Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Terė gūžėsi ant sofos šalia manęs ir viską pasaulyje pamiršusi gėrė džiną. Ji žiūrėjo į savo stiklą, tarsi jame glūdėtų atsakymai į visus svarbiausius klausimus.

— Bet Dievas sako, kad... — pralemeno jinai. — Paulius sako, kad... Bažnyčia teigia, kad...

— Tik dėl savanaudiško malonumo. Hebrajiška frazė labai aiški. Antro laiško korintiečiams aštuntame skirsnyje sakoma: „Palaiminta ta, kuri leidžia vyrui ją pažinti siekdama šlovės Dievui, bet vargas tai, kuri svetimauja iš savanaudiškumo. Pati žemė ją tikrai praris.“

Terė vėl sudvejojo, paskui paklausė:

— Siekdama šlovės Dievui?

— Švento Tomo Akviniečio aiškinimu, tai reiškia kiekvieną veiksmą, skirtą ugdyti individo gebėjimą šlovinti Dievą. Jis pasakoja apie Batšebos dukrą, kuri atsidavė aramėjui, norėdama jį atversti. Jis dar pasakoja apie prostitutę Magdalietę iš Naujojo Testamento — pasak tradicijos, ji nenustojo parsidavinėjusi vyrams, idant geriau juos pažintų ir paliudytų dievišką Kristaus prigimtį.

— Tikrai? — pašiurpo ji, tarsi pagaliau būtume palytėję Tiesą.

— Dantės Paradisio , kurį galbūt skaitei, pamaldžios prostitutės patenka į trečią dangaus ratą, vos kiek žemiau už šventuosius, bet aukščiau už vienuoles ir skaistuoles. Jo vedlės Beatričės žodžiais, „besislapstanti ir užsidariusi dora niekados negali taip prisiartinti prie Dievo kaip atvirai veikianti. Jei siela tyra, kūnas negali susipurvinti“.

— A, esu tai skaičiusi. Bet argi čia Dantės žodžiai?

— Paradisio, man rodos, septyniolikta giesmė. Miltonas perfrazavo šiuos žodžius garsioje savo esė apie skyrybas.

— Keista... — tarė ji ir pakratė ledo kubelius, likusius stiklinėje, prieš gurkštelėdama dar kartą.

— Dvasininkai, aišku, bando nuslėpti šią tradiciją, — pasakiau ir patenkintas gurkštelėjau savojo gėrimo. — Jų manymu, merginos, svajojančios atversti vyrus, gali būti suvedžiotos ir nepasiekti savo tikslo. Nors toks poelgis nebūtų nuodėmė, kunigai nusprendė sudaryti įspūdį, esą bet koks seksas yra nedoras. Todėl didžioji žmonijos dalis gyvena nežinodama tikrųjų Dievo ketinimų.

Pagaliau ji pažiūrėjo į mane ir liūdnai nusišypsojo.

— Man reikia uoliau studijuoti istoriją, — tarė.

Pasisukau į ją ir dešine ranka nubraukiau nuo skruosto plaukus.

— Norėčiau, kad mano paskaitas lankytų tokia studentė kaip tu. Man labai stinga žmogaus, su kuriuo galėčiau apie viską kalbėtis.

— Tikrai?

— Jaučiuosi dvasiškai sutrikęs, vienišas — nuo tada, kai netekau žmonos. Man reikia moters proto ir kūno šilumos, bet iki šio vakaro sutikdavau vien nuobodžias, pedantiškas moteris, nesugebėjusias... nesavanaudiškai atsiduoti man.

— Jūs man labai patinkate, — nedrąsiai tarė ji.

— Ak, Tere, Tere...

Apkabinau ją, ir jos gėrimo likučiai išsiliejo ant grindų ir sofos. Laikiau ją švelniai apglėbęs; mano akys gerokai jai virš galvos įsmigo į jos atsineštą aplanką ant knygų lentynos. Radijas kriokė „Kodėl mes to nedarom kelyje?“.

— Mano brangioji, — pasakiau, — prašau tavęs: eime su manim į miegamąjį.

Ji nejudėjo mano glėbyje ir nieko neatsakė. Daina baigėsi, ir radijo pranešėjas apsiputojęs ėmė skiesti apie neįtikėtiną dantų pastos Gleem galią, paskui nestabtelėdamas atgauti kvapo ėmė liaupsinti Roberto Holo antikvariatus.

— Jūs toks didelis, — galop tarė ji.

— Man labai reikia tavęs.

Ji vis dar nejudėjo. Paleidau ją iš glėbio ir nudelbiau į ją akis. Ji nervingai pažiūrėjo į mane ir tarė:

— Pirma mane pabučiuokite.

Ji apsivijo rankomis man aplink kaklą ir, kai mudu pradėjom bučiuotis, visu svoriu užgriuvau ant jos. Rangėmės kartu ilgiau negu minutę.

