Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Susimauk! Pralošk! Būk blogas! Žais, rizikuok, išdrįsk.

Štai kaip aš džiūgavau tą pirmos Lario kauliukų dienos vakarą. Pasiryžau padaryti Larį ir Evę bebaimiais, nesuvaržytais, ego neturinčiais žmonėmis. Laris bus pirmas žmogus be ego po Lao Dzė. Leisiu jam vaidinti šeimynos tėvo, Evei — motinos vaidmenį. Leisiu jiems apsikeisti vaidmenimis. Kartais jie vaidins tėvus, kokius mus mano esant, o kitąsyk — tokius, kokie, jų manymu, tėvai turėtų būti. Visi galėtume vaidinti televizijos herojus ir komiksų veikėjus. O Lilė ir aš — dori tėvai — keisim savo asmenybę kas antrą dieną ar savaitę.

„Aš esu tas, kuris moka žaisti daug žaidimų.“ Tokia yra laimingo ketverių metų vaiko esmė, ir jam niekad neatrodo, kad jis pralaimi. „Aš esu tas, kas yra X, Y ir Z, ir tik X, Y ir Z“ — štai kokia yra nelaimingo suaugusiojo esmė. Aš pamėginsiu pailginti savo vaikų vaikiškumą. Nemirtingais Dž. Edgaro Huverio žodžiais: „Neišvysi Dievo, jei netapsi panašus į mažą vaiką.“

Aštuonioliktas skyrius

Pirmą Lario, kaip kauliukų vaiko, dieną nutraukė nuobodulys — per daug vis to paties. Žaidimas jam patiko. Jis įstengė vykdyti kauliukų paliepimus net tada, kai jie prieštaravo jo įprastai elgsenai, bet po kokių trijų valandų jis tik norėjo žaisti su savo sunkvežimiukais ir nenorėjo rizikuoti šiuo malonumu dėl kauliukų. Kadangi pats dažnai taip jausdavausi (tik ne dėl sunkvežimiukų), paaiškinau, kad kauliukų žmogaus žaidimą galima žaisti tik tada, kai turi tam ūpo. Tačiau pabrėžiau, kad žaisdamas jis privalo visuomet vykdyti kauliukų nurodymus.

Deja, mano pastangas per kitas dvi dienas paversti Larį Lao Dzė sugriovė sveikas sūnaus protas. Jis siūlydavo kauliukams tik be galo malonias galimybes: ledus, filmus, zoologijos sodus, „arkliuką“, sunkvežimiukus, dviračius, pinigus. Jis ėmė žiūrėti į kauliukus kaip į lobių skrynią. Galop teko jam pasakyti, kad kauliukų žmogaus žaidimas visuomet turi būti susijęs su rizika, todėl reikia įtraukti ir truputį blogas galimybes. Mano nuostabai, jis sutiko. Tą savaitę sugalvojau jam kauliukų žaidimą, vėliau jis tapo mūsų klasika: rusišką ruletę. Pradinis šio žaidimo Lariui variantas buvo paprastas: kiekvieną kartą viena iš šešių galimybių turėjo būti neabejotinai nemaloni.

Tuomet per ateinančias penkias ar šešias dienas Laris patyrė įdomių dalykų. (Evė grįžo pas savo lėles ir ponią Roberts.) Jis išėjo į ilgą pasivaikščiojimą po Harlemą (liepiau jam saugotis didelio raumeningo saldainius dalijančio vyro Osterflado pavarde), ir jį suėmė kaip pabėgusį iš namų. Keturiasdešimt minučių įtikinėjau 26-osios nuovados pareigūnus, kad pats paskatinau septynerių metų sūnų vaikštinėti po Harlemą.

Kauliukai nusiuntė jį slapčia įsprūsti į filmą „Man smalsu — geltona“, kuriame rodė ir nuogas besimylinčias poras. Filmas jam pasirodė baisiai nuobodus, nors ir sužadino šiokį tokį smalsumą. Jis keturiomis nurepečkojo laiptais iš mūsų buto ketvirtame aukšte į Medisono prospektą ir krautuvėlėje ant kampo paprašė grietininių ledų su sirupu. Kitą kartą jam teko išmesti tris savo žaislus, nors, kita vertus, kauliukai liepė nupirkti jam naują lenktyninių automobiliukų rinkinį. Du kartus jis turėjo leistis mano įveikiamas šachmatais, o aš tris kartus turėjau nusileisti jam. Jis be galo smagiai praleido valandą: darė akivaizdžiai kvailus ėjimus, todėl man buvo sunku pralaimėti.

Vieną dieną kauliukai liepė valandą jam vaidinti tėtį, o man — mažąją Evę, bet netrukus Lariui nusibodo: mano mažoji Evė buvo per silpna ir per kvaila. Užtat po dviejų dienų jam labai patiko vaidinti tėtį, kai aš vaidinau Lilę. Tuo metu dar nesuvokiau, kad tada, kai mudu su Lariu dūkome kaip tėtis ir Lilė ar Supermenas ir sukčius, ar Lesė ir pavojingas hipopotamas, į dirvą krito grupinės kauliukų psichoterapijos ir eksperimentų su visiškai atsitiktine aplinka sėklos.

