Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Gal norėtum, kad užkurčiau ugnį? — paklausiau.

— Ačiū, nereikia. Čia pakankamai šilta.

Gurkšnodamas savo gėrimą nulaižiau aprasojusį iš išorės šaltą stiklą. Man dingtelėjo, kad nieko jausmingesnio šį vakarą nepatirsiu.

— Gal prieitum ir atsisėstum šalia manęs?

Hipopotamas ėda saulutę.

— Ačiū, man labai patogu čia. — Ji kurį laiką nervingai žvelgė į židinį, paskui pridūrė: — Gerai.

Atsargiai laikydama rankoje savo stiklą lyg vaikas, kuriam pirmą kartą įpylė puodelį pieno, ji priėjo ir atsisėdo ant sofos per kokį sprindį nuo manęs. Ji kukliai timptelėjo žemyn savo mini sijonėlį, bet jis vis tiek per kelis sprindžius nesiekė kelių. Ji atrodė neįtikėtinai maža. Kadangi esu metro ir devyniasdešimties centimetrų ūgio, įpratau žiūrėti į žmones iš viršaus, bet žvelgdamas į kairiau manęs sėdinčią Terę Treisę mačiau vien garbanotus rudus plaukus ir dvi pažiūrėti nuogas kojas.

— Sveikutė, — tariau.

Ji šypsodama pakėlė akis, bet atrodė, kad jas aptraukė kažkokia migla — tartum pasakėles porinantis jos dėdė ką tik būtų ištaręs žodį „viešnamis“.

— Ar galiu tave pabučiuoti? — paklausiau. Neatrodė, kad prašau per daug — kai už vieną pasidulkinimą moku šimtą žalių.

Jos akys dar labiau apsiblausė.

— Taip, — tarė ji.

Prisitraukiau jos kūnelį prie savęs ir pasilenkiau, kad mūsų lūpos susitiktų. Nors iš anksto apie tai negalvojau, susigriebiau, kad liečiu vien savo lūpomis jos lūpas. Jos burna buvo maža, lūpos sausos. Po kelių sekundžių atsitiesiau.

— Tu baisiai graži, — pasakiau.

— Ačiū.

— Tavo lūpos labai mielos.

— Jūsų irgi, — atsakė ji.

— Dabar tu pabučiuok mane.

Ji pakėlė akis laukdama, kol aš palenksiu galvą, bet aš ne tik jos nepalenkiau, bet dargi atsilošiau atgal gašliai tebežiūrėdamas į ją iš viršaus.

Akimirką padvejojusi ji padėjo savo stiklą ant kavos stalelio ir atsiklaupė ant sofos. Tada apsikabino rankomis man aplink kaklą ir iš lėto palinko prie manęs. Apglėbiau ją, vienu delnu smarkiai sumygau sėdmenį, tada lūpomis ir liežuviu prisispaudžiau jai prie burnos. Dešimt, penkiolika, dvidešimt, trisdešimt sekundžių laikiau įkišęs liežuvį Terei į burną, o rankomis glosčiau nugarą, sėdmenis ir šlaunis. Jos kūnas buvo mažas, bet tvirtas, pasturgaliukas po vilnos sijonėliu — apvalus ir standus. Galop atsitraukiau ir pažiūrėjau į ją.

Terė nusišypsojo kaip vienais penketais besimokanti mokinukė.

— Buvo baisiai malonu, — pasakiau.

— O, taip. Buvo gera, — atsakė ji.

— Įkišk liežuvį man į burną, — paprašiau, išsitiesiau ant sofos horizontaliai ir prisitraukęs pasiguldžiau ją ant savęs. Terė buvo stebėtinai lengva, o jos liežuvis atsargiai kyštelėdavo iš mažutės burnos it gyvatės, bandančios kažką įbauginti. Sukišau abi rankas po sijonėliu ir kelnaitėmis, ėmiau tirti tarp kojų ir sutrikau. Mat iš dviejų olų, paprastai žiojinčių pomiškyje, man pavyko aptikti tik vieną, o ir toji, nemirtingais Roberto Frosto žodžiais, buvo „rečiau lankoma“. Gal jai užsiuvo? Galop aptikau ir ėmiau glostinėti slidų plyšį, bet jis vedė ne į šiltai apmuštą Lilės ar Arlynos angą, bet į aklavietę — tikrų tikriausia skaistuolė!

Terė atsitraukė nuo manęs per kelis pirštus.

— Prašau ten neliesti, — tarė ji.

— Labai atsiprašau, — atsakiau, kukliai atitraukiau rankas ir nubraukiau žemyn sijonėlį.

