Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Jūs toks keistas, — tarė ji.

— Atėjo šventa akimirka. Eik, paskui ateik.

Antrą kartą ji išėjo iš vonios po dviejų minučių, droviai prispaudusi rankšluostį prie pilvo, bet nepaslėpusi dviejų žvalių, apvalių, mažų, rausvų krūtų.

Atmečiau apklotus jos pusėje, ir ji įšoko lyg dešimtmetė su savo pliušiniais meškiukais.

Mano draugai, Terė Treisė atliko savo dvasinę pareigą taip šiltai, apgalvotai, paklusniai ir meistriškai, kad negalėjau nesižavėti. Pernelyg meistriškai. Kai iš pradžių sunku buvo į ją įeiti, paraginau pakrikštyti neapipjaustytą vaikutį šventu jos burnos vandeniu, ir ji ėmė tai daryti taip uoliai, kad tik po kelių minučių prisiminiau savo pagrindinį tikslą. Tuo metu jutau tokį dvasios pokylį, kad menkiausias spustelėjimas, ir veikiausiai būčiau akimirksniu pasiekęs didžiausią dangiškąją palaimą. Ji užjausdama paguodė mane rankomis, paskui palenkė šventą burną prie drebančio vaikučio norėdama jį išmaudyti: ji kalbėjo liežuviu. Aš didžiai padrikai ir neoriai dejavau, kaip žmonės daro per tokias emocingas apeigas, ir tuomet pajutau kylančią Šventąją Dvasią. Bandžiau patraukti neapipjaustytą vaikutį nuo šventovės ir sukuždėjau „Sustok! “, bet tas moteriškosios lyties angelas patarnavo toliau. Kosminiai ūkai, vaikutis ir aš bemat sprogome dieviškai susiliejus jausmams: aš iššoviau jos burnoje. Po dešimties ar penkiolikos sekundžių — visą tą laiką buvau kitapus mirtingųjų pasaulio ribų — grįžau iš savo dvasinės kelionės.

Jos burną ir rankos vis dar laikė šiltai apglėbusios mano pimpį ir kiaušius, tartum nieko nebūtų įvykę. Dar pusę minutės pagulėjau nejudėdamas, tada uždėjau delną ant Terės rankos ir pasakiau:

— Tere.

Ji pirmą kartą per tris ar keturias minutes pakėlė galvą, bet net neatsisukdama į mane prikišo pasturgaliuką gerokai arčiau manęs ir tarė:

— Paliesk mane, būk geras, paliesk mane.

Kai įkišęs rankas jai tarp kojų ėmiau glostinėti ir maigyti, ji ėmė įnirtingai raivytis. Šį sykį mano pirštas rado tinkamą ir deramą angą. Jos burną stengėsi praryti palyginti atsipalaidavusį ir puikiai pakrikštytą parapijietį. Terė apsivertė ir pirmą kartą sudejavo. Ne visai: garsas labiau panėšėjo į nusivylimo atodūsį.

Jaučiausi nusiminęs, prasikaltęs, užpykęs ir nevisavertis, bet kadangi buvau kauliukų žmogus, vaidinantis profesorių, kunigą ir klientą, tik nusiritau toliau nuo jos ir pasakiau, kad buvo gardu.

Terė nieko neatsakė. Tylėdami išgulėjome dešimt minučių. Buvau pasiryžęs taranuoti iki pergalės, kai tik pavyks grąžinti savo raudonąją armiją į pusiasalį, bet kol kas teįstengiau gulėti ir jaustis nevisavertis. Man net nerūpėjo, ką ji galvoja.

— Ar galite pamėginti dar kartą? — paklausė ji.

Mes atsigręžėme vienas į kitą ir ėmėme glėbesčiuotis su aistra, ganėtinai panašia į neapykantą, kol ji suleido nagus man į petį įspėdama, kad per smarkiai ją spaudžiu. Po kelių minučių tokių meilės žaidimų pastačiau ją repečkomis ir paraginau save įeiti iš užpakalio. Mes prikišome slibino galvą prie olos angos ir bandėme paraginti jį įeiti. Veltui: lyg būtume laiptais tempę šunį į rūsį maudytis. Paspaudėme jį dar kartą. Įvyko stebuklas: mano slibinas staiga prašoko pro išorinę kliūtį ir sulindo visus du centimetrus. Terė suspigo ir parkrito kniūbsčia.

Ėmiau atsiprašinėti, bet ji bemat vėl atsistojo keturiomis ir ėmė grabalioti sau tarp kojų — pilotas ieškojo vairalazdės. Po dar kelių pasispardymų slibinas pranyko giliai oloje ir patenkintas ėmė glaustytis prie jos pilvo. Didžiulėmis rankomis lengvai valdžiau ją per liemenį ir jaučiau, kad tikrai vertėjo laukti to, ką patyriau dabar. Buvo nuostabu. Tada sučirškė buto durų skambutis.

