Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Ką, sūnau, šiandien dar nė karto nepamelavai? Šiaušk į savo kambarį ir neišeik, kol nesugalvosi kokio melo — ir žiūrėk, kad daugiau tai nepasikartotų!

— Ak, mano Džonis toks nuostabus! Pernai jo pažymių knygelėje būdavo vieni penketai, o šįmet gauna vien trejetukus ir dvejetukus. Mes labai juo didžiuojamės.

— Mūsų mažoji Eilyna vis dar retkarčiais šlapinasi į kelnaites, nors jai jau dvylika.

— Kaip nuostabu! Tikriausiai jūsų dukra labai guvi!

— Šaunuolis, Rodžeri! Kaip gražiai tu išėjai iš aikštelės ir nuėjai namo žaisti stalo teniso, kai rezultatas buvo lygus, o du komandos draugai negalėjo žaisti dėl traumų. Visi tėvai žiūrovų tribūnose pavydėjo man, kad taip gerai sugalvojai!

— Doni! Nedrįsk šįvakar ir vėl valytis dantų! Dar įprasi nuolat taip daryti!

— Atsiprašau, mama.

— Tas prakeiktas mano sūnus! Jau visa savaitė nedykinėja! Jeigu šiomis dienomis pamatysiu, kad veja nupjauta, o šiukšlės nevirsta iš dėžių, įkrėsiu taip, kad kailis dulkės!

— Lari, kaip tau ne gėda! Per visą vasarą nenuskriaudei nė vieno kaimynų mažylio!

— Kad man nesinori, mama.

— Galėtum bent jau pamėginti.

— Ką man vilktis, mama?

— Nežinau, Silvija. Gal apsirenk nertinį, su kuriuo tavo krūtinė atrodo plokščia, ir tą šlykštų senelės dovanotą sijoną, kuris nuolat persisuka. Dar galiu duoti porą nailoninių kojinių, kurias taupiau ypatingai progai, abi nubėgusiomis akimis.

— Jėga!

Mokytojams irgi tektų keistis.

— Jaunuoli, jūs visada per daug tiksliai perteikiate piešiamą objektą. Susidaro įspūdis, kad jūs nesugebat atsipalaiduoti.

— Šis rašinys per daug logiškas ir sistemingas. Jeigu norite tobulėti kaip rašytojas, turite išmokti nukrypti nuo temos, o kartais ir visiškai nusišnekėti.

— Jūsų sūnus daro didelę pažangą. Jo istorijos rašiniai vėl maloniai padriki, o elgesys visiškai nepaaiškinamas (parašiau penkis su minusu). Per matematikos pamokas vis dar būna per daug tikslus, bet jo rašyba žavi. Man ypač patiko, kai žodį „geografija“ jis parašė „genograpyja“.

— Deja, turime jums pranešti, kad jūsų sūnus visuomet elgiasi kaip vyras. Atrodo, kad jis nesugeba dalį laiko pabūti mergaite. Jis susitikinėja vien su merginomis — ko gero, jam reikia kreiptis į psichiatrą dėl gydymo.

— Gaila, Džordžai, bet tu esi vienas iš kelių mūsų devintokų, kurie šią savaitę nesielgė kaip darželinukai. Turėsi pasilikti po pamokų ir pamėginti pasikeisti.

Mums aiškina, esą vaikas turi matyti tvarką ir pastovumą pasaulyje, antraip jaučiasi nesaugus, bijo. Bet kokią tvarką ir pastovumą? Vaikas neturi būti pastovus nuolat. Man atrodė, kad jis ne ką blogiau užaugtų nuolat būdamas patikimai nepastovus. Juk toks yra gyvenimas. Jei tėvai leistų vaikams būti nepastoviems ir juos už tai girtų, šie taip nebijotų savo tėvų veidmainystės ar nemokšiškumo.

— Kartais įkrėsiu tau rykščių, kai išliesi pieną, o kitąsyk nekreipsiu dėmesio.

— Retkarčiais man patinka, kai prieš mane maištauji, sūnau, bet būna, kad man niežti nagai tave išpert.

— Paprastai aš būnu patenkintas tavo gerais pažymiais, bet kartais man atrodo, kad esi baisus kalikas.

Tokios būna suaugusiųjų nuotaikos, ir vaikai jas junta. Kodėl tėvai negali pripažinti vaikų nepastovumo ir už jį girti? Todėl, kad mano vaikus turint „savastį“.

Kaip ir vėžlio šarvas, savasties pojūtis lyg skydas apsaugo nuo dirgiklių ir tuo pat metu yra našta, neleidžianti nuklysti į potencialiai pavojingas sritis. Vėžliui nedažnai reikia galvoti apie tai, kas yra anapus šarvo — kad ir kas ten būtų, jam pakenkti ar net jo paliesti negali. Taip ir suaugusieji mano, kad patys ir jų vaikai niekada negali nusimesti nekintančios savasties šarvo, o draugais renkasi vėžlius; jie nori apsisaugoti, kad jų neužgautų, nepaliestų, nesutrikdytų ar nepriverstų galvoti. Jei žmogus įsitikinęs, kad viskas pastovu, jis gali sau leisti kelis pirmus kartus nepastebėti kito. Bet aš įsivaizdavau pasaulį, kuriame kiekvienas individas gali būti pasirengęs suvaidinti meilužį, geradarį, parazitą, chuliganą ar draugą. Kai aplinkiniai sužino, kuris iš jų žmogus yra, kitą dieną jis virsta visai kitu. Ar mes atkreiptume dėmesį į tokį žmogų? Ar gyvenimas būtų nuobodus? Ar būtų įmanoma šitaip gyventi?

