Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Mano mintyse vienas po kito kilo nurodymai, panašūs į šiuos. Galbūt man teks samdytis prostitutes ir homoseksualistus, bet kartais abu šiuos vaidmenis galės atlikti patys tiriamieji. (Du heteroseksualūs vyrai birbinsis ir šitaip kaups duomenis.)

Ėmiau tikėti, kad žmonės geba viską. Mūsų šiuolaikiniai žmonės labai paiso kitų nuomonės, jie įpratę žiūrėti, ar jiems pritars, ar juos pasmerks artimiausioji aplinka. Todėl, turint tinkamą eksperimento vadovą, sukūrus reikiamą atmosferą ir situacijas, man turėtų pavykti įkalbinti tiriamuosius pakeisti savo įprastus vaidmenis bendraujant lytiškai.

Šis sumanymas atrodė labai prasmingas, vertas paties markizo de Sado. Aš norėjau patvirtinti savąją žmogaus lankstumo teoriją ir dariau tai sąmoningai, bet atrodė, kad ši perspektyva kelia man ganėtinai šėtonišką, protu nepaaiškinamą džiugesį.

Dvidešimt aštuntas skyrius

Beprotiška, tiesiog beprotiška. Nelengvas eksperimentatoriaus gyvenimas. Sunku statyti labirintus, rasti žiurkes, kurios jais bėgiotų, matuoti rezultatus ir pateikti viską lentelių pavidalu. Dar sunkiau organizuoti sekso nuotykius, rasti žmones, kurie juose dalyvautų, matuoti rezultatus ir viskuo tikėti.

Šiaip ar taip, per kelias ateinančias savaites aš baigiau sudėtingą užduotį — parengti tai, kas oficialiai buvo vadinama Rainharto-Feloni pakantumo amoralumui tyrimu, bet Niujorko psichiatrai pakrikštijo „Dulkinkis be baimės dėl smagumo ir pelno“, o Niujorko Daily News — „Kolumbijos kopuliacijos komedija“. Teko pavargti, kol įtikinau daktarę Feloni, kad mūsų bendras projektas yra korektiškas. Tuo tikslu vieną dieną nusivedžiau ją papietauti ir be perstojo tauškiau apie „elgsenos šablonų ir požiūrių pastovumo išbandymą eksperimento sąlygomis“, „Leibervico ir Lumo homoseksualisto apibrėžimo kriterijus“, „heteroseksualumą, apibrėžtą praktiškai pagal gebėjimą išlaikyti erekciją moters akivaizdoje penkias ar daugiau minučių“ ir savo lemiamą argumentą — „galutinį kiekybinį visų rezultatų įvertinimą“. Galop ji sutiko, tik kaip profesionali psichologė pabrėžė būtinybę išsaugoti visų tiriamųjų anonimiškumą.

Per pirmas dvi bandymo savaites siautė neįtikėtina sumaištis. Labai dažnai mūsų samdyti darbuotojai — abiejų lyčių prostitutės — nepasirodydavo arba, dar dažniau, nevykdydavo duotų nurodymų. Moterys, nusamdytos suvaidinti sunkiai pasiekiamas, atsivesdavo draugužes ir surengdavo mūsų tiriamiesiems orgijas. Kita moteris, nusamdyta tam, kad lytiškai išsekintų lovelasą, po penkiolikos minučių užmigo ir nepabudo net nesmarkiai periama diržu.

Dažnas mūsų tiriamasis, pažiūrėti pritariantis bandymui, dingo. Man žūtbūt reikėjo rasti tiriamųjų, „laborantų“ (taip mūsų sąmatose ir ataskaitoje fondui buvo vadinami pagalbininkai) ir surinkti duomenų. Man net kilo pagunda samdytis įvairioms užduotims savo žmoną, Arlyną ir net panelę Reingold. Daktarė Feloni pranešė susidurianti su tokiais pat sunkumais dirbdama su savo tiriamųjų grupe. Padėtį sunkino dar ir tai, kad visiems mūsų bandymams turėjome naudoti tuos pačius du butus.

Liepiau Arlynai suvaidinti vienišą, neapsakomai drovią, meilės ištroškusią namų šeimininkę su seksualinių problemų turinčiu, nekalbiu koledžo studentu, o šiam liepiau vaidinti Henrį Milerį. Arlyna grįžo lyg ant sparnų. Ji pareiškė, kad vakaras nusisekė puikiai, tik pripažino, kad per pirmas dvi valandas beveik nieko neįvyko, ir kad ji, ko gero, šiek tiek nukrypo nuo jai duoto vaidmens, kai išsimaudžiusi po dušu nuoga įėjo į svetainę. Ji pasisiūlė ateityje talkinti kaip tik galėsianti, jei tik prireiks, ir net sutiko nieko nepasakoti Džeikui.

