Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Atsistojau, Times nuplasnojo ant grindų.

— Atleisk, Lile. Nepagalvojau, kad...

— Niekados... Laris... nebežais.

— Pasakysiu jam.

Išėjau iš kambario, nuėjau į jo miegamąjį ir pasakiau. Taigi jo, kaip kauliukų vaiko, karjera vos po kokių aštuonių dienų baigėsi.

Kol Kauliukas pradės ją iš naujo.

Devynioliktas skyrius

Mano vaikystė! Ak, ta mano vaikystė! Dieve brangus, parašiau jau per šimtą dešimt puslapių, o jūs nė nežinot, mane maitino krūtimi ar iš buteliuko! Nežinot, kada ir kaip mane atjunkė; kada pirmąkart sužinojau, kad mergaitės neturi cipuko, kaip ilgai mąsčiau, kodėl mergaitės neturi cipuko, kada pirmą sykį nusprendžiau džiaugtis tuo, kad mergaitės neturi cipuko. Nežinot, kas buvo mano proseneliai, mano seneliai; net nežinot apie mano motiną ir tėvą? O apie mano brolius ir seseris? Mano aplinką? Mano socialinę ekonominę padėtį? Apie pirmąsias mano traumas? Apie pirmuosius mano džiaugsmus? Kokie pranašingi ženklai lydėjo mano gimimą? Brangūs draugai, jūs visai nežinot to „mėšlo, panašaus į Deivido Koperfildo“ (cituoju Hovardą Hjuzą), sudarančio visą autobiografijos esmę!

Raminkitės, mano draugai, nesirengiu jums nieko pasakoti.

Tradicinių autobiografijų autoriai stengiasi jums padėti suprasti, kaip „susiformavo“ dabar jau suaugęs žmogus. Mano galva, daugumą žmonių, kaip keraminių naktipuodžių, „suformuoja“ — ir atitinkamai naudoja. Bet aš? Aš gimstu iš naujo kiekvieną kartą nukritus žaliam kauliukui — ir jam baigus riedėti sunaikinu savo nuo dėmes. Praeitis — pienas, pūliai, pirdalai — tėra iliuziniai įvykiai, akmens kaukės sukurti iliuzinei stingiai dabarčiai pateisinti. Gyvenimas nestovi vietoje, ir vienintelis galimas autobiografijos pateisinimas yra tas, kad atsitiktinai ją užrašė — kaip ir šią. Vieną gražią dieną kokia nors aukštesnė būtybė parašys beveik tobulą ir visiškai sąžiningą autobiografiją:

— Aš gyvenu.

Tačiau pripažinsiu, kad iš tikrųjų turėjau motiną iš žmonių padermės. To neslėpsiu.

Dvidešimtas skyrius

Lapkritį man paskambino daktaras Manas ir pranešė, kad Erikas Kanonas blogai elgėsi, kol savaitę dalyvavau suvažiavime Hiustone. Teko padidinti jam vaistų (raminamųjų) dozę. Gal aš malonėčiau kuo greičiau grįžti ir su juo pasimatyti. Ko gero, teks perkelti Eriką į kitą gydymo įstaigą. Savo laikinoje kontoroje Ist upės saloje perskaičiau vyriausiojo slaugytojo Herbio Flamo pranešimą apie Eriką Kanoną. Dokumentas pasižymėjo romanisto įtaiga, kurios per penkiasdešimt metų taip ir nepavyko pasiekti Henriui Džeimsui:

Būtina pranešti kad pacientas Erikas Kanonas yra ramybės drumstėjas. Per savo gyvenimą turėjau nedaug ligonių kuriuos turėčiau šitaip vadinti bet šis tikrai yra toks. Kanonas sąmoningai ir piktybiškai krečia eibes.

Jis trikdo kitus pacientus. Nors anksčiau man pavyko išlaikyti šį skyrių vieną iš tyliausių [sic] saloje nuo jo pasirodymo čia triukšminga ir siaučia netvarka. Ligoniai metų metais neištarę nė žodžio dabar neužsičiaupia. Tie kurie visados stovėdavo viename kampe dabar žaidžia beisbolą su kėde vietoj kamuoliuko. Daug ligonių dabar dainuoja ir juokiasi. Tai trikdo pacientus kuriems reikia ramybės ir tylos kad pasveiktų. Kažkas nuolat gadina televizorių. Manau kad ponas Kanonas yra šizofrenikas. Kartais jis vaikštinėja po skyrių gražiai ir ramiai lyg būtų svajonių pasaulyje o kitąsyk šliaužioja aplink kaip žaltys ir šnypščia ant manęs bei ligonių tarytum jis būtų viršiausias skyriuje o ne aš.

