Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Lilė buvo graži, spindinčių akių, mergiškai sportiška, aš — gražus, mylintis, berniukiškai nekoordinuotas, ir mudviem be galo patiko vėl žaisti drauge. Mes šokome priešais šniokščiantį židinį, vėl gėrėme šampaną, puikiai sužaidėme bridžą su pora iš Bostono, švelniai pasimylėjome po sprindiniu antklodžių kalnu ir miegojome teisiųjų miegu.

Taip pat praleidome antrą ir trečią dieną, o paskutinį vakarą, kvaištelėję nuo šampano ir marihuanos, pusvalandį sėdėjome susikibę rankomis priešais degantį židinį, dar dešimt minučių — užgesinę šviesą ant lovos, žiūrėdami pro langą į mėnesieną, žydra šviesa nudažiusią apsnigtus šlaitus, nusidriekiančius tolyn nuo viešbučio. Atkimšau dar vieną butelį šampano. Man buvo šilta, jaučiau pilnatvę ir ramybę. Lilės rankos prisilietimas atrodė šventas. Bet tada Lilė paprašė, kad atsisėsčiau krėsle prieš ją, papurtė galvą, kai atkišau šampano taurę, ir supratau turįs nemalonumų.

Įjungęs naktinį šviestuvą pažiūrėjau į ją ir nustebau pamatęs jos akyse ašaras. Ji palinko į priekį, suėmė mano delną ir prisikišo jį prie veido. Švelniai lūpomis liesdama mano pirštus jinai pažvelgė man į akis. Ji meiliai šyptelėjo, bet vienu jos skruostu ritosi ašara.

— Lukai, — tarė ji ir kurį laiką nieko nesakė — žiūrėjo man į akis, ir tiek, — kodėl jau seniai taip keistai elgiesi?

— Ak, Lile, norėčiau tau pasakyti, bet... — nutilau nebaigęs.

— Žinau, kad iš tikrųjų nesi praradęs pusiausvyros, — kalbėjo ji toliau. — Tu juk... tikrini kažkokią teoriją, ar ne?

Šiluma, kurią jutau, virto šalčiu, įsimylėjėlis — akmeniu. Laikomas už rankos sėdėjo nepatiklus kauliukų žmogus.

— Būk geras, pasakyk man, — prašė ji.

Lilė spausdama mano delną apsilaižė lūpas.

— Lukai, mudu vėl drauge. Jaučiuosi tokia laiminga, tokia kupina meilės tau, bet... Žinau, kad rytoj, o gal poryt tu gali vėl pasikeisti. Dings viskas, dėl ko kelios pastarosios dienos buvo tokios malonios. Ir nežinau kodėl. Ir nesužinosiu kodėl.

Gal Lilė galėtų tapti Kauliukų Moterimi? Tie du žodžiai panėšėjo į Betmeno serialo piktadarės vardą, bet tą akimirką negalėjau sugalvoti jokio kito pateisinimo savo gyvenimo paslapčiai išduoti ir leisti man išsaugoti Lilės laimę ir meilę. Sudvejojau. Apačioje muzikantai grojo valsą — kurortas nebuvo labai modemus.

— Aš... — pralemenau. Kauliukų žmogus vis dar priešinosi.

— Pasakyk man, — prašė ji.

— Aš eksperimentavau, Lile, — pradėjau trečią kartą. — Norėdamas atskleisti žmogaus prigimties įvairovę išmėginau ekscentrišką elgseną, neįprastus vaidmenis, nuostatas ir emocijas.

Nutilau. Ji išpūtusi akis laukė, ką pasakysiu toliau. Aš prisimerkęs laukiau to paties. Ištiesiau ranką ir vėl išjungiau šviesą. Mėnesienoje vis dar gerai matėme vienas kito veidą — juos skyrė vos trys sprindžiai.

— Nenorėjau tau sakyti, kol... kol nežinojau, ar bandymas bent kiek vertingas: tu galėjai mane atstumti, jam pasipriešinti, nebemylėti manęs.

— Oi, ne!

— Žinojau: ateis laikas, kai galėsiu viską papasakoti. Praėjusią savaitę nusprendžiau kuriam laikui nutraukti bandymą, kad vėl galėtume būti drauge.

Ji taip gniaužė mano delną, kad darėsi baugu.

— Aš būčiau tave palaikiusi, — tarė ji, — dievaži, brangusis. Tie asilai mano, kad tu eini iš proto. Jei būčiau žinojusi, būčiau iš jų juokusis. [Pauzė] Kodėl man nieko nesakei? Turėjai viską papasakoti.

— Dabar žinau. Viską turėjau daryti kartu su tavim — supratau tai vos tik išsivadavau iš to bandymo.

— Bet... — ji vis dar įdėmiai žiūrėjo į mane mėnesienoje žvilgančiomis akimis. Atrodė nervinga, dvejonių ir smalsumo apimta. — Kokie ten buvo... bandymai?

