Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Lorensas su Eve, apstulbinti tokios baisios nesąmonės, įsmeigė akis į tėvelį.

— Gerai, — sutiko Lorensas.

— Ir man, — pritarė Evė.

— O kaip nuspręsim, ką užrašyt? — paklausė Lorensas.

— Tik pasakykit man kokį keistą dalyką, kurį galėtų būti smagu daryti, ir aš jį užrašysiu.

Lorensas susimąstė nenumanydamas, kad šis pirmas jo žingsnis gali tapti ridenimosi žemyn pradžia.

— Eikime į zoologijos sodą, — tarė jis.

— Eikime į zoologijos sodą, — pakartojo daktaras Rainhartas ir nerūpestingai priėjo prie savo rašomojo stalo popieriaus ir rašiklio šiam gėdingam žaidimui fiksuoti.

— Užlipkime ant stogo ir mėtykime popierius, — pasiūlė Lorensas. Jis su Eve priėjo prie tėvo, sėdinčio prie stalo, ir žiūrėjo, kaip jis rašo.

— Eime primuškime Džerį Brasą, — siūlė toliau Lorensas.

Daktaras Rainhartas linktelėjo galvą ir užrašė.

— Čia bus trečias numeris, — tarė jis.

— Pažaisime „arkliuką“.

— Valio! — pritarė Evė.

— Ketvirtas numeris.

Stojo tyla.

— Nieko daugiau negaliu sugalvoti.

— O tu, Eve?

— Suvalgykime ledų.

— Aha, — pritarė Lorensas.

— Čia bus penktas numeris. Liko dar vienas.

— Eikime ilgai pasivaikščioti po Harlemą, — suriko Lorensas, nubėgo atgal prie sofos ir pasiėmė kauliukus.

— Galiu ridenti?

— Gali, bet tik vieną — prisimeni?

Jis parideno savo lemties grindimis vieną kauliuką. Keturakė – jojimas ant tėvelio nugaros. Ak, dievai, kokio arkliūkščio oda prisidengęs kartais atsėlina vilkas!

Jie triukšmingai žaidė dvidešimt minučių, tada Lorensas — apgailestauju, bet turiu pasakyti, Skaitytojau, kad jau užsivedęs — paprašė dar kartą pažaisti kauliukų žmogų. Jo tėvas šypsodamas ir gaudydamas kvapą nusvirduliavo prie rašomojo stalo parašyti dar vieno pragaišties knygos puslapio. Lorensas pridėjo kelis naujus variantus, paliko kelis senus, ir kauliukai pasirinko: „Eik ir sumušk Džerį Brasą.“

Lorensas įsistebeilijo į tėvą.

— Ką dabar darysim? — paklausė.

— Nulipk laiptais, paskambink į Brasų duris, pasakyk, kad nori pamatyti Džerį, ir pamėgink jį sumušti.

Lorensas nudelbė akis į grindis — savo širdute jis jau ėmė suvokti šios kvailystės baisumą.

— O jeigu jo nebus namie?

— Tada pamėgink vėliau.

— Ką aš pasakysiu, kai jį primušiu?

— Kodėl nepaklausi kauliuko?

Jis bemat pakėlė akis į tėvą.

— Kaip suprasti?

— Turi primušt Džerį, tai kodėl neduot kauliukui pasirinkti iš šešių galimybių, ką tu sakysi?

— Puiku. O kokios bus tos galimybės?

— Tu esi Dievas, — vis taip pat šiurpiai šypsodamas atsakė tėvas. — Tu jas ir išvardyk.

— Pasakysiu jam, kad liepė tėvas.

Daktaras Rainhartas sukosėjo, sudvejojo.

— Čia... ėėė... numeris vienas.

— Pasakysiu jam, kad liepė mano mama.

— Gerai.

— Kad aš girtas.

— Trečias.

— Kad... kad negaliu jo pakęsti.

Lorensas buvo susijaudinęs ir susikaupęs.

— Kad treniruojuosi boksuotis... — jis nusijuokė ir ėmė šokinėti į viršų.

— Ir kad kauliukas man liepė.

— Čia šeštas — puiku, Lari.

— Ridensiu aš, aš!

— Kad treniruojuosi boksuotis... — jis nusijuokė. Svetainė suskambo, ir aidas atmušė įsakymą tėvui: „Trys!“

— Ką gi, Lari, — tu girtas. Eik ir apkulk jį.

Skaitytojau, Lorensas nuėjo. Lorensas sudavė Džeriui Brasui. Sudavė keletą kartų, pareiškė esąs girtas ir išsisuko nenubaustas namie nebuvusių Džerio tėvų ir namie buvusios tarnaitės, bet jau persekiojamas furijų, kurios nepaliks nenubaustos tokios beprasmiškos piktadarystės. Grįžus į savo butą, Lorenso pirmi žodžiai — rašau juos rausdamas iš gėdos — buvo:

— Kur kauliukai, tėti?

