Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Mes tavęs nekęsim ir...

— Tol pliekti tuos bukagalvius, kol pamatys, kokie jie nuodėmingi.

— Mes būsim akli...

— Pamėginti padaryti, kad aklieji regėtų, luošiai vaikščiotų, mirusieji gyventų vėl, — ir jis nusijuokė.

— Ir mes pasistengsim padaryti, kad regintieji apaktų, vaikštantieji apraištų, gyvieji mirtų, — nusišypsojau aš.

— Aš būsiu išprotėjęs pasaulio gelbėtojas, o jūs mane nužudysit.

— Bus padaryta viskas, ko tu panorėsi, — kikendamas lyg sulėtintame filme išleidau juoko burbulus.

— Aš būsiu... — jis irgi kikeno lyg sulėtintame filme, — pasaulio... gelbėtojas... ir nieko nedarysiu... o jūs... mane... nužudysit.

— O aš... — velniai griebtų, kaip juokinga! Ir kaip gražu! — ...aš tave nužudysiu.

Kambarys virto gražia dėme, šokinėjančia ant mūsų juoko burbulų. Mano akys priplūdo ašarų, aš nusiėmiau akinius, įsikniaubiau veidu į sukryžiuotas ant krūtinės rankas ir ėmiau juoktis, ir nuo to juoko stambus mano kūnas dundėjo visas — žandai, pilvas, keliai — ašaros sudrėkino mano švarką, švelni medvilnė glostė mano šlapią veidą it lokio šeriai, o aš verkiau iš ekstazės, kurios iki tos akimirkos nebuvau patyręs, ir pakėliau akis, nes negalėjau patikėti verkiąs, tada lyg pro miglą pamačiau Eriko veidą, neryškų, bet skaistų, ir ėmiau dairytis akinių — apėmė siaubas, kad niekados neberegėsiu — ir pagrabaliojęs keturiasdešimt dienų juos radau, užsidėjau ir dirstelėjau į neryškiai skaistų šventą Eriko veidą, kaip ir mano apsipylusį ašaromis, bet pamačiau, kad jis nesijuokia.

Dvidešimt pirmas skyrius

[Čia pateikiamas redaguotas įrašas vienos iš pirmųjų daktaro Džeikobo Eksterno psichoanalizės sesijų su neurotiku Lucijumi Rainhartu. Pradedame maždaug nuo sesijos vidurio. Pirmas balsas — daktaro Rainharto.]

— Gerai nežinau, kodėl įsivėliau į šį reikalą, bet, manau, iš dalies dėl agresijos prieš sutuoktinį.

— Kokie pastaruoju metu tavo santykiai su Liliana?

— Geri. Tiksliau, daugmaž kaip visada — visko pasitaiko, kartais viskas gerai, kitąsyk nelabai, bet iš esmės jaučiuosi laimingas. Manau, kad agresija nebuvo ir nėra nukreipta prieš Lilę. Bent jau tokia mano nuomonė.

— Bet ji nukreipta prieš tą sutuoktinį.

— Taip. Neminėsiu vardų, nesileisiu į smulkmenas, nes žinai, apie kokius žmones kalbam, bet man tas sutuoktinis atrodo pernelyg ambicingas ir pasipūtęs. Žiūriu į jį kaip į varžovą.

— Nebūtina slėpti vardų. Juk žinai, kad už šios kontoros sienų niekas nesužinos mano požiūrio į tuos žmones.

— Gal ir taip. Ko gero, tu teisus, bet nemanau, kad vardai būtini, jei visa kita aš papasakosiu atvirai.

— Ir smulkmenas.

— Taip. Nors manau, kad bemat suprasi, apie kokius žmones kalbu. Šiaip ar taip, vardų neminėsiu.

— Kaip prasidėjo tie santykiai?

— Vieną vakarą... aš paklusau užgaidai, nuėjau į jos butą, pamačiau, kad ji viena, ir išžaginau.

— Išžaginai?

— Na, ji gana mielai sutiko. Po teisybei, jai patiko labiau negu man. Bet sumanymas kilo man.

— Hmm.

— Mes susitikinėjam su pertraukomis apie pusmetį.

— Hmmm.

— Einu pas ją į namus, kai vyras išvykęs, o retkarčiais mes susitinkam bute, kurį nuomoju puertorikiečių rajone.

— Aaaa.

— Sekso požiūriu viskas nuostabu. Atrodo, kad moteris visai nesivaržo. Išmėginau viską, ką tik įstengiau įsivaizduoti, bet atrodo, kad ji turi daugiau sumanymų už mane.

— Supratau.

— Vyras, matyt, ničnieko neįtaria.

— Jis ničnieko neįtaria.