Kurį laiką abu buvome taip įnikę į malonumą, kurį kėliau užpildydamas jai vidurius, kad tas garsas nepasiekė mūsų sąmonės. Kai pasiekė, ji pakėlė galvą it stirna, užuodusi šautuvą, ir tarė:

— Kas ten?

— Durų skambutis, — nieko gudriau nesugalvojau.

Terė parkrito ir nusirito toliau nuo manęs. Ji atrodė išsigandusi.

— Kas ten atėjo?

— Nežinau, — nieko gudriau nesugalvojau. Paskui vėl pasijutęs supermenu pridūriau: — Tikriausiai kažkas pataikė ne į tą butą.

— Ne. Geriau eikit pasižiūrėti.

Už durų stovėjo kresnas akiniuotas jaunuolis. Jis atrodė apstulbintas mane pamatęs.

— Ar čia... — jis dar kartą dirstelėjo į duris, kurias laikiau per plyšelį praviras. — Ar čia butas 4-G?

Negalėjau prisiminti, tad iškišau nuogą liemenį pro duris ir pažiūrėjau ten, kur ką tik žiūrėjo jis. Butas išties buvo 4-G.

— Taip, — pagalbiai atsakiau.

Jis nenuleido nuo manęs akių.

— Pamaniau... aš turėjau... čia su kai kuo susitikti devintą valandą.

— Devintą valandą? — ėmiau suprasti, kas atsitiko.

— Ko gero, šiek tiek pavėlavau... Gal...

— Ar tu... ar tu turėjai susitikti čia su mergina, kuri...

— Taip, — pertarė jis, — turėjau susitikti čia su mergina.

Jis nervingai šyptelėjo ir pasitaisė akinius šviesiais rėmeliais. Pastebėjau du spuogus ant jo kaktos.

— Kuo tu vardu? — tebelaikydamas duris praviras paklausiau.

— Ėėė... Rėjus Smitas.

— Aišku.

Prisiminiau, kad tikroji jo pavardė — O’Railis. Sprendžiant iš jo atsakymų į anketos klausimus, buvo labai malonus jaunuolis, laisvai besijaučiantis moterų draugijoje. Jis turėjo susitikti su prostitute, kurią aš pats nusamdžiau ir kuriai paliepiau priversti jį pasijusti kuo nevisavertiškesnį. Vyrukas atėjo pirma laiko.

— Užeik, Rėjau, — paraginau ir plačiai atidariau duris. — Aš esu Nedas Petersenas. Atėjau čia įsitikinti, kad Terė — toks mūsų merginos vardas — gerai atidirbs už gautus pinigus.

Jis pažiūrėjo į mane — buvau nuogas — ir į paprastučius baldus, tarsi būtų pirmas žmogus, apsilankęs marsiečių svetainėje.

— Terė jau lovoje. Aš ją apšildžiau. Nori dabar ją pabirbinti?

— Ne, ne. Tęskite. Aš paskaitysiu knygą, — ir įsmeigė akis į knygų lentyną.

— Netaukšk niekų, — atsakiau. — Ji čia dėl tavęs. Aš tik ją rengiau — taip sakant, išjodinėjau.

— Bet jeigu jūs... — jis atvirai pažvelgė į mane. Prie jo megztinio peties buvo kažkokia dėmė — gal kiaušinio. Ne itin malonu.

— Žinai ką, — pasakiau, — eime pas ją kartu. Vienas čia būdamas aš arba tu jaustumės nesmagiai.

— Ne, ne. Tęskite.

— Nė velnio. Nieku gyvu nepaliksiu tavęs vieno svetainėje. Eime. Nagi!

Paėmiau jį už alkūnės ir nusivedžiau į miegamąjį. Lova buvo tuščia.

— Tere?!

— Taip, — pasigirdo iš vonios labai susijaudinęs balsas.

— Atėjo vienas mano jaunas studentas. Jis studijuoja teologiją. Labai vienišas jaunuolis. Jam žūtbūt reikia draugijos. Ar jis gali prie mūsų prisidėti?

Nežinau, ką apie tai pagalvojo Rėjus Smitas O’Railis. Iš vonios niekas neatsiliepė.

— Kas? — galop paklausė jinai.

Priėjau prie pat durų.

— Tavo dėmesio reikia labai vienišam jaunam atsiskyrėliui. Žūtbūt reikia. Jis vos neverkia. Ar jis gali prigulti prie mūsų?

— O taip, — iškart atsakė ji.

Smitas stovėjo prie lovos, kur jį palikau, kaip visų užmirštas toršeras be lemputės. Be galo švelniai padėjau jam nusirengti ir nuvedžiau iki lovos. Jis užsitraukė antklodes iki smakro lyg aštuonmetis, pasiruošęs minus trisdešimt laipsnių temperatūrai. Netrukus iš vonios išėjo Terė, droviai prispaudusi tą patį rankšluostį prie tos pačios vietos. Smitas įsistebeilijo į ją, tarsi ji būtų dar vienas marsiečių baldas.