Tada pirmą kartą aiškiai supratau, kad susigūžusius savasties urve mus laiko nesėkmės baimė — mūsų įvaldyti elgsenos modeliai, kurių nė nemanome atsisakyti, nes rizikuotume patirti nesėkmę.

Kas, jeigu prieš kiekvienas rungtynes ar žaidimą slapčia būtų traukiami burtai nuspręsti, kam atiteks pirmenybių prizas — „nugalėtojui“ ar „pralaimėjusiajam“, vieno ir kito galimybes įvertinus po lygiai? Tuomet kas antrą kartą pralaimėjusįjį sveikintų už tai, kad jam pasisekė pralaimėti ir pelnyti prizą. Nugalėtoją guostų už tai, kad taip gerai žaidė.

— Bet!!! Žaidimo nugalėtojas vis tiek džiaugtųsi, pralaimėjusysis liūdėtų.

Tačiau prisiminiau labai išgirtoje knygoje apie vaikų žaidimus skaitęs kažkokį argumentą, paaiškinantį Lario potraukį kauliukų gyvenimui. Atknisau tą knygą ir džiaugdamasis perskaičiau vietą, patvirtinančią mano mintis. Pasak autoriaus, vaikams:

...retai rūpi skaičiuoti rezultatus, jiems menkai terūpi, kas laimi ar pralaimi, jiems nereikia prizų akstino, susidaro įspūdis, kad jiems nė motais, jog žaidimas nesibaigė. Iš tikrųjų vaikams patinka žaidimai, kurie nemaža dalimi priklauso nuo sėkmės, ir todėl neįmanoma palyginti individualių gebėjimų. Jiems prie širdies automatiškai iš naujo prasidedantys žaidimai, nes kiekvienas dar kartą gauna galimybę.

Man atrodė, kad nesėkmė turi dvi visiškai skirtingas reikšmes. Protas žino, kada pateko į aklavietę, o kada rado sprendimą. Vaikas, ieškantis kelio iš žaislinio labirinto, žino, kada jam pavyko, o kada ne — jokiam suaugusiajam nereikia jam to sakyti. Vaikas, statantis namą iš trinkelių, žino, kada sugriuvęs namas reiškia nesėkmę (jis norėjo pastatyti aukštesnį), o kada sėkmę (vaikas pats norėjo, kad namas sugriūtų). Taigi sėkmė ir nesėkmė tereiškia, ar troškimas išsipildė, ar ne. Šie dalykai yra tikri ir svarbūs; visuomenė neturi apdovanoti ar bausti vaiką, kad jis imtų teikti pirmenybę sėkmei, o ne nesėkmei.

Antra nesėkmės reikšmė taip pat paprasta: nesėkmė ištinka, kai nepavyksta įtikti suaugusiajam; jei pavyksta, vadinasi, vaiką lydėjo sėkmė. Praturtėjai, išgarsėjai, laimėjai beisbolo rungtynes, gražiai atrodai, turi gerų drabužių, brangų automobilį, gerą namą — tokios sėkmės dažniausia siekiama norint įtikti suaugusiųjų pasauliui. Baimė patirti nesėkmę nėra įgimta žmogaus sielos savybė.

Tapti kauliukų žmogum buvo sunku, nes nuolat rizikavau pasirodyti esąs nevykėlis suaugusiesiems. Kaip kauliukų žmogus patirdavau vieną nesėkmę (antrąja reikšme) po kitos. Mane atstūmė Lilė, vaikai, gerbiami kolegos, pacientai, nepažįstami žmonės, mano elgesys neatitiko visuomenės vertybių, įskiepytų man per trisdešimt gyvenimo metų. Mane be perstojo ištikdavo nesėkmės, jei žiūrėtume į antrąją šio žodžio reikšmę, ir aš kentėjau. Tačiau aš nepatirdavau nesėkmių pirmąja šio žodžio reikšme. Kaskart, kai vykdydavau kauliukų paliepimus, aš sėkmingai stačiau namą arba tyčia jį grioviau. Aš visada rasdavau kelią iš savo labirintų. Visada mielai priimdavau naujas problemas ir mėgaudavausi jas spręsdamas.

Augdami ir jau suaugę mes susipančiojame tam tikru įprastu elgesiu, kad nereikėtų imtis naujų problemų ir galbūt patirti nesėkmės; po kurio laiko žmones apninka nuobodulys, nes naujų problemų nebėra. Taip gyveni, kai bijai nesėkmių.