Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Mudu su Arlyna, rodės, jau mylėjomės visais įmanomais normaliais būdais, todėl padariau išvadą, kad šiuo atveju mesti įprotį galiu tik susilaikydamas nuo mudviejų santykių arba, dar geriau, jausdamas dėl jų kaltę.

Kai ėmiau ieškoti naujos moters, suvokiau, kad kauliukų padiktuota mano pareiga — pakeisti savo skonį moterų atžvilgiu. Todėl dabar turėsiu pavergti seną, liesą, žilaplaukę akiniuotę didelėmis pėdomis, be galo mėgstančią filmus su Dorise Dei ir Roku Hadsonu. Neabejoju: Niujorke esama daugybės tokių moterų, tačiau netrukus suvokiau, kad jas aptikti ir merginti taip pat sunku kaip ir moteris, turinčias figūrą, daugmaž prilygstančią Rakelės Velč. Man teks nuleisti kartelę ir tenkintis liesa ir dvasinga sene, o kitos antraeilės savybės tebūna tokios, kokios bus.

Mintyse staiga pasirodė panelės Reingold atvaizdas, ir aš krūptelėjau. Jei turiu keisti savo seksualines vertybes, teks suvilioti ją. Paklaustas kauliukas tai patvirtino.

Retai kada jaučiau tokią nepagarbą kauliuko nuovokai. Panelė Reingold, be abejonės, buvo visų mano lytinių polinkių antitezė — mano pragaro Brižita Bardo. Aišku, ji nebuvo sena, tik turėjo stebėtiną gebėjimą būdama trisdešimt šešerių daryti šešiasdešimt trejų metų senės įspūdį. Mintis, kad ji šlapinasi, net negedėjo ateiti į galvą, ir aš raustu vien apie tai čia rašydamas. Per tūkstantį du šimtus šešias darbo pas Eksterną ir Rainhartą dienas, mūsų žiniomis, ji nė karto nenuėjo į kontoros tualetą. Vienintelis nuo jos sklindantis kvapas buvo visur persismelkiantis kūdikių pudros aromatas. Nežinojau, ar jos krūtinė plokščia, ar iškili — juk apie savo motinos ar senelės biusto dydį nespėlioji.

Kalbėdavo ji skaisčiau negu Dikenso romano pagrindinė veikėja; pranešimą apie neįtikėtinos nimfomanės lytinius santykius ji skaitydavo lyg ilgą, optimistišką korporacijos ataskaitą, prognozuojančią fantastišką jos klestėjimą. Baigusi ji klausdavo: „Ar norite, kad pakeisčiau sakinį apie panelės Verner daugybinę sueitį analogišku aprašymu?“

Vis dėlto teesie ne mano, o Tavo valia, o Kauliuk, tad vieną vakarą, maždaug baigiantis trečiai Nacionalinio įpročių atsisakymo mėnesio savaitei, apimtas nesveiko susižavėjimo, nusivedžiau ją į restoraną ir, didžiam savo siaubui, po kurio laiko pajutau, kad man gali pavykti. Po vakarienės nuėjau į tualetą ir paklausiau kauliuko nuomonės apie kelias galimybes, bet jis man tik liepė rūkyti cigaretes su marihuana [?????], o prieš einant pas dantistą traukti danties nevartoti kokaino. Nors ir kaip bandžiau išsisukti, vėliau tą vakarą mudu sėdėjome šalia ant kušetės ir kalbėjomės (prisiekiu: šią temą pasirinkau ne aš!) apie nimfomanes. Nors valandoms slenkant pastebėjau, kad jos šypsena graži (kai ji nė kiek nepračiaupia lūpų), juoda suknelė su gilia iškirpte ant balto jos kūno kažkodėl man priminė juodą drapiruotę ant statmenai pastatyto karsto.

— Bet kaip tu manai — ar nimfomanėms patinka jų gyvenimas? — klausiau aš spontaniškai kauliukiškas ir palaimingai abejingas — matyt, šią būseną sukėlė rūkoma žolelė ir panelė Reingold.

— Oi, ne, — bemat atsakė ji, kilsteldama akinius tris milimetrus. — Tikriausiai jos labai nelaimingos.

— Gal ir taip, bet man kažkodėl atrodo, jog tas didžiulis pasitenkinimas dėl to, kad jas myli tokia daugybė vyrų, ko gero, atsveria nelaimės pojūtį.

— Oi, ne. Daktaras Eksternas man sakė, kad, pasak Rodžerso, Rodžerso ir Hilzmano, aštuoniasdešimt dviem ir penkioms dešimtosioms procento nimfomanių sueitis nesuteikia pasitenkinimo.

Ji sėdėjo ant kušetės tokia sustingusi, kad mano žolelės aptemdytos akys retkarčiais įtikindavo, jog kalbuosi su siuvėjo manekenu.

— Taip, — atsakiau, — bet nei Rodžersas, nei Rodžersas, nei Hilzmanas niekada nebuvo nimfomanėmis. Abejoju, ar jie kada nors buvo moterimis.

Triumfuodamas nusišypsojau.

— Aš kuriu teoriją, kad nimfomanes iš tikrųjų yra trykštančios džiaugsmu hedonistės, tik jos meluoja psichiatrams esančios frigidiškos, norėdamos juos suvilioti.

— Oi, ne, — atsakė jinai. — Argi kas nors kada nors galėtų suvilioti psichiatrą?