Galop aš nusprendžiau, kad pats senis treneris turi atsistoti nuo atsarginių suolelio ir išbėgti į aikštelę. Kažkas turėjo perduoti kamuolį atsidengusiam po krepšiu žaidėjui ar pelnyti tritaškį esant lygiam rezultatui. Kai išbėgau į aikštelę, žiūrovų minia nuščiuvo.

Panelei T. buvo nurodyta: „Praleiskite vakarą trisdešimt penkerių metų pono O. bute. Vienas žmogus sumokėjo šimtą dolerių už vakarą su jumis. Ponas O. yra vienišas universiteto profesorius, kurio žmona prieš metus mirė. Jis nieko nežino apie šį bandymą ir mano, kad jo draugas parūpino jam jauną, mažai patyrusią prostitutę. Turite atsiduoti jam kiek tik įmanoma. Įdėmiai stebėkite savo pačios nuotaikas ir emocijas, paskui atsakykite į klausimus, surašytus pridedamame voke.“

Sprendžiant iš jos atsakymų į mūsų anketos klausimus, panelė T. buvo devyniolikmetė, niekada neturėjo lytinių santykių, „rimtai glamonėjosi“ tik su dviem vaikinais, bučiavosi „mažiau negu su dešimčia“; ji neturėjo jokių lesbietiškų polinkių ir jokių lytinių santykių su moterimi. Jos manymu, priešvedybiniai lytiniai santykiai yra negeras dalykas, nes „Dievas baudžia už juos visą gyvenimą“, jie yra „nesveiki psichologiniu požiūriu“ ir kelia „pavojų pastoti“. Kaip teigiamą aspektą ji nurodė, kad šitaip pratęsiama giminė. Ji tvirtino niekados nemasturbuojanti, nes „Dievas už tai baudžia visą gyvenimą“. Išaiškėjo, kad ji šiek tiek nepakanti visiems nukrypimams nuo normalių heteroseksualių santykių, yra be galo tradicinių pažiūrų beveik visais kitais klausimais ir nesanti labai artima nė su vienu žmogum, išskyrus motiną — atrodė, kad su ja panelė T. buvo gana artima. Ji dar rašė esanti tikinti katalikė, norinti tapti socialine darbuotoja ir padėti psichologinių problemų turintiems vaikams.

Abejojau, ar panelė T. apskritai pasirodys. Iš septynių kitų tiriamųjų, kuriems daviau panašius nurodymus (ateiti į pasimatymą vienam su kitu ar su samdytu pagalbininku), trys taip ir nepasirodė; du iš dezertyrų buvo ramaus būdo, panašūs į panelę T. Jai buvo nurodyta ateiti „apie aštuntą valandą“. Aš, kilniai įdarbinęs save, atėjau pusę aštuonių, įsipyliau nedidelį stiklą ir jau rengiausi ilgai laukti, bet tuo metu suskambo durų skambutis. Atidaręs duris pamačiau merginą, kuri pasisakė esanti Terė Treisė. Buvo be penkių aštuonios.

Terė Treisė dirstelėjo į mane žvaliai lyg paauglė, atėjusi prižiūrėti vaiko. Ji buvo nedidukė, gyva, šiltų rudų akių, minkštų rudų plaukų. Kažkokiu nervingu grakštumu ji man priminė Natali Vud. Vilkėjo sijonėliu ir laisvu megztiniu aukšta atlenkiama apykakle, po kaire pažastimi buvo pasikišusi namų darbus (vėliau išaiškėjo, kad tai aplankas su jos anketa). Sutrikęs pakviečiau ją užeiti, jausdamasis esąs nepadoriai gašlus kriošė.

— Ar galiu įpilti jums išgerti? — paklausiau. Man dingtelėjo, kad mergina bus klaidingai supratusi nurodymus.

— Taip, ačiū, — atsakė ji ir, nuėjusi į kambario vidurį, nužvelgė paprastučius šiuolaikinius baldus: sofą, kėdes, komodą, knygų lentyną ir kilimus, lyg jie būtų atgabenti iš mėnulio.

— Mano pavardė Robertas O’Konoras. Esu Long Ailendo universiteto istorijos profesorius.

— Aš esu Terė Treisė, — atsakė ji žvaliai, žiūrėdama į mane, tartum būčiau įdomus dėdė, tuoj pradėsiąs ją kerėti pasakojimais apie prasimanytus nuotykius jūroje.

Apsimesdamas ramus, bandžiau medituoti apie savo gėrimą, bet pasijutau kvailai.

— Ar pastaruoju metu matei kokių gerų filmų? — paklausiau.

— Ne. Aš ne per dažniausiai vaikštau į kiną.

— Šiais laikais kino bilietai labai brangūs.

— Taip. Be to, dauguma filmų... na... ne kažin ko verti.

— Tikrai taip.

Ji įsmeigė akis į židinį. Aš irgi pažiūrėjau į židinį. Sprendžiant iš grotelių, ant kurių turėjo degti malkos, jo niekas nekūreno nuo tada, kai butas buvo pastatytas, — devyniasdešimt metų.