Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Be abejo, retkarčiais kauliukai atskleisdavo kai kuriuos mano giliausius (ir iki tol neįgyvendintus) impulsus ir leisdavo jiems pasireikšti; laikui bėgant taip nutikdavo vis dažniau. Tačiau kitąkart kauliukai išsiaiškindavo, kad nežaidžiau kėgliais keturiolika metų, nes man nepatiko jais žaisti, ir kad nesu miegojęs su stora nevaleika, nes teisingai nujaučiau, kad man tai nepatiks. Manau, kokiai nuslopintai vienai tūkstantajai mano dalelei patinka kėgliai, mulkiai, nevaleikos ir dvidešimt trečia padėtis, bet mano suvokimo lygis per žemas, kad užfiksuotų šį pomėgį.

Taigi jūs, mano draugai, kai paėmėte pieštuką, sudarėte galimybių sąrašą ir paridenote kauliukus, galėjote nusivilti. Keletą kartų jums teko atlikti nemalonią pareigą, todėl padarėte išvadą, kad kauliukų gyvenimas yra apgaulė, o aš — sukčius.

Tegali būti vienas troškimas, mano draugai, vienintelis: nužudyti save. Privalote justi, kad atradimų kelionė yra svarbiau negu visos menkos kelionės, kurias nori nusipirkti normalus vartotojiškas „aš“.

Kauliukai gelbsti tiktai pasiklydusius. Normali, visapusiška asmenybė priešinasi įvairovei ir permainoms. O susidvejinęs, maniakiškas, nelaimingas neurotikas yra išvaduojamas iš suvaržymų ir dvejonių kalėjimo. Tam tikra prasme jis tampa „autoritarine asmenybe“, bet paklūsta ne Dievui, tėvui, Bažnyčiai, diktatoriui ar filosofui, bet savo paties kūrybingai vaizduotei — ir kauliukams. „Jei kvailys tvirtai laikytųsi savo kvailystės, — kartą pasakė Josarjanas, — jis taptų kauliukų žmogum.“

Bet tai nėra lengva, todėl tai padaryti bando tik šventieji ir pamišėliai. O pasiseka tik pastariesiems.

Dvidešimt septintas skyrius

Kauliukai įsakė man vasarį eksperimentuoti su Feloni ir Rainharto sekso tyrimu, konkrečiai: „Padaryk ką nors nauja ir vertinga.“ Sudėjau kubelius į jų dėželę ir kelias dienas bandžiau sugalvoti, ką čia padarius. Mane apniko depresija.

Bandymai su žmonėmis — labai riboti. Gali priversti juos atsakyti į bet kokį klausimą, bet negali priversti nieko padaryti. O kitų gyvių, žinia, negali paklausti nieko, bet gali juos priversti padaryti bet ką. Gali juos iškastruoti, išpjauti jiems pusę smegenų, versti eiti per karštas žarijas, kad gautų pietus ar patelę, gali neduoti jiems maisto, vandens, sekso ar neleisti bendrauti su kitais, šerti juos LSD tokiomis milžiniškomis dozėmis, kad jie mirtų nuo ekstazės pertekliaus, po vieną nupjaunant galūnes stebėti jų judėseną, ir taip toliau. Ištisi moksliniai žurnalai skiriami tokių bandymų aprašymams, ir mes skaitome apie kastruotus peliukus, besmegenes žiurkes, žiurkėnus šizofrenikus, vienišus triušius, ekstazės apimtus lemūrus ir bekojes šimpanzes, bet, deja, nieko nesužinome apie žmogų.

Etikos sumetimais mums neleidžiama prašyti tiriamųjų daryti to, ką jie ar visuomenė laiko neetiška. Mokslininkai nieku gyvu negalėjo imtis klausimo, į kurį ieškodamas atsakymo dabar buvau pasirengęs paskirti gyvenimą: kiek galima pakeisti žmogų, nes pagrindinė visų žmonių savybė yra atsparumas pokyčiams; be to, neetiška reikalauti, kad tiriamieji darytų tai, ko jie nenori daryti.

Nusprendžiau pamėginti pakeisti kai kurias Feloni ir Rainharto tyrimo užduotis. Kadangi tyrimas nagrinėjo seksualinę elgseną, pamėginsiu pakeisti seksualinius polinkius, požiūrius ir veiksmus. Deja, žinojau, kad prireikia dvejų psichoanalizės metų, norint iš homoseksualisto padaryti heteroseksualistą, bet tai retai kada pavyksta. Ar aš sugebėčiau skaistuoles paversti nimfomanėmis? Masturbatorius — paleistuviais? Ištikimas žmonas — svetimautojomis? Mergišius — asketais? Labai abejotina. Bet įmanoma.

