Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Nieko neatsakiau.

Iš girgždančių spyruoklių ir klajojančio man virš galvos į žemas lubas panašaus debesies supratau, kad Lilė pasilenkė pirma iš vienos lovos pusės, paskui iš kitos. Lovatiesė nusiklojo ir apverstas jos veidas įsispitrėjo į mano šonu pasuktą veidą. Žiūrėjome vienas į kitą trisdešimt sekundžių. Paskui be žodžio jos veidas pranyko, o lova virš manęs nustojo judėti.

— Noriu tavęs, — pasakiau. — Noriu su tavim pasimylėti. (Prozos proziškumą atpirko mano padėties poetiškumas.)

Kai tyla išliko, pajutau susižavėjimą Lile. Kiekviena normali, vidutiniška moteris būtų: a) keikusis, b) dar kartą pažiūrėjusi po lova arba c) mane aprėkusi. Tik nepaprastai išmintinga ir be galo jautri moteris būtų nepravėrusi burnos.

— Labai norėčiau pajusti savyje tavo pimpalą, — staiga tarė jos balsas.

Išsigandau: susigrūmė dviejų žmonių valia. Negalėjau atsakyti, kaip buvau įpratęs.

— Aš noriu tavo kairio kelio, — pasakiau.

Tyla.

— Noriu įeiti tau tarp kojos pirštų, — kalbėjau aš toliau.

— Aš noriu pajusti, kaip kilnojasi ir leidžiasi tavo Adomo obuolys, — tarė jinai.

Tyla.

Pradėjau niūniuoti „Respublikos kovos giesmę“. Iš visų jėgų pakėliau spyruokles virš savęs. Lilė pavirto ant šono. Pakeičiau padėtį, kad pabandyčiau ją nustumti. Ji vėl nusirito į lovos vidurį. Man pavargo rankos. Nors tai, ką dariau palovyje, aprioriškai buvo ne įpročio veiksmas, man paskaudo nugarą. Išlindau iš palovio, atsistojau ir pasirąžiau.

— Man nepatinka tavo žaidimai, Lukai, — ramiai tarė Lilė.

— Pitsburgo „Piratai“ laimėjo trejas rungtynes paeiliui, bet vis tiek nepakyla aukščiau trečios vietos.

— Būk geras, gulk į lovą ir būk savim.

— Kuriuo?

— Kuriuo tik nori, tik ne toks kaip šį rytą.

Įprotis tempė mane į lovą, kauliukai tolyn nuo jos.

— Turiu galvoti apie dinozaurus, — pasakiau ir suvokiau, kad ištariau šiuos žodžius savo normaliu balsu, tad pakartojau šaukte. Kai pamačiau, kad šaukiu, kaip esu įpratęs, pradėjau leisti trečią variantą, bet supratau, jog bet koks tris kartus atliktas veiksmas jau beveik įprotis, tad pusiau sušukau, pusiau suniurzgėjau: „Pusryčiai lovoje su dinozaurais“ ir pasukau į virtuvę.

Pusiaukelėje pabandžiau pakeisti eiseną, tad paskutinius penkis metrus nušliaužiau.

— Ką darai, tėveli?

Laris užmiegotomis akimis, bet susižavėjęs stovėjo virtuvės tarpduryje. Nenorėjau jo liūdinti, todėl turėjau gerai apgalvoti savo žodžius.

— Ieškau pelių.

— Vajetau, ar aš galiu pažiūrėti?

— Ne, jos pavojingos.

— Pelės?

— Tos pelės yra žmogėdros.

— Oi, tėveli... [Paniekinamai]

— Aš tave erzinu. [Įprasta frazė; papurčiau galvą]

— Grįžk ir būk... [Vėl jinai!]

— Pažiūrėk po mamos lova — man rodos, jos nubėgo ten.

Po visai nedaug sekundžių Laris grįžo iš mūsų miegamojo, lydimas chalatą užsimetusios Lilės. Aš klūpojau prie viryklės ketindamas pasišildyti puodą vandens.

— Nedrįsk įtraukt į savo žaidimus vaikų.

Kadangi ant Lilės niekuomet nesiusdavau, įsiutau.

— Užčiaupk srėbtuvę! Tu jas visas išbaidysi!

— Nedrįsk šitaip su manim kalbėti!

— Ištarsi dar vieną žodį, ir aš sugrūsiu dinozaurą tau į gerklę! Atsistojau ir sugniaužęs kumščius nužirgliojau prie jos.

Jie abu atrodė persigandę. Man tai padarė įspūdį.

— Grįžk į lovą, Lari, — tarė Lilė jį užstodama ir traukdamasi atatupsta.

— Klaupkis ir melsk pasigailėjimo, Lorensai, dabar pat! Laris verkdamas nubėgo į savo kambarį.

— Kaip tau ne gėda?!

— Nedrįsk man suduoti!

— Dieve brangus — tu nesveikas, — tarė Lilė.