Mėnesienoje atrodžiau toks išbalęs ir suakmenėjęs, kad, įsivaizduoju, mane galėjo palaikyti visų pamiršta statula.

— Važinėjau ten, kur anksčiau niekada nebuvau buvęs, apsimetinėjau esąs ne tas, kas esu iš tikrųjų, kad pamatyčiau aplinkinių reakciją. Eksperimentavau su maistu, pasninkavimu, narkotikais. Net pasigėriau tą kartą todėl, kad sąmoningai eksperimentavau.

— Rimtai?

Ji nusišypsojo; ašaros vilgė jai skruostus ir smakrą, tad atrodė lyg maža mergaitė lietuje.

— Paaiškėjo, kad pasigėręs elgiuosi kaip ir kiti girti žmonės.

— Ak, Lukai, kodėl man nesakei?!

— Manyje glūdintis pamišęs mokslininkas man tvirtino: jei prisipažinsiu tau atliekąs bandymą, tavo reakcija jam tik pakenks ir nebus gauta labai vertingų duomenų.

— Ar... ar tas bandymas... baigtas?

— Ne, — atsakiau, — ne, Lile, nebaigtas. Bet dabar mudu pradėsime eksperimentuoti kartu, ir vienatvė, kurią abu jutome, išnyks.

— Bet...

— Kas yra, mieloji?

— Ar mes nebegyvensime taip kaip kelias pastarąsias dienas?

Apačioje susirinkę svečiai griausmingai nusikvatojo.

— Atrodo, jiems ten smagu, — pasakiau.

— Nebe? — dar kartą tyliai paklausė ji.

— Žinoma, nebegyvensime, brangioji, — atsakiau kaupdamas drąsą, kad galėčiau pažvelgti jai į akis. — Nesvarbu, tęsčiau bandymą ar ne, vis tiek taip nebegyventume — pati žinai. Pastarosiomis dienomis viskas atrodė taip gera, nes ligi tol patyrėme tikrą pragarą. Nereikia būti mokslininku, kad suprastum, jog palaima ilgai netrunka.

Ji raudodama sukniubo mano glėbyje.

— Noriu, kad dar ilgai taip gyventume, labai noriu, — tarė ji.

Glosčiau, bučiavau ją, niurnėjau meilius kvailus žodžius, bet suvokiau baisiai besielgiąs susidariusioje padėtyje ir jaučiausi klaikiai. Pusė manęs įsivaizdavo, kaip įtraukiu Lilę į dar drastiškesnius kauliukų žaidimus, negu galėčiau surengti vienas; gal man net pavyks ją pakeisti. Kita pusė jautė, kad esu visų apleistas.

Lilė aprimo ir nustojo raudoti, tik šnirpščiojo nosimi, paskui paliko mane ir nurūko į vonią. Kai grįžo į tą pačią vietą ant lovos susitvarkiusi veidą ir plaukus, nustebau pamatęs, kad žiūri į mane šaltai.

— Ar aprašinėjai tuos bandymus? — paklausė ji.

— Kai kuriuos. Be to, parašiau trumpus apmatus įvairių hipotezių, kurias tikrinau.

— Ar darei bandymus su manim?

— Žinoma, brangioji. Kadangi bandymus atlieku su savim, o gyvenu su tavim, daug bandymų paveikė ir tave.

— Turiu galvoje, ar tiesiogiai eksperimentavai... ar bandei paveikti mane, kad ką nors daryčiau?

— Aš... ne, ne, nebandžiau.

— Ar darei sekso bandymus? Su kitomis moterimis?

Šakės!

Sudvejojau.

Dėmesio, mano draugai vyrai! Į kai kuriuos klausimus galima atsakyti bet kaip, tik ne abejojimu. Pavyzdžiui, „Ar tu mane myli?“ nėra klausimas. Šių žodžių paskirtis — sukelti jaudiklį ir reakciją į jį: „Ar tu mane myli?“ — „O taip, mano širdele!“ O štai į klausimą „Ar tu su ja miegojai?“ būtina atsakyti „taip“ arba „ne“ tuoj pat — dvejonė išduoda kaltę. Į klausimą „Ar eksperimentavai su kitomis moterimis?“ turėjau bemat atsakyti „Taip, žinoma, mieloji, bet nuo to tapai man kaip niekad artima“. Pasipils ašaros, antausiai, keiksmai, antroji pusė užsisklęs savyje, bet galop ims smalsauti, ir judu susitaikysit. Kita vertus, jei dvejosi...

Kai aš sudvejojau, Lilė pašoko ant kojų.

— Šunsnuki prakeiktas! — tarė ji. — Neliesk manęs!

— Tu net nežinai, kokie buvo tie bandymai.

— Aš žinau tavo mentalitetą. Žinau... o Dieve!.. Viskas aišku... Arlyna! Tu ir Arlyna!

Ji visa įsitempusi tirtėjo.

— Brangute, širdele, tu širsti be reikalo. Tarp mano bandymų nebuvo neištikimybės...