Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Nesvarbu.

— Kai moteris duoda savo vyrui rankšluostį ir su juo šnekasi, įeiti į ją iš priekio nepatogu.

— Nesąmonė.

— Aš nežinojau, kad Taho reiškia Didįjį Tėvą Vadą.

— Slopinimas.

— Man atrodo, kad man ir toliau bus smagu mylėtis su ta moterimi.

— Prašyčiau panagrinėti savo fantazijas, kai tai darysi.

— Paprastai aš įsivaizduoju, kad darau tai su savo žmona.

— Valanda baigėsi.

Dvidešimt antras skyrius

Dienos eina, Skaitytojau. Savaitės taip pat. Mano atmintis prasta, o tomis dienomis, kurias dabar turiu užfiksuoti, dienoraščio nerašiau, todėl tiksli įvykių seka mano galvoje nė kiek ne aiškesnė negu šiuose puslapiuose. Kauliukai liepė man rašyti autobiografiją tik praėjus beveik trejiems metams nuo manojo atradimo, o istorinė vertė visko, ką dariau, tuo metu man nebuvo akivaizdi.

Kita vertus, mano ydinga selektyvi atmintis, matyt, išsaugojo tik svarbiausius momentus. Galbūt ji suteikia mano nenuspėjamam gyvenimui tam tikrą sistemą, kuri būtų neryški, jei viską prisiminčiau idealiai. Taigi tarkime, kad aprioriškai tai, ką pamiršau, yra nesvarbu, o tai, ką prisimenu, irgi aprioriškai turi didelę reikšmę. Gal nei Tau, nei man taip neatrodo, bet šitaip atsiranda patogi autobiografijos teorija. Be to, jeigu perėjimai nuo vieno skyriaus prie kito ar nuo vienos scenos prie kitos atrodo itin nelogiški, aiškinkite tai mano užgaidžia atmintimi arba nežinia kaip iškritusiu kauliuku — nuo to ši kelionė tampa tik labiau psichodelinė.

Kitas vertas paminėti įvykis visiškai nuo atsitiktinumo priklausančio žmogaus evoliucijoje nutiko 1969 metų sausio antrą dieną, pirmą valandą nakties. Aš pasiryžau pradėti naujus metus (visados viską pradedu labai lėtai) leisdamas kauliukams nuspręsti, kokia ilgainiui bus mano lemtis.

Netvirta ranka ir apspangusiomis akimis užrašiau pirmą variantą, jei iškristų po vieną akį ar po šešias: paliksiu žmoną, vaikus ir pradėsiu gyventi atskirai. Drebėjau (o kai vyras toks mėsingas kaip aš, tai nelengva) ir jaučiausi išdidus. Anksčiau ar vėliau išriedės dvi akys arba dvylika, ir įvyks paskutinis didis kauliukų gebėjimo sunaikinti savastį patikrinimas. Jeigu paliksiu Lilę, kelio atgal nebebus; su kauliukais mane išskirs tik mirtis.

Bet tada pasijutau nuvargęs. Kauliukų žmogus atrodė varantis nuobodulį, nepatrauklus, nesavas. Man atrodė, kad prireiks per daug pastangų. Kodėl neatsipalaidavus ir nesimėgavus kasdieniu gyvenimu, nesprendus kauliukais visokių smulkmenų, kaip dariau iš pradžių, ir neatsisakius šios beprasmiškos teatrališkos užduoties sunaikinti savastį? Aš aptikau įdomų tonizuojantį preparatą, įspūdingesnį už svaigalus, mažiau pavojingą negu LSD, labiau masinantį negu akcijos ar seksas. Kodėl nepriėmus jo kaip tonizuojančio preparato, užuot bandžius paversti stebuklingu gėrimu? Aš juk teturiu vieną gyvenimą — kam jį aukoti užsirakinant riedančio kubelio narve? Praėjus šešiems mėnesiams nuo tada, kai tapau kauliukų žmogum, mintis visiškai atsisakyti kauliukų man pasirodė patraukli.

Tam atvejui, jei atsivers 6, 7 ar 8 akys, parašiau variantą, kad pusei metų grįšiu į normalų gyvenimą be kauliukų. Pasijutau patenkintas.

Bet tuoj pat, mano draugai, išsigandau ir pasijutau prislėgtas. Suvokus, kad galiu likti be kauliukų, mane apėmė ta pati sunki depresija, kaip ir pagalvojus, kad būsiu be Lilės. Kiek geriau pasijutau, kai išbraukiau septynias akis kaip galimybę atsisakyti kauliukų. Išplėšiau visą puslapį ir numečiau į šiukšlių dėžę: aš atsisakysiu visos ilgalaikių kauliukų sprendimų koncepcijos. Atsistojau nuo kėdės ir iš lėto nuėjau į vonią. Ten išsivaliau dantis, nusiprausiau veidą. Pasižiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje.

