Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Spoksojau į Arlynos balionus, banguojančius sietyno šviesoje. Nuo mano apatinės lūpos vėl išsiliejo nedidelis seilių orgazmas.

— Jūs, psichiatrai, žavite mane tuo, kad šitaip tvardotės, išliekate tokie santūrūs. Nejaugi niekados nejaučiate kančios, kurią turite palengvinti?

Panelė Veliš vėl atsigręžė į mane ir susiraukė, pamačiusi mano kaklaraištį ir marškinių priekį.

Ėmiau grabinėti kišenėje savo dėžutės su laikrodžiu ir kauliuku.

— Nejaugi nejaučiate tos kančios? — pakartojo panelė Veliš.

Išsitraukiau dėžutę ir suvaidinau, kad mano ranka tris kartus trūkteli.

— Hr, — niurgztelėjau.

— Dieve, kokie jūs, vyrai, bejausmiai!

Iš lėto pakėliau apatinę žiauną — šitiek laiko išbuvau prasižiojęs, kad ją net paskaudo. Perbraukiau liežuviu perdžiūvusią viršutinę lūpą, nosine nusišluosčiau seiles nuo krūtinės ir pažiūrėjau panelei Veliš tiesiai į akis.

— Tai kiek dabar valandų? — paklausė ji.

— Nesvarbu — metas liautis žaidus žodžiais ir imtis reikalo, — atsakiau.

— Aš irgi taip manau. Negaliu pakęsti tų tuščių plepalų per vakarėlius, — ji atrodė patenkinta, kad pagaliau ištrūkom iš šitos banalybės.

— Kas po ta gražia suknele?

— Jums patinka? Fredas nupirko ją man Ohrbach krautuvėje. Ar jums patinka, kaip ji... žvilga?

Ji krestelėjo liemenį. Suknia sutvisko, putlios rankos suliulėjo.

— Tu sudėta, pupa, kaip... Klausyk, kuo tu vardu?

— Džoja. Nuvalkiotas, bet man patinka.

— Džoja. Gražus vardas. Tu irgi graži. Tavo oda neįtikėtinai lygi ir kreminė. Mielai perbraukčiau per ją liežuviu.

Ištiesęs ranką paglosčiau jai skruostą, paskui sprandą. Ji vėl išraudo.

— Tikriausiai ji tokia nuo gimimo. Mano mama labai gražaus gymio, tėvas irgi. Tiesą sakant, tėvo...

— Ar tavo šlaunys, pilvas ir krūtys tokios pat baltos su kreminiu atspalviu?

— Na... manau, kad taip. Tik ne tada, kai įdegu.

— Mielai paliesčiau rankomis visą tavo kūną.

— Ji švelni. Kai tepuosi įdegio kremu, jaučiu, kokia ji glotni.

Kiek prisimerkiau ir pabandžiau atrodyti gundančiai.

— Jūs nebesiseilėjat, — tarė ji.

— Klausyk, Džoja, nuo tų plepalų man pradeda skaudėti galvą. Ar galim kelioms minutėms nueiti kur nors, kur būtume vieni?

Švelniai ėmiau ją temptis į koridorių — žinojau, kad jis veda į daktaro Mano kabinetą.

— Kalbos, vien kalbos. Klausaisi ir ima darytis koktu.

— Parodysiu tau daktaro Mano kabinetą. Jis turi labai įdomių iliustruotų knygų apie primityvių tautelių seksą.

— Vištų nuotraukų nebus? — ir ji linksmai nusijuokė iš savo sąmojo.

Aš irgi nusijuokiau. Einant pro sofą, daktarė Feloni linktelėjo galvą mūsų pusėn, o kai ėjome pro būrelį su Krumu, Džeikas pašnairavo pro kažkokio šulo petį; Arlyna krestelėjo krūtis ir nusišypsojo. Mudu atsidūrėme koridoriuje, paskui prie daktaro Mano kabineto. Kai įėjome, išgirdau šaižiai spiegiant. Tada pamatėme daktarą Boglsą su panele Reingold sėdinčius ant grindų ir pasidėjusius tarp savęs kauliukus. Boglsas, likęs be dviejų trečdalių drabužių, pergalingai tiesė ranką nurengti panelės Reingold (pergalingai besišypsančios) palaidinukę.

— Šlykštu! — kai išėjome atatupsti, tarė panelė Veliš. — Daktaro Mano kabinete! Tiesiog koktu!

— Tu teisi, Džoja, eime į vonią.

— Į vonią?

— Ji štai ten.

— Ką čia tauškiat?!

— Ten galima pasikalbėti prie keturių akių.

— Aaa.

Ji sustojo vidury koridoriaus ir abiem rankom įsikibo į savo stiklą su gėrimu.

— Ne, — tarė ji. — Noriu grįžti į vakarėlį.

— Džoja, aš tik noriu pasimėgauti tavo gražiu kūnu. Ilgai netruksiu.

— Apie ką mes kalbėsimės?