Ak, mano draugai, ta nekalta popietė su Lariu privertė mane susimąstyti kaip dar niekada per savo kauliukišką gyvenimą iki tol. Laris ėmė klausyti kauliukų taip lengvai ir džiugiai — o aš prieš vykdydamas jų sprendimą dažnai paniuręs knaisiodavausi po savo sielą — kad negalėjau nesvarstyti, kas atsitinka kiekvienam žmogui per du dešimtmečius nuo septynerių iki dvidešimt septynerių, kad kačiukas virsta karve. Kodėl vaikai taip dažnai atrodo spontaniški, kupini džiaugsmo ir susikaupę, o suaugusieji — susivaržę, kupini nerimo ir išsiblaškę?

Vis per tą prakeiktą savasties pojūtį: tą savasties suvokimą, kurį, psichologų teigimu, visi privalome turėti. O kas, jeigu — tuo metu ši mintis man pasirodė originali — kas, jeigu savasties pojūčio raida yra normali ir natūrali, bet nei neišvengiama, nei pageidautina? Kas, jeigu jis tėra tartum kokia psichologinė kirmėlinė atauga — nereikalingas, anachronistinis pilvo skausmas? Ar kaip tos milžiniškos iltys mastodontui — sunki, nereikalinga ir galop jį patį pribaigusi našta? Kas, jeigu pojūtis, kad esi kažkas, yra evoliucijos klaida, tokia pat pražūtinga tolesniam vystymuisi į sudėtingesnį padarą, kokia sraigėms buvo kriauklė, o vėžliams šarvas?

Chachacha. Kas, jeigu?.. Žmonės privalo pabandyti ištaisyti tą klaidą, išsivaduoti iš savasties pojūčio ir padėti išsivaduoti iš jo vaikams. Žmonės turi išmokti patogiai jaustis pereidami nuo vieno vaidmens prie kito, nuo vienos vertybių sistemos prie kitos, nuo vienokio gyvenimo prie kitokio. Žmonės neturi būti varžomi apribojimų, šablonų ir normų, kad galėtų naujai mąstyti, jausti ir kurti. Žmonija per ilgai žavėjosi Prometėju ir Marksu — mūsų Dievas turi tapti Protėju.

Neapsakomai susijaudinau nuo savo paties minčių: „Žmonės turi išmokti patogiai jaustis pereidami nuo vieno vaidmens prie kito“ — kodėl taip nėra? Trejų ketverių metų vaikai nori būti gėriukais arba blogiukais, amerikiečiais arba komunistais, studentais arba farais. Tačiau kultūros paveiktas kiekvienas vaikas užsispiria vaidinti tik vienokį vaidmenį: jis visuomet turi būti gėriukas ar — dėl jam ne mažiau svarių priežasčių — blogiukas ar maištininkas. Jis praranda gebėjimą vaidinti abu vaidmenis. Jis ima suprasti, kas turi būti.

Pastovios savasties pojūtis — ak, kaip psichologai ir tėvai trokšta įkišti savo vaiką į narvelį, kurį būtų galima kaip nors apibrėžti! Pastovumas, nuolatinis kartojimasis, kažkas, kam galėtume priklijuoti etiketę — štai ko mums reikia iš mūsų vaiko.

— Mūsų Džonis kiekvieną rytą po pusryčių labai gražiai pakakoja.

— Bilis visą laiką skaito — jam labai patinka...

— Argi Džoana ne miela? Jai patinka leisti varžovui laimėti.

— Silvija tokia graži ir tokia suaugusi; ji baisiai mėgsta puoštis.

Man atrodė, kad tūkstantį kartų per metus išgirsta supaprastinta tiesa priverčia vaiką širdyje meluoti: Džonis vienu metu pajuto, kad jam ne visada norisi šikt po pusryčių, bet mamytė taip tuo džiaugiasi! Bilis baisiausiai trokšta taškytis po purvą su kitais berniukais, bet... Džoanai magėjo sutraiškyti broliui kiaušius kaskart, kai jis laimėdavo, bet... O Silvija svajonėse regėjo šalį, kur jai nereikėtų nerimauti dėl to, kaip atrodo...

Nekintama tvarka yra prostitutė, atsiduodanti pagiriamiesiems tėvų tauškalams. Valdo tėvai, o jie apdovanoja už tai, kad viskas visada būtų taip pat. Taigi svarbiausia visada elgtis vienodai. Ir galop kankintis.

O jeigu augintume vaikus kitaip? Apdovanotume už tai, kad keistų savo įpročius, pomėgius, vaidmenis? Apdovanotume už tai, kad nėra pastovūs? Kas tada? Galėtume juos pratinti būti patikimai nevienodus, sąžiningai nepastovius, ryžtingai nesilaikančius įpročių — net „gerų“.