Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Aš atimu iš jūsų žodį, daktare Rainhartai. Prašom sėstis.

Daktaras Koblstounas tiesus stovėjo stalo gale ir tariant šiuos žodžius jo veidas buvo bejausmis. Visos galvos atsigręžė į mane ir stojo visiška tyla. Kai prabilau, atrodė, kad kalbuosi su savimi.

— Ta visa prakeikta mechaninė visuomenė mus visus pavertė žiurkėnais. Mes nematome, kad mumyse glūdi pasauliai, laukiantys, kada išvys dienos šviesą. Aktoriai tesugeba vaidinti vieną vaidmenį — negirdėta nesąmonė! Mes turime sukurti atsitiktinumo žmones, kauliukžmogius. Pasauliui reikia kauliukų žmonių. Pasaulyje turi būti kauliukų žmonių!

Kažkas tvirtai suėmė mane už rankos ir tempė nuo stalo. Rodės, beveik pusė kitų daktarų atsistoję vienas kitam kažką aiškino. Nepaisydamas, kad mane tempia, iškėliau dešinę ranką su sugniaužtu kumščiu ir sumaurojau senajam Koblstounui:

— Dar vienas dalykas!

Stojo išgąstinga tyla. Visų žvilgsniai įsmigo į mane. Nuleidau sugniaužtą kumštį ir paleidau žaliąjį kauliuką ant bloknoto priešais save: penkakė.

— Gerai, — pasakiau. — Aš išeisiu.

Paėmiau kauliuką, įsikišau į liemenės kišenėlę ir išėjau. Vėliau sužinojau, kad visa naujoji kanalizacijos sistema buvo visais balsais atmesta ir pasiūlytas nė vieno netenkinantis laikinas remontas.

Trisdešimt trečias skyrius

Kaip normalus, sveikas, neurotiškas skaitytojas žino, vienas didžiausių malonumų gyvenime yra svajoti. Įdėmiai išnagrinėjęs savo paties ir šimtų kauliukų mokinių, sutiktų per kauliukų terapiją, svajones, aš padariau išvadą, kad bet kurią akimirką svajonės arba neleidžia mums atlikti įvairių vaidmenų, arba gerokai padeda tai daryti. Negana to, aš išsiaiškinau, kad nuo vaikystės iki mirties maždaug kas ketveri metai vidutinio žmogaus svajonių tikslai keičiasi ir tai atsitinka stebėtinai nuspėjamai. Kadangi visos svajonės tam tikra prasme yra susijusios su galia, kukliai siūlau pavadinti šį reiškinį Rainharto galios sistema vyrams.

Svajoti vaikas pradeda pirmaisiais dešimt gyvenimo metų, paprastai būdamas aštuonerių ar devynerių. Tokio amžiaus berniukas neišvengiamai įsivaizduoja esąs nepaprastai galingas. Dažnai jis būna greitesnis už iššautą kulką, galingesnis už lokomotyvą ir vienu šuoliu gali peršokti per pastatus. Jis tampa ketvirtokų Čingischanu, vietos prekybos centro hunu Atila, 216-ojo skautų būrelio generolu Džordžu Patonu. Jo vaizduotėje šiurpiai išradingai kankina jo tėvus, pavyzdžiui, virš didžiulio laužo kepa lyg paršelius, užmautus ant išgaląstų iečių galų. Kartais vaikas pasirodo laiku ir išgelbsti tėvus, kitąsyk — tiesą sakant, dažniausiai — jis šiek tiek pavėluoja ir, sunaikinęs niekdarius, sukaupęs vaizduotę mato, kaip apsipylęs ašaromis žengia milžiniškos laidotuvių procesijos viduryje. Procesijos dalyvius užpuola priešai, ir berniukas išvaiko juos su savo kalaviju...

Sulaukus trylikos, veiksmas paprastai persikelia į „Jankių“ stadioną, kur berniukas, žaisdamas beviltiškai silpnų „Jankių“ komandoje lemiamas JAV beisbolo čempionato finalo rungtynes, paskutinio kėlinio antroje pusėje, kai bazės pilnos, du žaidėjai išmušti ir jo komanda pralaimi trimis taškais, sugeba atmušti kamuoliuką 150 metrų į dešiniojo lauko tvoros viršutinę dalį ir fantastišku greičiu apibėgęs bazes neįtikėtinai nuslysti galva į priekį ir paliesti namų bazę nenukirptu kairės rankos mažojo pirštelio nagu. Gruodį per futbolo rungtynes, paskutiniam kėliniui baigiantis ir jo komandai atsiliekant penkiais taškais, jis perima perdavimą, nubėga 100 metrų ir kerta vartų liniją tempdamas ant kupros keturiolika vyrų — vienuolika varžovų komandos žaidėjų, vieną netikusį teisėją ir du aistruolius, kurie jau bando jį pasveikinti. Pavasarį, jo krepšinio komandai pralaimint ir iki žaidimo pabaigos likus dviem sekundėms, jis pelno lemiamus taškus, kai pašokęs meta viena ranka nuo baudos linijos — savo komandos pusėje.

