Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

5) Svarbiausia. Kad pacientas Erikas Kanonas būtų perkeltas pagarbiai kur nors kitur.

Vyriausiasis slaugytojas Flamas nusiuntė šį pranešimą man, daktarui Veneriui, daktarui Manui, vyriausiajam administratoriui Heningsui, Valstybinės psichiatrijos gydyklos direktoriui Alfredui Koulzui, merui Džonui Lindsėjui ir gubernatoriui Nelsonui Rokefeleriui.

Eriką buvau matęs tik tris kartus po tos jėziškos sesijos su juo, ir jis visada buvo nepaprastai įsitempęs ir labai mažai kalbėjo. Tą popietę į mano kabinetą jis įžengė tyliai kaip ėriukas į vešlią pievą.

Jis priėjo prie lango ir pro jį pažiūrėjo. Vilkėjo mėlynais džinsais, gan purvinais teniso marškinėliais, sportbačiais ir nesusagstytais pilkais ligoninės marškiniais. Plaukai buvo ilgoki, bet oda blyškesnė, negu buvo rugsėjį. Po kokios minutės jis nusisuko ir atsigulė ant trumpos kušetės į kairę nuo rašomojo stalo.

— Ponas Flamas, — pasakiau, — praneša manąs, kad kurstai pacientus netinkamai elgtis.

Mano nuostabai, jis atsakė iškart:

— Taip, netinkamai. Blogai. Sumautai. Toks aš esu, — tarė žiūrėdamas į žalias lubas. — Daug laiko praėjo, kol suvokiau, ką sumanę tie šunsnukiai, kol supratau, kad žaidimas „būkime geručiai“ — veiksmingiausias jų būdas palaikyti jų supistą sistemą. O kai suvokiau, įsiutau, kad mane šitaip mulkino. Dėl mano gerumo, atlaidumo ir nuolankumo tai sistemai tik buvo patogiau visus mindyti. Meilė — geras daiktas, jei myli gėriukus, bet mylėti farus, armiją, Niksoną, Bažnyčią — nieko gero, brolau.

Jam bekalbant išsitraukiau pypkę ir ėmiau kimšti ją marihuana. Kai jis galop nutilo, tariau:

— Pasak daktaro Mano, jei Flamas ir toliau skųsis, tave teks perkelt į V skyrių.

— Tuoj apsiverksiu, — tarė jis nežiūrėdamas į mane. — Niekas nesikeičia. Supranti, tai sistema. Mašina. Jeigu stengiesi, kad mašina veiktų, esi gėriukas; jei dykinėji ar bandai mašiną sustabdyti — esi komunistas ar beprotis. Nesvarbu, kad ta mašina maigo juodukus kaip piktžoles, mėto dešimties tonų bombas Vietname kaip petardas ar kas antrą mėnesį nuverčia po reformatorišką vyriausybę Lotynų Amerikoje — mieloji mašina turi dirbti nesustodama. Brolau, kai viską supratau, savaitę vėmiau. Užsirakinau savo kambaryje ir pusę metų neišėjau.

Jis nutilo, ir mudu klausėmės paukščių, čiulbančių klevuose. Užsidegiau pypkę ir giliai įtraukiau. Išpūčiau dūmus, ir jie tingiai nusklendė jo pusėn.

— Ir per tą laiką pamažu ėmiau justi, kad man nutiks kažkas svarbaus, kad mane pasirinko kažkokiai ypatingai užduočiai. Man reikia tik pasninkauti ir laukti. Kai užvožiau tėvui per veidą ir mane atsiuntė čia, dar labiau įsitikinau, kad kažkas nutiks. Tuo nebeabejojau.

Jis nutilo ir porąkart šnirpštelėjo. Aš dar kartą užtraukiau dūmą.

— Ar jau kas nors atsitiko? — paklausiau.

Jis žiūrėjo, kaip dar kartą įtraukiu dūmą į plaučius, paskui vėl išsitiesė ant kušetės. Įkišęs pirštus į plaukus, išsitraukė suktinę su marihuana.

— Turi degtukų? — paklausė.

— Jei rūkysi, galim pasidalyti mano, — pasiūliau.

Jis palinko į priekį paimti pypkės, bet ji buvo užgesusi, tad daviau jam ir degtukų. Jis uždegė pypkę, ir kitas tris minutes mes tylėdami perdavinėjome pypkę vienas kitam. Jis neatitraukė akių nuo lubų, tarsi žali plyšiai jose būtų lyg kokie vėžlio šarvai, pranašaujantys ateitį. Kai pypkė užgeso antrą kartą, buvau maloniai apsinešęs. Jaučiausi laimingas, tartum būčiau besileidžiąs į dar vieną kelionę, kuri pirmą kartą net mano kauliukų gyvenime atneš tikrų, o ne paviršutiniškų permainų.