Deja jis turi sekėjų. Daugelis pacientų dabar atsisako raminamųjų. Kai kurie neina į mechanikos cechą darbo terapijos. Du prie invalido vežimėlio prikaustyti ligoniai apsimetė galintys vaikščioti. Pacientai rodo nepagarbą ligoninės maistui. Kai vieną vyrą supykino kitas ėmė valgyti jo vėmalus ir pareiškė esą maisto skonis dabar kur kas geresnis. Skyriuje mums nebeužtenka maksimalaus saugumo palatų. Be to ligoniai kurie atsisako gerti raminamuosius arba jų nenuryja nesiliauja dainavę ir juokęsi nors mes mandagiai prašome jų taip nedaryti. Visi rodo nepagarbą. Kartais man susidaro įspūdis kad manęs išvis nėra — turiu galvoje kad niekas nebekreipia į mane dėmesio. Mano pagalbininkams dažnai kyla pagunda panaudoti prieš ligonius fizinę jėgą bet aš primenu jiems Hipokrato priesaiką. Naktį ligoniai nenori gulėti lovose. Jie be perstojo plepasi. Manau vyksta susirinkimai. Jie šnabždasi vieni su kitais. Nežinau ar esama tai draudžiančių taisyklių bet jei nėra patariu įvesti. Šnabždėjimas yra dar blogiau už dainavimą.

Keletą jo sekėjų mes perkėlėme į skyrių V [siautėjančių ligonių] bet ligonis Kanonas gudrus. Jis niekada nieko nedaro pats. Manau kad jis platina skyriuje uždraustus narkotikus bet jų nepavyko rasti. Jis niekada nieko nedaro bet dedasi daugybė dalykų.

Turiu pranešti štai ką. Tai rimta. Rugsėjo 10 d. 14.30 didžiajame kambaryje priešais sugadintą nebeveikiantį televizorių didelė grupė pacientų ėmė glėbesčiuotis. Jie sustojo ratu apsikabino rankomis niūniuodami ar dejuodami ėjo vis arčiau vienas kito niūniuodami ir siūbuodami į šalis ar susitraukinėdami it kokia milžiniška medūza ar žmogaus širdis ir jie visi buvo vyrai. Štai ką jie darė o sanitaras R. Smitas bandė juos perskirti bet jų ratas buvo labai stiprus. Aš pats bandžiau pertraukti jų ratą kiek įmanydamas švelniau bet man bebandant tai padaryti ratas staiga prasiskyrė ir du vyrai fiziškai sugriebė mane priekinėmis galūnėmis ir prieš visišką mano valią įtraukė į tą siaubingą ratą. Buvo taip šlykštu kad žodžiais negaliu apsakyti.

Pacientai nerodė jokios pagarbos tik toliau neteisėtai glėbesčiavosi kol keli skyriaus T sanitarai ir R. Smitas kiek įmanydami švelniau pertraukė tą ratą ir mane išvadavo deja netyčia sulaužydami man ranką (atrodo mažąjį blauzdikaulį).

Šis įvykis puikiai atspindi tas blogas sąlygas susidariusias mūsų skyriuje po paciento Kanono pasirodymo. Jisai irgi buvo tame rate bet jie buvo aštuoniese todėl daktaras Veneris sako kad negalime jų visų perkelti į V skyrių. Formaliai glėbesčiuotis taisyklės nedraudžia, o tai irgi rodo kad reikia jas geriau apgalvoti.

Tas vaikinas niekada su manim nesikalba. Bet aš kai ką nugirstu. Turiu draugų tarp ligonių. Jie sako kad jisai nusistatęs prieš psichiatrijos ligonines. Privalote tai žinoti. Jie sako kad jisai yra visų tų eibių kurstytojas. Kad jisai stengiasi padaryti visus ligonius laimingus ir kad jie nekreiptų į mus dėmesio. Jie sako kad jisai sako kad pacientai turi perimti ligoninę į savo rankas. Kad jisai sako kad net jeigu jisai išeis vis tiek grįš. Šitaip sako tie ligoniai mano draugai.

Dėl aukštai išdėstytų faktų pagarbiai turiu jums rekomenduoti:

1) kad visi raminamieji būtų duodami adatomis ir pacientai negalėtų tariamai išgerti savo raminamųjų ir kiaurą dieną būti aktyvūs ir triukšmingi.

2) kad visi nelegalūs narkotikai būtų griežtai uždrausti.

3) kad būtų sukurtos griežtos taisyklės dėl dainavimo, juokimosi, kuždėjimosi ir glėbesčiavimosi ir kad būtų verčiama jų laikytis.

4) kad būtų įdiegtas specialus geležies tinklo narvas televizoriui apsaugoti ir kad jo laidas eitų tiesiai nuo televizoriaus esančio trys metrai virš grindų prie lubų idant laido negalėtų ištraukti tie kurie nori atimti televizorių iš tų kurie nori jį žiūrėti. Geležies tinklo kvadratėliai turi būti maždaug colio pločio ir pakankamai stiprūs kad neleistų skraidantiems daiktams patekti į vidų ir sudaužyti ekraną bet leistų žmonėms matyti televizoriaus ekraną nors ir atrodytų kad jie žiūri pro kiaurą vaflių keptuvę. Televizorius turi tęstis.