Norint pakeisti žmogų, būtina pakeisti auditoriją, kurios požiūrio jis paiso vertindamas save. Žmogus yra priklausomas nuo savo auditorijos — nuo žmonių, institucijų, rašytojų, žurnalų, filmų herojų, filosofų, kuriuos jis įsivaizduoja jam plojant ar švilpiant. Rimtesni psichologiniai sutrikimai, vadinamosios tapatybės krizės, įvyksta, kai individas ima keisti auditoriją, kuriai vaidina: tėvus — į bendraamžius, kolegas — į Albero Kamiu veikalus; Bibliją — į Hju Hefrierį. Kai žmogus iš gero sūnaus virsta geru bičiuliu, įvyksta revoliucija. Kita vertus, jei žmogaus bičiuliai vienais metais vertina ištikimybę, o kitais — neištikimybę, ir žmogus iš ištikimo vyro virsta ištvirkėliu, neįvyksta jokia revoliucija. Klasės taisyklė liko nepažeista; pakito tik politika vienu nereikšmingu klausimu.

Man virstant kauliukų žmogumi, pirmiausia vietoj kolegų psichiatrų mano auditorija tapo Bleikas, Nyčė ir Lao Dzė. Mano tikslas buvo visiškai sunaikinti auditorijos pojūtį, likti be vertybių, vertintojų ir troškimų — būti nežmogiškam, daugialypiam — būti Dievu.

Vis dėlto nukreipdamas kauliukų žmogų į sekso tyrimą aš troškau geros mergos. Dzeusas troško pasiversti gyvuliu ir sanguliauti su gražia moterim. Bet kitas mano troškimas, ne silpnesnis už geismą, buvo tapti auditorija mūsų tiriamiesiems. Jei tapčiau jų auditorija, galėčiau sukurti atmosferą, kad leidžiama viskas. Tada skaistuolė jaustųsi galinti nevaržomai išreikšti ką tik kilusį geidulį, o homikas — giliai jame glūdintį kūšio geismą. Kauliukų žmogus jau sužinojo, kad eksperimentuojančiam žmogui leidžiama beveik viskas. Ar galėčiau sukurti tiriamiesiems bandymo atmosferą, kuri būtų tokia pat pakanti?

Štai kokias viltis aš puoselėjau. Gundymas yra menas paversti normaliu, pageidautinu, doru ir pagirtinu tai, kas anksčiau atrodė nenormalu, nepageidautina, nedora ir smerktina. Gundymas yra menas pakeisti žmogaus auditoriją, taigi ir jo asmenybę. Žinoma, kalbu apie klasikinį „nepatyrusiųjų“ gundymą, o ne ištvirkusių suaugusiųjų abipusę masturbaciją.

Feloni, ori it presbiterijonų merginų koledžo dekanė, ir aš, panašus į patyrusį profesionalų psichiatrą, jau įtikinome savo tiriamuosius, kad esame respektabilumo įsikūnijimas. Jie labiau negu paprasti žmonės įprato aptarinėti visokius šokiruojančius sekso nuotykius su nepažįstamais, nesmerkiančiais suaugusiaisiais. Todėl, maniau, jie bus pasirengę vykdyti visokius šokiruojančius nurodymus, kuriuos jiems duosime.

— Pone F., gretimame kambaryje yra drovi, bet ištvirkusi jūsų amžiaus mergina. Jai sumokėta už tai, kad su jumis pasimylėtų. Elkitės su ja mandagiai, bet reikalaukite, kad dulkintųsi aistringai. Šiam nuotykiui pasibaigus, užpildykite anketą, įdėtą į šį užklijuotą voką. Jūsų atsakymai turi būti kiek galima sąžiningesni. Jie bus visiškai anonimiški.

— Panele F., gretimame kambaryje yra drovus jūsų amžiaus jaunuolis, vardu F. Jis skaistuolis kaip ir jūs. Jam pasakyta, kad esate prostitutė, nusamdyta išmokyti jį meilės meno. Šiuo bandymu mes siekiame pamatyti, kaip gerai sugebėsite atlikti patikėtą vaidmenį lytiškai su juo bendraudama, ir gauti kiek įmanoma daugiau duomenų. Jeigu jums pavyks įveikti savo nusistatymą prieš apsinuoginimą ir intymų sąlytį su vyru, gausite šimto dolerių premiją. Jeigu leisite jam lytiškai su jumis santykiauti, gausite dviejų šimtų dolerių premiją. Apie kitas galimas premijas galite pasiskaityti pridedamų instrukcijų ir anketos penktame ir šeštame puslapiuose. Pastoti nebijokite, nes gydytojai patvirtino, kad tas kitas tiriamasis yra nevaisingas.

— Pone Dž., rytoj po pietų turėsite nueiti adresu, užrašytu šioje vizitinėje kortelėje. Ten jūsų lauks vyras, kuriam pasakyta, kad jūs irgi esate homoseksualistas. Jisai bandys jus suvilioti. Turite kiek įmanydamas jį skatinti ir tuo pat metu stebėti savo paties jausmus ir reakciją. Jeigu jis pasieks orgazmą, jūsų laukia šimto dolerių premija už tai, kad gavote tokius vertingus duomenis. Jeigu ir jūs patirsite orgazmą, gausite dar dviejų šimtų dolerių premiją. Mes tiriame bendravimą ir lytinius santykius tarp normalių vyrų, tokių kaip jūs, ir homoseksualistų. Šiame voke...