— Apie ką kalbėsimės? Apie Hario Steko Salivano pooperacinio negalavimo teoriją. Eime.

Kadangi ji vis dar nesijudino iš vietos, supratau, kad elgiuosi kaip drovus miesčionis, o ne kaip nesutramdomas sekso maniakas, kokį neabejotinai turėjo galvoje Kauliukas. Taigi, kai panelė Veliš vėl ėmė sakyti norinti grįžti į svetainę, žengiau į priekį, išmušiau jai iš rankų stiklą ir pabandžiau aistringai pabučiuoti į lūpas.

Kiaušius perrėžė toks aštrus skausmas, kad dingtelėjo mintis, jog mane peršovė. Apakintas skausmo susvirduliavau atatupstas ir dunkstelėjau į sieną. Žvėriškomis šventojo valios pastangomis prisiverčiau atsimerkti ir pamačiau žvilgančią sidabrinę panelės Veliš nugarą. Ji ėjo atgal į svetainę — ačiū Dievui! — palikusi mane vieną su savo neganda.

Pamaniau, kad mėnesį neįstengsiu išsitiesti ir liksiu toks susirietęs. Dingtelėjo neaiški mintis, ar ponas Tomtonas reguliariai šluostys nuo manęs dulkes. Galvoje dar kilo klausimas, kaip į tokį skaudų smūgį į kukulius reaguotų „nesutramdomas sekso maniakas“. Atsakymas atrodė vienareikšmis: maniakas, gailestingas Jėzus, psichopatas hipis, debilus nebylys, Džeikas Eksternas, Hju Hefneris, Lao Dzė, Normanas Vincentas Pylis, Bilis Grehemas — visi būtų reagavę, kaip reagavau aš, naivus, akiniuotas Lukas Rainhartas. Nors abu mano delnai buvo pačiame nelaimingo atsitikimo centre, jie nieko nelietė; atrodė, kad jie ten tam, kad kaip nors padėtų, jei tik bus įmanoma, tarkime, po mėnesio. Šiaip ar taip, patraukti rankų iš ten negalėjau. Koridoriumi ėjo daktaras Krumas ir Arlyna Ekstein. Pabandžiau atsitiesti ir vos nesuklykiau. Jie pažiūrėjo į šukes ant grindų, paskui sustojo priešais mane.

— Baisiai skauda pilvą, — paaiškinau. — Smarkūs spazmai. Gali prireikti anestetiko.

— Gemai, gerrai. Sakot, skauda pilvuką?

— Pilvo apačią, paslėpsnius, padėkit, — sukuždėjau.

— Lukai, kokį žaidimą žaidi dabar? — paklausė Arlyna. Ji žiūrėjo į mane iš viršaus (šitaip susirietęs buvau pusmetriu žemesnis negu paprastai) ir suglumusi šypsojosi.

— Tu... tu atrodai pasakiškai, širdute, — gaudydamas kvapą pasakiau. — Nusi... nusivilk tą suknelę.

Šonu susmukau ant grindų. Alkūnės skausmas buvo bemaž palaima, nes bent šiek tiek atitraukė dėmesį nuo to kito skausmo.

Toliau koridoriuje išgirdau Fredo Boido balsą, klausiantį: „Kas atsitiko?“, o paskui išgirdau jį juokiantis prie pat manęs.

— Man rrrodos, į jį šovė. Rrrimtas rrreikalias.

— Nieko, išgyvens, — atsakė Fredas, ir pajutau, kaip jis suima vieną mano ranką, o Arlyna kitą. Tada Fredas uždėjo mano ranką sau ant peties, nusitempė į miegamąjį, ir jie numetė mane ant lovos.

Tiesą sakant, skausmas slūgo, ir trijulei išėjus galėjau šiek tiek kai ką judinti, daugiausia — akis, bet tai jau buvo pažanga. Tada prisiminiau, kad atėjo metas vėl pasitarti su Kauliuku, ir, drebėdamas, kad gali tekti antrą kartą pabūti nesutramdomu sekso maniaku, sukandęs iš skausmo dantis išsitraukiau iš kišenės tariamą laikrodžio dėžutę ir pažiūrėjau į Kauliuką. Triakė — sąžiningas kauliukų žmogus.

Kurį laiką gulėjau ant lovos spoksodamas į lubas. Girdėjau einančiųjų koridoriumi balsus ir tik neaiškų dūzgimą svetainėje. Atsidarė durys, ir įėjo Lilė.

— Kas atsitiko? — piktai paklausė. Su juoda suknele gilia iškirpte ji atrodė neapsakomai graži, bet akys ir lūpos buvo rūsčios ir šaltos. Pažvelgiau į ją ir pajutau savyje tuštumą — kaip viskas ne laiku ir ne vietoje!

— Daktaras Krumas sakė, kad tau bloga. Dingsti su blondine, paskui tau pasidaro bloga. Kas nutiko?

Vargais negalais atsisėdau ir nukėliau kojas nuo lovos ant grindų. Pakėliau į ją akis.

— Ilga istorija, Lile.