Ji akimirką dvejojo, paskui šiltai prisiglaudė lūpytėmis prie mano lūpų, o delnais suėmė mano veidą. Jos pilvas, spaudžiantis mano pritvinkusią varpą, ėmė kelti pakilius jausmus, tad aš pertraukiau mūsų bučinį ir vėl atverčiau mus abu į sėdimą padėtį. Ji džiugiai pažiūrėjo į mane, tarsi patenkinta, kad parnešė namo knygelę su gerais pažymiais. Aišku, tas džiugesys galėjo kilti ir todėl, kad ji įsijaudrino — juk mano pirštai tikrai rodė ne mokytojo susidomėjimą. Žiūrėdamas į ją šiek tiek apgirtusiomis akimis, kimiu balsu paklausiau:

— Gal eime į miegamąjį?

— Ne, — atsakė ji, — turiu baigti savo gėrimą.

Dar kartą pasitaisiusi sijonėlį ji pasiėmė stiklą ir muktelėjo jau kur kas didesnį gurkšnį džino su toniku. Aš susiradau ant grindų savąjį stiklą ir išgėriau, kas buvo likę.

— Jūs profesorius? — paklausė Terė.

— Taip.

— Kokio mokslo?

— Istorijos.

— A, taip, jūs man sakėt. Tikriausiai įdomu. Kokia istorija jums labiausiai patinka?

— Aš esu Renesanso popiežių bulių specialistas. Gal įpilt tau dar vieną stiklą?

— Tikrai? Man patikdavo skaityti apie Čezarę Bordžą ir popiežius. Mielai išgerčiau dar. Ar popiežiai iš tikrųjų buvo tokie negeri, kaip rašoma knygose?

Kiek agresyviai pasukau prie gėrimų, bet per petį atsakiau:

— Nelygu ką turi galvoje sakydama „negeri“.

— Turiu galvoje, turėjo vaikų ir panašiai.

— Aleksandras I ir Jonas IX turėjo kelis vaikus, bet prieš tapdami popiežiais.

— Šiandien Bažnyčia kur kas skurdesnė.

Įkliukinau jai artipilnį stiklą džino, pridėjau šlakelį toniko, sau įsipyliau stiklą sulig vonia škotiško viskio ir paržygiavau prie sofos.

— Kelintam kurse mokaisi? — paklausiau.

— Ketvirtą semestrą Hanterio koledže. Mano specialybė, rodos, sociologija. Oi! Ėėė!

— Kas atsitiko?

Man dingtelėjo, kad tiesdamas jai stiklą tikriausiai išpyliau gėrimą, bet ne. Mano praskiepas nebuvo atsisegęs. Bet ji atrodė išsigandusi.

— Nieko, — atsakė ji ir smagiai truktelėjo savo džino su toniku. — Bet... iš kur jūs... kodėl jūs manot, kad esu studentė?

— Atrodai protinga, — paaiškinau. — Tiek sužinoti apie Renesansą vien mokykloje negalėjai.

Terė nusuko akis nuo manęs į nešvarų nenaudojamą židinį. Ji nebeatrodė tokia žvali.

— Ar neatrodo... keista, kad koledžo studentė... atėjo čia?

A! Jai nedavė ramybės, kad neatlieka jai duoto vaidmens.

— Tikrai ne, — tvirtai pareiškiau. — Pasak mano draugo, beveik visos jo pažįstamos telefonu kviečiamos prostitutės yra koledžų studentės, daugelis — pirmūnės. Kas lieka merginai, kai už mokslą reikia taip brangiai mokėti?

Matyt, šį argumentą ji sugromuliavo negreitai. Išgirdusi žodžius „telefonu kviečiamos prostitutės“, ji išraudo ir nusigręžė, bet galop tyliai tarė:

— Jūs teisus.

— Be to, — toliau aiškinau, — studentės pamato, kokie nelogiški yra visi seksualiniai tabu. Jos įsitikina, kokie saugūs ir pelningi gali būti lytiniai santykiai.

— Bet... — sumiknojo jinai, — bet kai kurios merginos, be abejo, bijo, kad Dievas... kad seksas...

— Žinoma, tu teisi. Bet dažna net didžiai religinga studentė tapo telefonu iškviečiama prostitute.

Šįsyk ji klausiamai pažvelgė į mane.

— Jos suvokia, — dėsčiau, — kad Dievas visuomet nagrinėja, dėl kokių priežasčių mes ką nors darome. Jei mergina duoda savo kūną vyrui, kad suteiktų jam malonumą ir užsidirbtų pinigų, idant galėtų lavintis ir, vadinasi, dar geriau tarnauti Dievui, ji iš tikrųjų daro gerą darbą.

Terė susinervinusi nusisuko.

— Bet Dievas sako, kad svetimavimas yra nuodėmė.

— A, bet hebrajų kalbos žodis fomucatio, svetimavimas, iš tikrųjų reiškia sueitį, atliekamą vien dėl malonumo. Šį Dievo įsakymą iš tikro reikia versti šitaip: „Savanaudiškai neatsiduok iš noro svetimauti.“ Daugelis Long Ailendo universiteto studenčių, lankančių Biblijos istorijos paskaitas, nustebo ir nudžiugo, suvokusios tikrąją šio Dievo įsakymo reikšmę.