Sporto pasaulyje merginų nėra, bet sulaukus šešiolikos ar septyniolikos beisbolo smūgius pakeičia kiti smūgiai, o tenka jie tik moteriškosios lyties atstovėms. Berniukas tapo vyru, o tas vyras yra haremo vyriausiasis vadas. Čia vyksta dalykai, pranokstantys pačią lakiausią vaizduotę — tik ne svajojančiojo berniuko. Bejėgiškai dūsuojanti jauna moteris nuoga prisiglaudžia prie mūsų didvyrio, o šis, nerūpestingai traukdamas korsikietišką cigaretę, stilingai gurkšnodamas retą Niujorko valstijoje pagamintą vyną ir vairuodamas Aston Martin , dviejų šimtų penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu lekiantį retai važiuojamu Alpių keliuku, sugeba suteikti merginai tokį jaudinantį meilės nuotykį, kokio jai dar nebuvo tekę patirti per visą gyvenimą. Kartais septyniolikos metų jaunuolis vėl tampa hunu Atila, bet tik tam, kad apsuptų romėnų moteris ir, sukiodamas kardą ir ūsus, išsirinktų penkiolika ar šešiolika praleisti su juo naktį. Jeigu jis ir vėl pelno pergalingus taškus, tai vien tam, kad dramatiškai įeitų į salę, kur vyksta koledžo išleistuvių vakarėlis, siaubingai šlubuodamas, palikdamas ant grindų kraujo pėdsaką lyg koks sunkvežimis pramuštu karteriu, ir žiūri, kaip moterys jį išvydusios tyžta ir virsta kisieliumi.

Tačiau dvidešimt vienų mūsų vyras arba susižadėjęs, arba vedęs, arba persisotinęs moterų. Pasaulis, kurį jis nori valdyti, yra naujas pasaulis — jis tapo Horacijumi Aldžeriu. Niūraus ryžto paakintas, su šiurpą keliančiu įžvalgumu jis investuoja penkiasdešimt šešis dolerius į fondų biržą ir pusę metų šaltakraujiškai, atsainiai perka ir parduoda akcijas, galop visas parduoda ir susišluoja gražią keturių milijonų aštuonių šimtų šešiasdešimt dviejų tūkstančių devynių šimtų dvidešimt septynių dolerių ir trisdešimt trijų centų sumą. Kai Genera l Motors direktorių valdybą apima panika dėl kilusios nusiginklavimo grėsmės, jis lyg niekur nieko pristato savo suprojektuotą nebrangų reaktyvinį sportinį automobilį su raketos Polaris formos kėbulu, galintį su dešimčia litrų raketinio kuro nuvažiuoti net 200 kilometrų. Per tris savaites jo nuotraukos puikuojasi Time, Fortune ir Success viršeliuose!

Tačiau kelerius ateinančius metus jis už kuklią algą darbuojasi raštvedžio padėjėju Pirso, Perkinso ir Pufo bendrovėje. Jį liūdina neteisybė ir veidmainiškumas, viešpataujantys pasaulyje — pasaulyje, kur vieni vyrai yra sporto žvaigždės, džeimsai bondai ir milijonieriai, o jis — nė vienas jų. Taigi jisai morališkai pasibaisėjęs. Savo svajonėse jis sukuria pasaulį iš naujo, ištaiso visas skriaudas, išnaikina visas kančias, perskirsto turtus, perdalija moteris, padaro galą visiems karams. Jis tampa persikūnijusiais Gautama Buda, Jėzumi Kristumi ir Hju Hefneriu. Griūna nedoros vyriausybės, ateina galas sugedusiai įvairių tikėjimų dvasininkijai, taisomi įstatymai, ir Tiesa, mūsų didvyrio rašoma Xerox aparatais dauginamose akmens lentelėse, pateikiama pasauliui. Visi jaučiasi laimingi.

Išskyrus mūsų didvyrį, nes jo alga ir toliau lieka kukli. Sulaukęs dvidešimt penkerių, jis įkopia į pirmą Rainharto galios sistemos vyrams viršūnę: svajonę pertvarkyti pasaulį. Kai jam sueina dvidešimt aštuoneri ar dvidešimt devyneri, prasideda atžanga. Žmona vis primena, kad pasaulis dar nepertvarkytas, kad kiti vyrai uždirba... ir panašiai. Jam vėl grįžta svajonės apie sėkmę, tik dabar jos kuklesnės, ne tokios drąsios. Dabar jis valdo tik Pirso, Perkinso ir Pufo bendrovę, o ne Genera l Motors. Dabar gudrus jo ėjimas fondų biržoje duoda jam ne keturių milijonų, o tūkstančio dolerių pelną. Lyg rigor mortis prasideda pusamžis.