— Ne. Atrodo, kad jis visiškai pasinėręs į savo darbą. Pasak jo žmonos, jis greitomis ją pabirbina maždaug kartą per dvi savaites, bet aistros ar malonumo patiria ne ką daugiau negu tuštindamasis užkietėjusiais viduriais.

— Mmmm.

— Vieną kartą patyriau orgazmą jai įkišęs, kai ji tiesė rankšluostį vonioje mirkstančiam savo vyrui.

— Ką padarei?!

— Variau jai iš užpakalio, kol ji pasilenkusi prie vonios šnekėjosi su savo vyru, atkišusi jam rankšluostį.

— Klausyk, Rainhartai, ar supranti, ką čia tauški?!

— Maniau, kad suprantu.

— Kaip galėjai... Kaip tu drįsai...

— Kas atsitiko?

— Kaip tu galėjai nesuprasti šių santykių svarbos?!

— Nežinau. Tiesiog man atrodo, kad...

— Laisvai asocijuok.

— Ką?

— Aš sakysiu tau žodį, o tu sakyk, kokias asociacijas jis tau sukelia.

— A... gerai.

— Juoda.

— Balta.

— Mėnulis.

— Saulė.

— Tėvas.

— Motina.

— Vanduo.

— Ėėėė — vonia.

— Kelias.

— Grindinys.

— Žalia.

— Geltona.

— Dulkinimas iš už nugaros.

— Ėė... ėėė... nenatūralu.

— Nenatūralu?

— Nenatūralu.

— Kodėl?

— Iš kur galiu žinoti? Aš laisvai asocijuoju, ir tiek.

— Tęskime. Tėvas.

— Figūra.

— Ežeras.

— Taho.

— Troškulys.

— Vanduo.

— Meilė.

— Moterys.

— Motina.

— Moterys.

— Tėvas.

— Moterys.

— Balta.

— Moterys.

— Juoda.

— Negrės.

— Gerai, pakaks. Visai, kaip aš tikėjausi.

— Ką nori pasakyt?

— Toje vonioje maudėsi tavo tėvas.

— Tikrai?

— Akivaizdu. Pirma: tau kyla tėviškos figūros asociacijos. Sąmoningai, ko gero, gali paaiškinti, kad tai yra psichoanalitinės išraiškos rezultatas, iš dalies taip ir yra, bet ta asociacija dar rodo, kad tu asocijuoji „figūrą“ — aišku, moterišką figūrą — su tėvu.

— Oho!

— Antra: „dulkinimą iš užpakalio“ tu asocijuoji su nenatūralumu, ir tai gali pasakyti tik po ilgokos pauzės. Abejoju, ar tu įstengsi pasakyti man, kokia mintis tau pirmiausia dingtelėjo.

— Na...

— Klok.

— Atvirai pasakius, pamaniau, kad tas dulkinimasis buvo nenatūralus, nereikalingas, beprasmiškas. Aš stengiausi įskaudinti kitą žmogų... solidesnį.

— Būtent. Trečia: iš užpakalio akivaizdžiai yra sodomijos padėtis — vyro, besimylinčio su kitu.

— Bet...

— Ketvirta: tau kyla Taho ežero asociacijos. Net jeigu tavo sąmoningas protas tai neigia, Taho čerokių kalba reiškia „Didysis Tėvas Vadas“. Ežeras akivaizdžiai reiškia vandenį, ir tu asocijavai vandenį su vonia: vonioje maudėsi Didysis Tėvas Vadas.

— Oho!

— Galiausiai tau kyla „troškulio“, „vandens“ asociacijos, bet jos tėra nereikšmingas patvirtinimas to, kas tau jau akivaizdu. Tu trokšti ne moterų, o vandens, vonios, savo tėvo. Ir galop laisvos asociacijos tarsi nutrūksta, kai tau ir motina, ir tėvas asocijuojasi su moterimis, bet iš tikrųjų tai dar vienas patvirtinimas, kokie svarbūs yra šie nesantuokiniai ryšiai ir tos laisvos asociacijos, bylojančios apie tavo kraujomaišišką homoseksualią meilę tėvui.

— Neįtikėtina. Tiesiog... varge... [Ilga pauzė]... Bet ką... ką visa tai reiškia?

— Kaip? Aš juk ką tik tau sakiau.

— Turiu galvoje... ką man dėl to daryti?

— A... Smulkmenos. Tavo potraukis tai moteriai dabar, kai žinai tiesą, ko gero, išgaruos.

— Mano tėvas mirė, kai man buvo dveji.

— Būtent. Man nereikia nieko daugiau tau sakyti.

— Jis buvo metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio ir šviesiaplaukis. Šios moters vyras yra dešimčia centimetrų žemesnis ir tamsiaplaukis.

— Tu perkeli emocijas nuo vieno objekto į kitą.

— Mano tėvas niekada nesimaudydavo vonioje — tik po dušu. Bent jau taip man pasakoja motina.