Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Jei atsivers keturios, penkios ar šešios akys, tai reikš, kad mes turim pabandyti pasidaryti kūdikį.

— Aaaa... — tarė daktaras Rainhartas.

— Aš išsiėmiau tą guminį kamštį, kurį Džeikas liepė gydytojui sukišti į mane, ir man atrodo, kad man ką tik įvyko ovuliacija. Iš vienos knygos sužinojau, kokios dvi padėtys geriausios kūdikiui daryti.

— Aišku. Arlyna, aš...

— Ridenti?

— Luktelk.

— Ko?

— Aš... aš galvoju.

— Duokš man kauliuką!

— Man rodos, tu suteikei per didelę tikimybę vienai iš galimybių, — su jam būdingu profesionalaus psichiatro šaltakraujiškumu tarė daktaras Rainhartas. — Tarkime, jei iškris šešakė, mes bandysime mylėtis viena padėtimi po kitos, parinktos iš sąrašo, kurį pateiksim kauliukui. Po dvi minutes kiekviena padėtimi. O kada ateis orgazmai — nesvarbu.

— Bet keturakė ir penkakė vis tiek reikš, kad mes darysim kūdikį?

— Taip.

— Gerai. Ridenti?

— Ridenk.

Ponia Ekstein parideno kauliuką. Atsivertė keturakė.

— Aaaa... — tarė daktaras Rainhartas.

— Valio! — sušuko ponia Ekstein.

— Tai kokiom padėtim siūlo dulkintis medikai? — kiek suirzęs paklausė daktaras Rainhartas.

— Aš parodysiu. Laimės tas, kuris patirs daugiau orgazmų.

— Laimės ką?

— Nežinau. Laimės porą kauliukų nemokamai.

— Aišku.

— Kodėl mes jau seniai nepradėjom šios terapijos? — paskubomis nusirengdama paklausė ponia Ekstein.

— Tikiuosi, supratai, — iš lėto rengdamasis operacijai tarė daktaras, — kad pasimylėję vieną kartą turėsime vėl klausti kauliuko.

— Žinoma, žinoma — eikš čia, — atsakė ponia Ekstein ir netrukus abu su daktaru Rainhartu susikaupę ėmėsi kauliukų terapijos. Lygiai vienuoliktą daktaras Rainhartas per komutatorių pranešė sekretorei, kad šį rytą jam pavyko prasiskverbti itin giliai ir, kadangi jo triūsas gali duoti gražių vaisių, tiesa, pasirodysiančių tik po ilgo laiko, teks atidėti ponui Dženkinsui paskirtą vizitą, idant juodu su ponia Ekstein galėtų tęsti.

Dvyliktą valandą ponia Ekstein švytėdama išėjo iš daktaro kabineto. Prasidėjo kauliukų terapijos istorija.

Trisdešimt pirmas skyrius

Ją išmėgino profesorius Orvilis Boglsas iš Jeilio universiteto; Arlynai Ekstein ji pasirodė produktyvi; Terė Treisė jos padedama iš naujo atrado Dievą; pacientas Džozefas Spesijas iš Kvinzboro valstybinės ligoninės pamanė, kad čia sąmokslas, sumanytas išvesti jį iš proto. Žodžiu, kauliukų terapija lėtai, bet užtikrintai ir nežinant mano žmonai bei kolegoms augo, o Didžioji Kolumbijos kopuliacijos komedija pasiekė orgazmą ir išsisėmė. Dvi Barnardo koledžo studentės, kurioms atskirai buvo nurodyta užmegzti vienai su kita lesbietiškus santykius, pasiskundė savo dekanei, ir toji bemat pradėjo tyrimą. Nors patikinau ją, kad mudu su daktare Feloni esame tikri profesionalai, JAV medikų asociacijos nariai, registruoti respublikonai, ne itin aršiai pasisakantys prieš karą Vietname, bandymas jai vis tiek pasirodė „įtartinas ir keliantis pasipiktinimą“, tad aš jį nutraukiau.

Tiesą sakant, visi mūsų suplanuoti susitikimai jau buvo baigti. Mažiau nei šešiasdešimt procentų vyko taip, kaip buvome numatę. Dabar aš su dviem magistrantais jau kelios savaitės bandėm surinkti aplankus su užpildytomis anketomis ir apklausti mūsų „laborantus“, bet pats eksperimentas buvo baigtas. Kai rudenį paskelbiau straipsnį apie mūsų darbą (daktarė Feloni atsisakė, kad jos pavardė būtų minima kalbant apie straipsnį ar eksperimentą), jis sukėlė nedidelę sensaciją ir tapo vienu iš įrodymų, kuriuos mano priešai panaudojo, kad išmestų mane iš JAV medikų asociacijos.

Nors dauguma mūsų tiriamųjų lyg ir patyrė malonumą dalyvaudami eksperimente, vienas kitas gavo psichologinę traumą.

