Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Tere Traš, prašom susipažinti su Džordžu Lovelasu. Džordžai, čia Terė.

— Sveiki, — žvaliai šypsodama tarė Terė.

— Malonu susipažinti, — atsakė Džordžas Rėjus Smitas O’Railis Lovelasas.

— Ar norėtum ją padulkinti, Džordžai? — paklausiau. Mano paties varpa pakėlė galvą ne vien iš tuščio smalsumo.

— Jūs pirmas, — tarstelėjo jis.

— Ką gi, aš pirmas, Tere. Duokš man dar kartą savo šikną.

Terė atrodė mažumą nustebusi, bet nieko nelaukdama šoko į lovą šalia mūsų jaunuolio ir bemat atkišo į viršų savo užpakaliuką. Ji pasuko ant pagalvės padėtą žvaliai besišypsantį veiduką į Džordžą — į lubas žvelgianti jo galva gulėjo ant kitos pagalvės per sprindį nuo jos. Džordžas, rodės, nesveikuoja.

Aš nutaikiau savo varpą, ėmiau ją baksnoti, ir ji kuo mikliausiai sulindo giliai į šiltą, drėgną Terės vidų. Dieve, kaip gera!

Terė padėjo nukreipti mane rankomis, bet dabar, kai pradėjau slankioti pirmyn atgal, ji pasiremdama alkūnėmis priartėjo prie nebylaus Džordžo ir — neabejotinai iš paskutiniųjų žvaliai šypsodama — prikišo veidą prie jo ir pradėjo dalyti jam savo gašlius, gyvatiškus bučinius.

Džordžas gulėjo stangrus kaip išdžiūvęs šiaudas, išskyrus jo vidurinę galūnę, kuri buvo nugeibusi it sušlapęs šiaudas. Prisitraukiau mažąją Terę už šlaunų, kilstelėjau visą jos kūnelį ir paguldžiau jos veidą Džordžui ant pilvo. Terė rado vargšą vienišą, nepamylėtą pimpalą ir atliko savo pareigą.

Trumpai tariant, Skaitytojau, — paprastai tokie dalykai taip ir klostosi, — aš sukėliau nuostabius purslus Terės viduje, o Terė tiek dejavo ir raivėsi, kad įtiko visiems, tikriausiai ir sau pačiai. Kai ji pagaliau paleido senąjį serą Džordžą, jo galūnė buvo vis tokia pat geibi kaip anksčiau. Tačiau kai Terė nusirito nuo jo ir atsigulė aukštielninka, pamačiau, kad visas jo kūnas galop irgi sugeibo. Seras Džordžas taip pat išvydo Šventąjį Gralį.

— Terės burna labai maloni — tau taip neatrodo, Džordžai?

— Ėėė, taip, — atsakė jis.

— Tavo vidus neapsakomai gražus, Tere, — gyriau aš toliau.

— Ačiū, — atsakė ji. Du jauni mano draugai gulėjo susiglaudę nugaromis, o aš per tą laiką atsiklaupiau lovos kojūgalyje. Jaučiausi labai išvargęs, prislėgtas ir tą mano būseną galėjai justi iš mano šiurkštokos ironijos.

— Ar tavo šikna tokia pat šilta ir sultinga kaip tavo dziundzė, Tere?

— Nežinau, — atsakė ji ir sukikeno.

— Gyveni ir mokaisi, arba, nemirtingais Leonardo da Vinčio žodžiais, „Anus delictoris ante uturusi sec“. Pasakyk man, Džordžai, ar dabar jauti, kad kažkas tave myli, kad gyvenimas vis dėlto turi prasmę?

— Aš... atleiskit, nesupratau?

— Pasakojau panelei Tras, kad šįvakar atėjai čia jausdamasis labai nelaimingas, vienišas ir nemylimas. Ar ji davė tau dvasios peno, kurio tau reikėjo?

— Sakyčiau, truputį.

— Ar girdi, Tere, tik truputį? Tikriausiai Džordžą apnikusi baisi depresija. Nejaugi nesuvoki, Džordžai, kad Terė tave bučiavo ir glamonėjo, nors tu net neprašei? Ji nesavanaudiškai atsidavė neprašoma, kad patirtum malonumą ir daugiau sužinotum. Ką turi pasakyti?

Jo veidas nervingai persikreipė. Jis pažvelgė į mane. Galop išstenėjo:

— Turbūt „ačiū“.

— Nėr už ką, — atsakė Terė. — Man patinka padėti žmonėms.

— Terė nepaprastai pagalbi, ar ne, Rėjau?

— Taip, tikrai.

