Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Ne, daktare Rainhartai, ne. Jūs turit rasti kitą išeitį. Ne tokią pavojingą. Jūs juk kalbat apie žmones.

— Tik pagal mūsų įprastus suvokimo šablonus. Visai galimas daiktas, kad mažos mergaitės iš tikrųjų yra piktosios dvasios, atsiųstos iš kažkokio kito pasaulio mūsų sunaikinti.

Jis neatsakė, bet išgirdau girgžtelint kėdę.

— Akivaizdu, — dėsčiau aš toliau, — kad be mažų mergaičių neturėtume moterų, o moterys — šinakinės raubą gurminančios vėtpūtės.

— Ne, ne, daktare, jūs mane gundote. Aš žinau — dabar supratau. Moterys iš tikrųjų yra žmonės, tikrų tikriausiai.

— Vadinkit jas kaip norit, bet jos ne tokios kaip mes, Osterfladai, ir jūs to nepaneigsit.

— Žinau, žinau, o berniukai nuo mūsų nesiskiria. Berniukai — tai mes. Berniukai yra geri. Man rodos, aš galėčiau išmokti mylėti berniukus, tada man nebereikėtų tiek nerimauti dėl policijos.

— Saldainių ir gerumo mergaitėms, O., o berniukams — kietą pimpalą. Gal jūs ir teisus. Šitaip jūs tikrai atsikratytumėt įpročio.

— Taip, taip.

Kažkas pabeldė į duris. Valanda praėjo. Kai apdujęs nukėliau kojas ant grindų, pajutau poną Osterfladą smarkiai kratant man delną. Jo akys tryško džiaugsmu.

— Tai buvo nuostabiausia psichoanalizės valanda mano gyvenime. Jūs... jūs esat... jūs esat berniukas, daktare Rainhartai, tikras berniukas.

— Ačiū, O. Tikiuosi, jūs teisus.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Lėtai ir nuosekliai, mano draugai, pradėjau kraustytis iš proto. Supratau, kad mano savasties likučiai kinta. Kai nuspręsdavau neimti į rankas kauliukų, kad neprisidaryčiau bėdos, ir būti toks, koks esu iš tikrųjų, pamatydavau, jog man patinka absurdiški komentarai, anekdotai ir veiksmai. Aš karsčiausi po medžius Centriniame parke, per vieną vakarėlį atsisėdau jogos meditacijos poza ir kas porą minučių stenėjau ezoteriškas, pranašiškas pastabas, kurios visus glumino ir varė nuobodulį net man. Baigdamas kalbėtis telefonu su daktaru Manu visa gerkle surikau: „Aš esu Betmenas.“ Visa tai išdarinėjau ne todėl, kad taip liepė kauliukai, bet todėl, kad taip norėjau.

Be jokios priežasties pratrukdavau kvatoti, perdėtai reaguodavau į situacijas: rodydavau kur kas didesnį pyktį, baimę ar atjautą, negu reikėdavo. Elgdavausi nenuosekliai. Kartais būdavau linksmas, kitąsyk liūdnas; kartais kalbėdavau aiškiai, rimtai ir įspūdingai, kitąsyk absurdiškai, padrikai, bukai. Laisvai galėjau vaikščioti gatvėmis tik todėl, kad lankiau psichoanalizės sesijas pas Džeiką. Kadangi nesmurtavau, žmonės vis dar galėjo justis palyginti ramūs: „Vargšas daktaras Rainhartas! Visa laimė, kad jam padeda daktaras Eksternas.“

Lilė vis labiau dėl manęs nerimavo, bet kadangi kauliukai visuomet atmesdavo galimybę pasakyti jai tiesą, aš vis išsigalvodavau pusėtinai logiškų dingsčių savo absurdiškam elgesiui pateisinti. Ji kalbėdavosi su Džeiku, Arlyna ir daktaru Manu — jie visi kuo protingiausiai ir paprastai talentingai aiškindavo, kas darosi, bet, deja, nesiūlė, kaip padaryti tam galą.

— Po metų ar dvejų... — daktaras Manas geraširdiškai tarė Lilei, ir ji man prisipažino, kad ko nepradėjo spiegti. Aš ją patikinau, kad labiau stengsiuos valdyti savo užgaidas.

Nacionalinis įpročių atsisakymo mėnuo, žinoma, padėties nepataisė. Kaip žmonės trinka matydami kitus nepaisant įprastinių elgesio normų — trinka arba patiria didžiulį džiaugsmą. Mano bėgimas ristele į kontorą, mano absurdiškos kalbos, mano šventvagiškos pastangos suvilioti belytę, nesugadinamą panelę Reingold, mano girtavimas, mano idiotiškas elgesys su savo pacientais — liudytojus visa tai sukrėsdavo ir priblokšdavo, bet ėmiau pastebėti, kad jie ima justi ir pasitenkinimą.

Kaip mus juokina ir džiugina visa, kas neprotinga, beprasmiška ir absurdiška! Tų dalykų ilgesys prasiveržia iš mūsų pro visus moralės ir logikos gniaužtus. Riaušės, revoliucijos, katastrofos — kaip jos mus linksmina! Ir kaip slogu diena po dienos skaityti vis tas pačias naujienas. O Dieve, kad tik kas nors atsitiktų — kitaip sakant, kad kas nors imtų nepaisyti įprastų elgesio normų.

