, Antru Kubu. Mokinys virto Kauliuku.

Daktaras Rainhartas akimirką nustojo žingsniavęs ir įdėmiai nužvelgė savo klausytojus. Jį vis labiau jaudino jo paties žodžiai, o penki daktarai prie stalo spoksojo į jį su vis pagarbesne baime — išskyrus daktarą Muną, kuris pražiota burną vis dar miegojo, atsišliejęs į daktarą Maną.

— Tiesą sakant, gal aš per greitai jums aiškinu, — vėl prabilo daktaras Rainhartas. — Gal turėčiau jums papasakoti apie kai kuriuos mūsų pratimus su kauliukais. Pavyzdžiui, apie emocinę ruletę. Mokinys išvardija šešias įmanomas emocijas, leidžia kauliukui išrinkti vieną, o paskui perteikia ją kiek įmanydamas įtaigiau mažiausiai dvi minutes. Ko gero, tai naudingiausias iš kauliukų pratimų — jis leidžia mokiniui išlieti visokius seniai slopinamus jausmus, kurių jis paprastai nė nežinojo turįs. Rodžeris Mitersas pranešė, kad vienas jo kauliukų mokinys po dešimties minučių kauliuko įsakytos meilės konkrečiai merginai liko ją įsimylėjęs ir netgi vėliau vedė.