Gan santūriai sudaviau jai į kairį petį.

Ji gan nesantūriai sudavė man į kairę akį.

Atsisėdau ant virtuvės grindų.

— Pusryčiams yra ko? — paklausiau. Pasitenkinau bent tuo, kad sukeičiau žodžių tvarką.

— Tu jau baigei?

— Aš aukoju viską.

— Grįžk į lovą.

— Išskyrus savo garbę.

— Gali pasilikti savo garbę apatiniuose, tik grįžk į lovą ir gražiai elkis.

Nuliuoksėjau atgal į lovą pirma Lilės ir keturiasdešimt minučių išgulėjau standus kaip lenta, kol Lilė liepė man keltis. Iškart ir standžiai paklusau. Lyg robotas atsistojau prie lovos.

— Atsipalaiduok, — irzliai įsakė ji nuo tualetinio stalelio.

Susmukau ant grindų, kiek įmanoma neskaudžiau ant šono ir nugaros. Lilė priėjo, akimirką į mane pažiūrėjo ir įspyrė į šlaunį.

— Elkis normaliai, — paliepė.

Atsistojau, šešis kartus pritūpiau ištiestomis rankomis ir nuėjau į virtuvę. Pusryčių suvalgiau dešrainį, du gabalus žalios morkos, kavos su citrina ir klevų sirupu ir skrebutį, kurį skrudinau du kartus, kol pajuodo, su žemės riešutų sviestu ir ridikėliu. Lilė niršo, daugiausia todėl, kad Laris ir Evė velniškai užsigeidė pusryčių to paties kaip aš, tad galop iš nevilties apsiverkė. Lilė irgi.

Nubėgau Penktuoju prospektu iš savo buto į kontorą, patraukdamas nemenką dėmesį, nes 1) bėgau ristele; 2) žiopčiojau kaip žuvis, skęstanti ore, ir 3) vilkėjau smokingu, po kuriuo buvau pasivilkęs raudonus teniso marškinėlius su didelėmis baltomis raidėmis, skelbiančiomis „Didysis Raudoniukas“.

Kontoroje panelė Reingold pasisveikino su manim oficialiai, neutraliai ir, turiu pripažinti, su sekretorišku aplombu. Šaltas, šlykštus jos veiksmingumas paskatino mane pradėti naują mūsų santykių stadiją.

— Brangioji Mere Džeine, — pasakiau. — Šįryt turiu tau staigmeną. Nusprendžiau tave atleisti.

Jos burna tvarkingai prasižiojo atidengdama dvi kuo lygiagrečiausias eiles kreivų dantų.

— Nuo rytojaus ryto.

— Bet, daktare Rainhartai, aš nesupran...

— Viskas paprasta, vėpla. Pastarosiomis savaitėmis man labiau norisi dulkintis, tad noriu registratorės, kuri būtų gera lovoje.

— Daktare Rainhartai...

— Tu dirbi gerai, bet tavo šikna plokščia. Nusisamdžiau paną su matmenimis 95-60-93. Ji puikiai išmano feliaciją, post hoc propter id, soixanteneuf, gestikuliaciją ir gerai moka tvarkyti bylas.

Ji pamažu atatupsta traukėsi prie daktaro Eksterno kabineto. Jos akys išvirto, dantys žibėjo lyg dvi netvarkingai besitraukiančios lygiagrečios armijos.

— Ji pradeda dirbti nuo rytojaus ryto, — aiškinau toliau. — Atrodo, turi savo kontraceptinį įtaisą. Tau bus mokamas visas atlyginimas iki šimtmečio pabaigos. Sudiev ir geros kloties.

Maždaug iki pusės tirados bėgiojau vietoje, o ją baigęs gražiai nurūkau į kabinetą. Paskutinį kartą panelę Reingold matė ne taip gražiai nurūkstant į Džeiko kabinetą.

Įsitaisiau tradicine lotoso poza ant savo rašomojo stalo ir ėmiau spėlioti, ką panelė Reingold darys dėl mano padrikų žiaurybių. Po trumpučio tyrimo padariau išvadą, kad ji gavo šiek tiek peno savo nuobodžiam gyvenimui paįvairinti. Įsivaizdavau, kaip po daugelio metų susispietusiems prie jos putlių kelių sūnėnams ir dukterėčioms ji pasakos apie nedorą gydytoją, kuris badydavo smeigtukais pacientes, o kitas žagindavo ir, apkvaitęs nuo LSD bei importinio škotiško viskio, atleidinėdavo iš darbo gerus, darbščius žmones, o į jų vietą priimdavo išprotėjusias nimfomanes.

Jausdamasis pranašesnis savo vaizduotės galiomis, bet nepatogiai dėl jogos pozos, ištiesiau rankas į viršų. Kažkas pabeldė į duris.

— Sveikas! — šūktelėjau vis dar ištiesęs rankas. Mano smokingas buvo groteskiškai įsitempęs. Džeikas įkišo galvą.