Mėnesiui baigiantis ėmiau galvoti, kaip būtų smagu, jei Niksonas pasigertų ir kam nors rėžtų: „Eik šikt, bičiuli!“ Arba jei Viljamas Baklis arba Bilis Grehemas pasakytų: „Kai kurie mano geriausi draugai yra komunistai“; jei sporto komentatorius bent kartą ištartų: „Velniškai nuobodžios rungtynės, brangūs žiūrovai“. Bet nieko tokio neatsitinka. Taigi mes keliaujame į Loderdeilio fortą, į Vietnamą, į Maroką arba išsituokiame, užmezgame romaną, susirandame naują darbą, pakeičiame gyvenamąją vietą, išbandome naują narkotiką, nes beviltiškai stengiamės rasti ką nors nauja. Įpročiai, įpročiai — ak, kaip būtų gerai sutraukyti jų grandines. Bet mes tampomės su savim savo senuosius „aš“, o jie visus mūsų potyrius įspraudžia į tvirtus ąžuolinius rėmus.

Vis dėlto Nacionalinis įpročių atsisakymo mėnuo dažniausiai pridarydavo man keblumų. Priėjau iki to, kad vienu metu leidau kauliukams spręsti, kada eisiu gulti ir kiek valandų miegosiu. Miegodavau atsitiktinį valandų skaičių aklai parinktu metu, todėl netrukus tapau irzlus, nusistekenęs, o retkarčiais apsinešęs, ypač kai paragaudavau narkotikų ar alkoholio. Be to, tris dienas kauliukai sprendė, kada man valgyti, praustis, skustis, valytis dantis ir ar apskritai visa tai daryti. Taigi porą kartų aš susigriebiau besiskutąs nešiojamu elektriniu skustuvu miesto centre per patį spūsties metą (praeiviai dairėsi mane filmuojančio operatoriaus), besivaląs dantis naktinio klubo tualete, esąs masažuojamas vonioje sveikatingumo centre ir ketvirtą valandą ryto pietaująs restorane.

Kitą kartą Kauliukas paliepė man kiekvieną akimirką būti jautriam ir nugyventi kiekvieną minutę būnant kuo budresniam. Man tai pasirodė stebuklingai estetiška. Įsivaizdavau esąs Volteris Pateris, Džonas Raskinas ir Oskaras Vaildas, sudėti į daiktą. Estetinio jautrumo dieną pirmiausia pastebėjau esąs šnarpšlys. Gal šnarpščiau kelis mėnesius, o gal net metus, bet niekada to nepastebėdavau. Sausį, Kauliukui šitaip atsitiktinai paliepus, pajutau, kad pro mano šnerves įtrauktas oras nuolat skverbiasi pro kažkokias susikaupusias gleives skleisdamas garsą, paprastai vadinamą šnarpštimu. Jei ne kauliukai, būčiau likęs nejautrus mulkis.

Per tą Jautrumo savaitę turėjau ir kitų juslinių potyrių. Gulėdamas lovoje su Lile ankstyvą rytmetį susižavėjęs klausydavausi gatvės triukšmo simfonijos iš apačios, garsų, kuriuos anksčiau vadindavau tyla — jie reiškė, kad Laris ir Evė dar nepabudę. Turiu pripažinti, kad maždaug po dviejų dienų jie virto ganėtinai monotoniška ir antrarūše simfonija. Vis dėlto tuos du rytus jie — ir aš — vėl gyvavome. Kitą dieną nuėjau į Šiuolaikinio meno muziejų ir žūtbūt stengiausi patirti estetinę palaimą. Maždaug po pusvalandžio nusprendžiau ieškoti paprastų malonumų, tad pusantros valandos varginau kojas, kol nusprendžiau tenkintis nestipriu skausmu. Matyt, kažkuriuo metu mano regos pojūtis atrofavosi ir net galingieji kauliukai nesugebėjo jo atgaivinti. Taigi nudžiugau, kai kitą dieną kauliukai nužudė Volterį Paterį.

Tą mėnesį vilkėjau drabužiais, kurių anksčiau niekada nesirengdavau; keikiausi žodžiais, kurių anksčiau niekada nevartodavau; kekšavau kaip niekados anksčiau.

Sunkiausia buvo atsisakyti seksualinių įpročių ir vertybių. Kurnėdamas laiptais žemyn susilieti su Arlyna, savo seksualinių vertybių nekeičiau — aš tik verčiau jas tikrove. Svetimaudamas išties laužiau ištikimybės įprotį, bet ištikimybė buvo menkiausia iš įpratimu virtusių mano sekso vertybių. Jėzaus motina Marija kadaise išsakė mintį, esą žmogaus seksualumo pobūdis nulemia visą jo gyvenimą, bet jai neatėjo į galvą tvirtinti, kad žmogui ateina galas, jei jis apsisprendžia, koks yra: heteroseksualus, homoseksualus, biseksualus ar aseksualus. O man iš pradžių tokia mintis atėjo į galvą. Kaip man būdinga, aš mechaniškai padariau prielaidą, kad meti seksualinius įpročius, jei pakeiti mėgstamiausias meilės pozas, pakeiti moteris, nuo moterų pereini prie vyrų, nuo vyrų — prie berniukų, visiškai susilaikai nuo sekso ir panašiai. Tokios perspektyvos man, linkusiam į visokiausius iškrypimus, atrodė kažkaip neaiškiai viliojančios, tad kartą antrą valandą nakties grįžtant iš vakarėlio aš lifte pabandžiau įeiti žmonai į užpakalį. Tačiau Lilės tai nepašiurpino ir nesuglumino — veikiau nesudomino, ir ji pareikalavo lipti iš lifto, gultis į lovą ir miegoti.