Pirma ir paskutinė šios Lario kauliukų gyvenimo stadijos krizė ištiko praėjus keturioms dienoms po to, kai Lilė grįžo iš Floridos. Tuo metu mažiau bendravau su Lariu, o jis savarankiškai sugalvodavo tokių nerealių variantų, kad kauliukams juos išrinkus neįstengdavo įvykdyti. Pavyzdžiui, prieš pat krizę jis man papasakojo kartą užrašęs kauliukams galimybę, kad užmuš Evę (ji sulaužė jo lenktyninį automobiliuką iš mano nupirkto rinkinio). Pasak jo, kai kauliukai pasirinko šį variantą, jis nusprendė neklausyti. Paklausiau kodėl.

— Ji būtų mane įskundusi, o tu vis tiek nebūtum sutaisęs mano mašinytės.

— Jeigu būtų negyva — kaip tave įskųstų? — paklausiau.

— Nesijaudink, kaip nors sugalvotų.

Krizė buvo paprasta: Lario kauliukai liepė jam pavogti tris dolerius iš Lilės piniginės, ir jis nusipirko už juos dvidešimt tris komiksus (anot Lario, jam labai nepatikusi kauliukų užgaida, nes pats mieliau būtų nusipirkęs burbulinės gumos, saldainių ant pagaliukų, strėlytėmis šaudančių pistoletų ar šokoladinių ledų). Lilė paklausė, iš kur jis gavo pinigų tokiai gausybei komiksų. Jis nieku gyvu nenorėjo sakyti ir užsispyrė, kad ji paklaustų tėčio. Ji taip ir padarė.

— Viskas labai paprasta, Lile, — pasakiau ir, kol ji penktą kartą per valandą bandė apsiauti Evės batukus, paklausiau kauliukų nuomonės. Jie įsakė (viena tikimybė iš šešių) sakyti tiesą.

— Žaidžiau su juo kauliukais, jis pralaimėjo, todėl turėjo pavogti tris dolerius iš tavo piniginės.

Lilė spoksojo į mane. Šviesių plaukų sruoga karojo ant kaktos, mėlynos jos akys iš nuostabos nieko nematė.

— Jis turėjo pavogti tris dolerius iš mano piniginės?

Sėdėjau savo krėsle papsėdamas pypkę, pasidėjęs ant kelių Niujorko Times.

— Kol buvai išvažiavusi, sugalvojau tokį kvailą žaidimėlį, kad padėčiau Lariui išmokti laikytis drausmės. Žaidėjas sugalvoja tam tikrų veiksmų, dalį — nemalonių, tokių kaip vogti, o tada kauliukai išrenka, kurį turi atlikti.

— Kas turi jį atlikti?

Ji išginė Evę į virtuvę, atsisėdo ant sofos krašto ir užsidegė cigaretę. Daitonoje ji smagiai praleido laiką, ir mudu pasimėgavome vėl būdami kartu, bet dabar ji ėmė atrodyti ne tiek įdegusi, kiek išraudusi.

— Žaidėjas arba žaidėjai.

— Nesuprantu, ką čia kalbi.

— Viskas paprasta, — atsakiau (man velniškai patinka tie du žodžiai: visados įsivaizduoju juos sakantį Imanuelį Kantą, prieš užrašant pirmąjį „Grynojo proto kritikos“ sakinį, ar Amerikos prezidentą, prieš pradedant aiškinti Vietnamo karo politiką). — Norėdamas paskatinti Larį, kad nuo mažumės išmėgintų...

— Vogti!

— ...kad nuo mažumės išmėgintų naujas gyvenimo sritis, sumaniau tokį žaidimą: sugalvoji kelis būsimus veiksmus...

— Bet vogti, Lukai! Noriu pasakyt...

— ...o kauliukai paskui vieną iš jų pasirenka.

— O vogti buvo viena iš galimybių.

— Viskas vyko šeimos viduje.

Ji įdėmiai žiūrėjo į mane nuo sofos krašto, susidėjusi rankas ant krūtinės, laikydama cigaretę tarp pirštų. Ji atrodė stebėtinai rami.

— Lukai, — iš lėto prabilo ji, — nesuprantu, ką tu pastaruoju metu veiki; nesuprantu, tu sveiko proto ar pamišėlis; nesuprantu, ką bandai sunaikinti — mane, savo vaikus ar save, bet jeigu... jeigu tu... dar kartą įtrauksi Larį į kokį nors savo nesveiką žaidimą, aš... aš tave...

Staiga stebėtinai ramus jos veidas lyg sudužęs veidrodis suskeldėjo į dešimtis trūkių, akys priplūdo ašarų, ji nusisuko ir aiktelėjo, bandydama užgniaužti riksmą.

— Nedaryk to, prašau — nedaryk to, — sušnabždėjo ji ir staiga atsisėdo ant sofos ranktūrio, vis dar nusukusi veidą. — Eik ir pasakyk jam, kad daugiau žaidimų nebus. Niekada.