Iš veidrodžio į mane žvelgė Klarkas Kentas — ryški vidutinybė. Padėtis kiek pasitaisė, kai nusiėmiau akinius, — daugiausia todėl, kad vaizdas tapo ganėtinai neryškus, ir mano vaizduotės niekas nebevaržė. Iš pradžių tas neryškus veidas buvo be akių ir burnos — beveidis niekas. Sutelkiau dėmesį ir lyg kerams suveikus pamačiau du pilkus plyšelius ir bedantę burną — mirties galvą. Kai vėl užsidėjau akinius, virtau savimi. Lukas Rainhartas, medicinos daktaras, Niujorko psichoanalizės Klarkais Kentas. Bet kur Supermenas? Čia ir buvo visa šios vonios tapatybės krizės esmė. Iš tikrųjų: kur bus Supermenas, jei aš grįžčiau į lovą?

Grįžęs prie rašomojo stalo perrašiau pirmus du variantus — palikau Lilę ir atsisakiau kauliukų. Suteikiau vieną tikimybę iš penkių galimybei, kad kiekvieno iš ateinančių septynių mėnesių pradžioje (iki lemtingosios dienos rugpjūčio viduryje pirmų metinių) nuspręsiu, kam skirsiu tą mėnesį. Tokią pat tikimybę suteikiau variantui, kad septynis mėnesius bandysiu rašyti romaną. Kiek didesnė tikimybė atiteko variantui, kad tris mėnesius keliausiu po Europą, o likusį laiką ten, kur užsigeis kauliukas. Paskutinę užrašiau galimybę atiduoti sekso tyrimus su daktare Feloni kauliukų vaizduotei.

Taigi išaušo pusmetinė lemties parinkimo diena, nepaprastai svarbus įvykis. Palaiminau kauliukus vardan Nyčės, Froido, Džeiko Eksterno ir Normano Vinsento Pylio, pakračiau juos rieškučiose, smarkiai trankydamas į delnus. Iš nekantrumo visas gurguliavau: mano rankose drebėjo ateinantis mano gyvenimo pusmetis, o gal net ilgesnis laikotarpis. Kauliukai nuriedėjo stalu. Atsivertė šešios akys ir... trys. Devyni — išlikimas, antiklimaksas, neapibrėžtumas ir net nusivylimas — kauliukai man liepė kiekvieno mėnesio pradžioje iš naujo spręsti, koks bus mano nepaprastas likimas.

Dvidešimt trečias skyrius

Tikriausiai Nacionalinį įpročių atsisakymo mėnesį kauliukai padiktavo iš apmaudo, kad šitaip nerūpestingai mėgaujuosi kauliukų gyvenimu; tą mėnesį įvyko šimtas nedidelių sprogimų, griaunančių Lucijų Rainhartą, medicinos daktarą. Įpročių nepaisymas laimėjo prieš šias galimybes: 1) atsidavusio psichiatro mėnesį, 2) pradedamo rašyti romano mėnesį, 3) atostogų Italijoje mėnesį, 4) gerumo visiems mėnesį ir 5) pagalbos Artūrui X mėnesį. Nurodymas buvo toks: „Kiekvienos šio mėnesio dienos kiekvieną akimirką stengsiuosi keisti savo nusistovėjusius įpročius.“

Pirmiausia tai reiškė, kad kai švintant verčiausi ant šono paglamonėti Lilės, turėjau vėl persiversti ir spoksoti į sieną. Kai paspoksojau kelias minutes ir ėmiau snūduriuoti, suvokiau, kad švintant niekuomet nesikeliu, taigi jusdamas apmaudą šiaip ne taip išlipau iš lovos. Kai apsiavęs abi kojas šlepetėmis pėdinau į vonią, suvokiau, kad įprotis laiko mane sugniaužęs kumštyje. Nusispyriau šlepetes ir nukėblinau, o paskui ristele nubėgau į svetainę. Tačiau šlapintis vis tiek norėjau. Triumfuodamas tai padariau į dirbtinių kardelių vazą. (Po trijų dienų daktarė Feloni nusistebėjo, kaip gražiai jie auga.) Po kelių minučių pabudau vis taip pat stovėdamas ir suvokiau, kad mano veide — vis dar ta pati kvailai išdidi šypsena. Įdėmiai ištyręs savo sąmonę supratau, kad šlapintis svetainėje, o paskui užmigti stovint nėra mano įprotis, tad leidau sau dar kartą nusnūsti.

— Ką veiki? — miegodamas išgirdau balsą.

— Ką?

— Lukai, ką čia veiki?

— A... — pamačiau nuogą Lilę, stovinčią sudėtomis ant krūtinės rankomis ir žiūrinčią į mane.

— Galvoju.

— Apie ką?

— Apie dinozaurus.

— Grįžk į lovą.

— Gerai.

Buvau besekąs jai iš paskos, bet prisiminiau, kad sekti paskui nuogas moteris į lovas yra įprotis. Kai Lilė griuvo į lovą ir užsiklojo antklodėmis, nušliaužiau palovin.

— Lukai???