— Aš per sunkus? — paklausiau.

— Truputį.

— Eime į miegamąjį.

Mes išsivadavome iš glėbio ir atsistojome.

— Kur jis? — paklausė Terė, tartum mudu būtume pėsčiomis besileidžią į ilgą žygį.

— Čionai, — atsakiau. Kai įveikėme dešimt žingsnių, skyrusių nuo miegamojo, pridūriau: — Čia vonia.

Mudu pažiūrėjome vienas į kitą.

— Nusirenk joje, aš nusirengsiu čia.

— Ačiū, — tarė ji ir vos kliudydama pečiu staktą įėjo į vonią.

Aš išsirengiau ir sumečiau drabužius į tvarkingas atskiras krūveles prie lovos ir ant seno graikinio riešutmedžio tualetinio stalelio. Atsigulęs ant didžiulės dvigulės lovos, susikišau rankas po galva ir žiūrėjau, kaip lubos sukasi lyg kokie kosminiai ūkai. Po penkių minučių mane vis dar linksmino vien tie ūkai.

— Tere?! — šūktelėjau bejausmiu balsu.

— Negaliu, — atsiliepė ji iš vonios.

— Ko? — garsiai paklausiau.

Ji išėjo nenusivilkusi nė vieno drabužėlio, paraudusiomis akimis. Dažai nuo apatinės lūpos buvo visai nulaižyti. Lyg mietas stovėdama pusiaukelėje tarp vonios durų ir lovos, ji tarė:

— Įvyko klaida. Aš nesu, kuo mane laikote.

— Tai kas tada esi?

— Aš... aš esu niekas.

— O ne, Tere, — tu esi nuostabi, kad ir kas esi.

— Aš esu... bet aš negaliu gultis su jumis į lovą.

— Ak, Tere, — pasakiau ir buvau belipąs iš lovos, bet iš jos išraiškos supratau, kad ji gali dėti į kojas. Tad atsisėdau ir paklausiau: — Na, tai kas tu esi?

— Aš... mane čia atsiuntė... dalyvauti Kolumbijos medicinos mokyklos eksperimente.

— Negali būti! — apstulbau aš.

— Taip. Aš iš tikrųjų esu tik koledžo studentė, turbūt gan naivi studentė. Norėjau kiek galima geriau atlikti savo užduotį, bet negaliu.

— Dieve brangus, Tere, — tai neįtikėtina, tai nuostabu! Aš irgi.

Ji nesuprasdama pažvelgė į mane.

— Jūs... irgi... ką?

— Mane atsiuntė čia dalyvauti Kolumbijos medicinos mokyklos atliekamame žmogaus seksualumo prigimties tyrime. Aš esu kunigas Forbsas iš Šv. Jono Dieviškojo katedros.

Ji įsmeigė akis į mano stambų nuogą liemenį.

— Aišku, — tarė ji.

— Likimo pokštas suvedė du skaistuolius! — dirstelėjau į lubas, o jos atsakydamos pasisuko.

— Aš turiu eiti, — atsakė ji.

— Mano vaike, tu negali eiti. Nejaugi nematai čia Dievo rankos?! Ar esi kada nors atsidavusi vyrui?

— Ne, dvasiškas tėve, aš turiu eiti.

— Mano vaike, turi likti. Vardan visa ko šventa privalai likti.

Didingai, oriai išlipau iš lovos ir nutaisęs neapsakomai tėvišką, dvasiškos meilės kupiną miną, sveikinamai ištiesęs rankas prisiartinau prie panelės T.

— Ne, — tarė ji ir geibiai kilstelėjo ranką.

Nė akimirkos nedvejodamas apkabinau ją stipriai ir tėviškai; viena ranka ėmiau glostyti jai plaukus, kita — nugarą.

— Mano mielas vaikeli, tu esi mano išsigelbėjimas. Jei būčiau nusidėjęs su prostitute, būčiau prakeiktas amžiams — ta moteris būtų pasielgusi savanaudiškai, o aš būčiau buvęs jos nuodėmės kaltininkas. Bet sueitis su mergina katalike, atsiduodančia prieš savo valią, taigi nesavanaudiškai, išvaduos tave iš nuodėmės, o mane apsaugos nuo nuopuolio.

Ji nejudėdama stovėjo mano apglėbta ir nė nemanė prie manęs glaustis, paskui pravirko.

— Netikiu, kad esate kunigas, noriu namo.

Ji raudodama įsikniaubė man į šonkaulius.

— In domine Pater incubus dolorarum; et filia spiritu grandus magnum est. Non solere sanctum raro punctilios insularum, noncuninglingus variorum delictim. Habere est cogitare.

Terė pakėlė akis į mane.

— Bet kodėl jūs čia?

— Manus Patri, manus Patri. Dėl tavęs, mano vaike, idant mudu galėtume sueiti meilėje spiritus delicti et corpus boner.