Praėjus maždaug dešimčiai dienų po mano pas de trois, mūsų kontora gavo prašymą, kad aš gydyčiau vieną iš daktarės Feloni tiriamųjų, dalyvavusią mūsų bendrame eksperimente. Tiriamoji, panelė Viljota, teigė tapusi neurotike todėl, kad dalyvavo eksperimente, ir prašėsi gydoma. Jai buvo paskirtas priėmimas. Kitą dieną sutartu laiku sėdėjau savo kabinete ir aprašinėjau naujus sugalvotus pratimus su kauliukais. Atsidarė ir užsidarė kabineto durys, įėjo maža mergaitė, o kai į ją pažiūrėjau, ji svirduliuodama žengtelėjo į priekį ir susmuko ant kušetės.

Tai buvo Terė „Treisė“ Viljota. Dvidešimt minučių sugaišau, kol įtikinau ją, jog iš tikrųjų esu daktaras Rainhartas, psichiatras, ir jog dalyvavau su ja eksperimente todėl, kad rinkau duomenis — aš kiek plačiau pažiūrėjau į savo vaidmenį, ir tai juk visai natūralu. Apsiraminusi ji papasakojo man, kodėl atėjo prašytis gydoma. Ji sėdėjo ant kušetės krašto ir trumpos jos kojytės tabalavo aukštai virš grindų. Vilkėdama kukliu pilkšvu kostiumėliu su trumpu sijonu, pasakodama apie savo bėdas ji atrodė gležnesnė, nervingesnė ir jausmingesnė negu mažiau kaip prieš dvi savaites. Tada ir per paskesnes sesijas pastebėjau, kad jai sunku į mane žiūrėti ir kad ji visuomet įeina į kabinetą ir iš jo išeina nudelbusi švelnias rudas akis į grindis, tarsi būtų paskendusi mintyse.

Po neįprasto vakaro su manimi ir Džordžu Terė akivaizdžiai patyrė tapatybės krizę. Pasikalbėjusi su kunigu Forbsu ji įžvelgė naujų dalykų savo katalikiškame tikėjime, bet ėmė manyti, kad dėl jos seksualinio nuotykio „Dievo šlovė neišaugs“. Ji pajuto, kad darosi vis abejingesnė Dievo šlovei ir vis labiau domisi vyrais. Tačiau geismas ir seksas yra blogybės — bent jau taip ji įsitikino prieš tą nuotykį. O štai kunigas Forbsas jai aiškino, esą Bažnyčiai seksas labai patinkąs. Tačiau išaiškėjo, kad kunigas Forbsas yra psichiatras, mokslininkas, daktaras, bet visiems pastariesiems seksas irgi labai prie širdies. Ji teigė pajutusi pasitenkinimą, kai palengvino vienatvę Džordžui X, bet, kunigui Forbsui išėjus, Džordžas, matyt, leido jai palengvinti jam vienatvę dar vieną kartą, o paskui išvadino kekše ir šliundra. Dėl viso to ji pamatė nebegalinti niekuo tikėti. Visus jos troškimus ir įsitikinimus sudaužė į šipulius emocijos, patirtos eksperimento vakarą, o naujų vietoj jų neatsirado. Viskas jai atrodo nepatikima ir beprasmiška.

Nors nekantravau pradėti su ja kauliukų terapiją, turėjau nepertraukdamas jos leisti išlieti savo bėdas per pirmas dvi psichoanalizės valandas. Per trečią sesiją — ji vis dar sėdėjo tabaluodama kojomis, įsmeigusi akis į grindis — ji galop pritrūko gailesčio sau ir ėmė be perstojo kartoti žmogiškiausią iš visų priedainių: „Aš nežinau, ką daryti.“

— Tau vis grįžta tas pats pagrindinis jausmas, — paaiškinau, — kad visi tavo troškimai ir įsitikinimai yra iliuziniai ir beprasmiški.

— Taip. Aš pasiprašiau gydoma psichoanalize, nes negaliu ištverti tuštumos pojūčio. Po to vakaro nežinojau, kas esu. Kai praėjusią savaitę pamačiau, kad mano psichoanalitikas — jūs, pamaniau, kad kraustausi iš proto. Net mano tuštuma pasirodė tuščia.

Jos veide pasirodė liūdna, švelni Natali Vud šypsena, bet akių ji nepakėlė.

— O kas, jei tu teisi? — paklausiau.

— Atleiskit, nesupratau?

— Kas, jeigu tavo pojūtis, kad visi troškimai yra nepatikimi, o visi įsitikinimai iliuziniai, yra teisingas — brandus, pagirtinas požiūris į tikrovę, tuo tarpu visi kiti žmonės gyvena apgaudinėdami save iliuzijomis, kurių atsikratyti tau padėjo tai, ką patyrei tą vakarą?

— Be abejo, taip ir manau.

— Tai kodėl nesielgus taip, kaip galvoji?