Įsmeigiau akis į jo veidą. Jis švytėjo — gal todėl, kad Erikas irgi pagavo kaifą. Erikas taikiai šypsojo, ir ta jo būsena man buvo gerai suprantama. Jis gulėjo lyg negyvėlis, susidėjęs rankas ant pilvo, bet švytėdamas, visas švytėdamas. Kai jis iš lėto prašneko, balsas buvo kimus ir tylus, tarsi atsklidęs iš aukštybėse sklendžiančių debesų.

— Maždaug prieš tris savaites, kai visi sanitarai miegojo, atsikėliau vidury nakties nusimyžti, bet myžti man nereikėjo. Tarsi koks magnetas traukė mane į didįjį kambarį. Ten aš ilgai žiūrėjau pro langą į Manheteno dangoraižių siluetus. Manhetenas — pagrindinis mašinos sraigtas, o gal tik jos kanalizacijos sistema. Aš atsiklaupiau ir ėmiau melstis. Taip, aš meldžiausi. Tai Dvasiai, kuri pakylėjo Kristų virš žmonių jūros, kad perduotų man Jo Dvasią, kad perduotų man šviesą, galinčią nušviesti pasaulį. Kad leistų man tapti keliu, tiesa ir šviesa. Taip.

Jis nutilo. Iškračiau pelenus į peleninę ir ėmiau kimšti pypkę iš naujo.

— Nežinau, ar ilgai meldžiausi. Staiga — bac! — mane užliejo tokia ryški šviesa, kad palyginti su dienos ji buvo kaip kaifas nuo LSD ir klijų uostymo. Nieko nemačiau. Mano kūnas, rodės, pučiasi, mano siela pučiasi, kol pasijutau užpildęs visą visatą. Pasaulis tapo manimi.

Jis nutilo. Kažkur koridoriuje pasigirdo Jefferson Airplane melodija.

— Tris dienas nebuvau nieko rūkęs, protas nebuvo aptemęs. Sakau: aš užpildžiau visą visatą.

Jis vėl nutilo.

— Aš verkiau. Raudojau iš džiaugsmo. Turbūt nebeklūpojau. Visas pasaulis buvo vien šviesa, jis visas virto manimi, ir man buvo gera. Stovėjau ištiesęs rankas, norėdamas viską apglėbti, bet tada pajutau veide plačią beprotišką šypseną, ta vizija ėmė nykti, aš vėl susitraukiau ir buvau koks anksčiau. Bet aš viską pajutau, supratau, kad man davė pareigą, vaidmenį, misiją... taip. Negalima palikti stovinčių tų pilkai žalių pragaro namų. Tų pilkų fabrikų, pilkų kontorų, pilkų pastatų, pilkų žmonių... visko, kas nepaliesta šviesos, turi nelikti. Aš tai supratau. Ir dabar suprantu. Tai, ko laukiau, įvyko. Dvasia, kurios ieškojau... man... Žinau, kad aš skirtas ne visiems žmonėms. Daugybė žmonių visados matys tik tą pilką pasaulį ir jame gyvens. Bet vienas kitas seks paskui mane, ir su ta saujele mes pakeisim pasaulį.

Jam baigus kalbėti, padaviau vėl uždegtą pypkę. Jis užtraukė dūmą ir nežiūrėdamas į mane grąžino.

— O tu — ką sumanei tu? Juk rūkai su manim žolę ne todėl, kad užėjo noras rūkyti žolę?

— Ne todėl, — atsakiau.

— Tai kodėl?

— Tiesiog atsitiktinai.

Jis spoksojo į žalias lubas, kol vėl padaviau jam pypkę. Kai galop iškvėpė, vėl prašneko, tarsi būtų kažkur labai toli:

— Jei nori sekti paskui mane, turi atsisakyti visko.

— Žinau.

— Žolę rūkantys daktarai, kurie gaudo kaifą su savo pacientais, neilgai lieka daktarai.

— Žinau, — man norėjosi kikenti.

— Dažniausiai žmonoms, broliams, tėvams ir motinoms mano idėjos nepatinka.

— Suprantu.

— Vieną gražią dieną tu man padėsi.

Abu dabar spoksojome į lubas; karšta nerūkomos pypkės galvutė gulėjo mano delne.

— Taip, — atsakiau.

— Mes žaisim nuostabų žaidimą — patį geriausią, — tarė jis.

— Kažkodėl jaučiu, kad esu visiškai tavo rankose. Mielai darysiu viską, ko iš manęs norėsi.

— Visko bus.

— Taip.

— Tie akli šunsnukiai [jo balsas buvo tylus, ramus ir sklido iš tolo] panikuos ir žudys, panikuos ir žudys, bandydami valdyti tai, kas nesuvaldoma, bandydami žudyti tai, kas gali tik gyventi.

— Mes panikuosime ir žudysime.

— O aš, — jis nutilo, nes nesusilaikė nekikenęs, — bandysiu išgelbėti visą supistą pasaulį...

— Taip.

— Aš juk esu dieviška būtybė, — tarė jis.

— Taip, — atsakiau, nes tuo tikėjau.

— Aš atėjau atverti pasauliui akių, idant jis išvystų blogį, atėjau nuvaryti žmoniją į gėrį.