Mes kurį laiką mirksėjome žiūrėdami vienas į kitą — negalėjome patikėti šitaip pakrypusiu pokalbiu, tada jos veido spalva ėmė mainytis kaip kaleidoskope, kol galop tapo balta kaip rašomųjų mašinėlių popierius.

— Tu teisi, — pareiškiau. — Moteris yra pacientė, o mūsų etikos kodeksas neleidžia joms nusileisti, bet... — nutilau, nes pamečiau savo argumento giją.

Savo tyliu balseliu, abiem rankomis galynėdamasi su savo nosinaite, ji paklausė:

— Bet?..

— Bet? — pakartojau aš.

— Jūs sakėte, kad jūsų etikos kodeksas neleidžia joms įleisti, bet...

— A, taip, bet mums nelengva. Mus nuolatos įaudrina, bet nėra jokio etiško būdo pasitenkinti.

— Ak, daktare Rainhartai, jūs juk vedęs.

— Vedęs? A, taip. Tiesa. Buvau užmiršęs.

Pažiūrėjau į ją nutaisęs tragišką miną.

— Bet mano žmona praktikuoja jogą ir todėl lytiškai santykiauti gali tik su guru.

Ji įsmeigė žvilgsnį į mane.

— Tikrai? — paklausė ji.

— Man net nepavyksta palengvintas stovėsenos ant galvos variantas. Ėmiau abejoti esąs vyras.

— Ką jūs, daktare Rainhartai!

— Negana to, mane nuolat slegia mintis, kad netraukiu tavęs kaip vyras.

Panelės Reingold veidas dar kartą ėmė psichodeliškai kaitalioti spalvas, kol vėl tapo rašomųjų mašinėlių popieriaus baltumo. Tada ji ištarė tyliausiu, kokį tik esu kada išgirdęs, balsu:

— Bet taip nėra.

— Tau... tau...

— Jūs mane traukiate kaip vyras.

— A...

Nutilau. Visos mano likučių jėgos stūmė kūną bėgti pro duris; ant kušetės išsilaikiau tik dėl religinės drausmės.

— Panele Reingold! — impulsyviai sušukau. — Ar padarysi mane vyru?

Atsisėdau tiesiai ir palinkau prie jos.

Ji įsispitrėjo į mane, nusiėmė akinius ir pasidėjo ant kilimėlio šalia kušetės.

— Ne, ne, — tarė ji tyliai, bandydama sutelkti žvilgsnį į kušetę tarp mūsų. — Aš negaliu.

Iš pradžių, pirmą kartą gyvenime ne kauliukui paliepus, nepatyriau erekcijos. Teko nuogam sėdėti ant lovos šalia panelės Reingold jos neliečiant palengvinta lotoso poza ir septynias ar aštuonias minutes visomis jogo galiomis medituoti apie Arlynos krūtis, Lindos Reikman pasturgalį ir Lilės vidurius, kol pagaliau deramai sukaupęs galias įsitaisiau katės lopšyje poza virš lavono poza įsitaisiusios panelės Reingold ir panirau į samadhi (tuštumą).

Baugu mylėtis su savo motina, ypač su motina lavono pavidalu — Froidas nė iš tolo neįsivaizdavo, kaip tai baisu. Už tai, kad man pavyko reikiamai kaitalioti padėtis ir atlikti visus reikiamus pratimus, nors žiūrėjau į ją kaip į motiną, turiu būti dėkingas pradedantiems atsiskleisti mano, kaip jogo, gebėjimams. Tai buvo didžiulis žingsnis į priekį įveikiant psichologinius barjerus, ir kitą dieną viską prisimindamas aš drebėjau. Nuostabu, bet nuo tada panelė Reingold man atrodė kur kas artimesnė.

Dvidešimt penktas skyrius

Bet ne tiek artima.

Dvidešimt šeštas skyrius

Mano draugai, atėjo metas prisipažinti. Nors kai kurie mano kauliukų gyvenimo pradžios įvykiai galėjo jums ar man pasirodyti juokingi, turiu prisipažinti, kad būti kauliukų žmogumi kartais būdavo sunkus darbas. Slegiantis, vienišas ir sunkus. Reikalas tas, kad aš nenorėjau eiti žaisti kėgliais. Ar mėnesį nesimatyti su Arlyna. Ar žaisti lauko gynėju Detroito „Tigrų“ komandoje. Ar suvilioti panelę Reingold. Ar lytiškai santykiauti vienokia poza, kai Lilė norėdavo kitokios. Vykdyti šias lemties užduotis buvo tikra kankynė. Vykdyti daugybę kitų irgi buvo tikrų tikriausia kankynė. Kartais, kai kauliukai atsitiktinai riedėdami nusiųsdavo mane į kėglinę ar uždrausdavo vaidinti Romeo, pasijusdavau esąs vergas, kokiu mane ir laikote, pripančiotas prie neužjaučiančio, neprotingo šeimininko, kurio užgaidos ėmė vis labiau mane nervinti. Mano savasties likučių priešinimasis tam tikriems kauliukų sprendimams niekada neišnyko ir visada slopino mano troškimą tapti Atsitiktinumo Žmogumi. Aš stengiausi leisti tam vienam troškimui — neįveikiamam norui užmušti mano senąjį „aš“ ir sužinoti šį tą nauja apie žmogaus prigimtį — užgožti daugybę kitų mano troškimų. Vyko asketiškos, religinės grumtynės.