— Išgerkime visi. Jums škotiško, pone Lovelasai?

— Taip, ačiū.

Kai nuogas nupėdinau prie gėrimų spintelės, pirmą kartą susimąsčiau, kiek patikimos mūsų anketos. Mažoji panelė T., drovioji skaisčioji katalikė, parodė keturiasdešimt trejų metų nimfomanės begėdiškumą ir meistriškumą. O mergišius O’Railis... Ką gi, teks iš naujo nagrinėti duomenis.

Gurkšnodami savo gėrimus pasikalbėjome keliomis netikėtai atėjusiomis į galvą temomis: a) apie orą (būtų gerai, jei pasnigtų), b) apie Renesanso istoriją (iš tikrųjų Rablė buvo rimtas mąstytojas) ir c) apie religiją (dažnas ją klaidingai supranta). Baigus paliepiau Džordžui:

— Dabar tavo eilė, Lovelasai.

— O, taip, ačiū.

Terė atsigulė aukštielninka jo priimti. Pasigirdo keli jaunatviški kiktelėjimai ir, matyt, jis įžengė į pažadėtąją žemę. Sučirškė durų skambutis.

Iš pradžių man dingtelėjo, ar tik giliai panelės Treisės įsčiose neįmontuotas koks nors elektroninis prietaisas, įjungiantis buto durų skambutį. Tai atrodė neįtikėtina, bet...

Šįsyk susiradau chalatą, liepiau mažyliams tęsti be manęs ir stojiškai nužygiavau prie durų. Kai iškišau apgirtusį veidą pro duris, už jų stovėjo daktarė Feloni. Negalėdami patikėti ištisas penkias sekundes spoksojome vienas į kitą. Tada ji taip tirštai išraudo, kad tegaliu pasakyti, jog jos galva, kuri, aišku, linksėjo kaip užsukta, patyrė orgazmą. Ji apsisuko ir tekina pasileido koridoriumi. Kitą dieną paskambino jos sekretorė ir pranešė, kad daktarė Feloni išvykusi į konferenciją Ciuriche ir grįš tik po dviejų savaičių.

Dvidešimt devintas skyrius

Mano nuotykis su Tere Treise ir Kolumbijos kopuliacijos komedijos rezultatai apskritai man buvo netikėtumas. Kai tą vakarą daktarė Feloni spruko nuo buto durų ir taksi nusigavo į Ciurichą kitoje Atlanto pusėje, grįžau į miegamąjį ir radau Treisę su Džordžu įnirtingai besidarbuojančius lovoje. Manęs grįžusio jie visai nepastebėjo, kaip tikriausiai nepasigedo ir manęs nesant. Stovėjau, žiūrėdamas į ritmingai kylančią ir nusileidžiančią paklodę, dengiančią Džordžo užpakalį, o kai toji ėmė krūpčioti, patyriau kažką panašaus į Mergelės Marijos apsireiškimą tikintiesiems. Vadinasi, kiti žmonės taip pat gali vaidinti jiems dirbtinai primestus vaidmenis, taigi ir vaidmenis, parinktus kauliukų. Net jeigu Terė išties turėjo kažką skaistuoliška, šį vakarą ji parodė stebėtiną gebėjimą atsiverti naujiems potyriams. O jeigu ji iš tikro buvo nimfomanė, ligi tol ji rodė drovumą ir santūrumą, stebuklingai kontrastuojantį su jos natūralia atvirų durų politika. Atrodė, kad Džordžas Lovelasas irgi gabus mokinys: vos per trisdešimt minučių iš mėmės jis virto pisniumi.

Stovėdamas tame miegamajame ėmiau justi, kad iki šiol tik vaidinau kauliukų žmogų. Viskas tebuvo jeu d’esprit, kuriuo didžiavausi, bet ne daugiau: prastai prisitaikiusio žmogaus būdas e pater les bourgeois pačiai buržuazijai to nė nežinant. Bet gal aš atsitiktinai atradau paraką ir prisidariau iš jo petardų, kai rimtesnis žmogus būtų pasigaminęs sprogmenų? Arba išradau didinamąjį stiklą ir su juo ieškojau malonių vaizdų, užuot bandęs pamatyti ką nors nauja?

Gal man reikėtų pamėginti paversti kitus aplinkinius kauliukų žmonėmis? Jeigu Arlyna mielai pabuvo vieną dieną ištvirkušia namų šeimininke, o Terė — telefonu iškviečiama prostitute, gal joms patiktų ir kiti vaidmenys, kuriuos paskirtų kauliukai, kaip tai padariau aš? Gal man reikėtų kauliukų žaidimus taikyti kaip kauliukų terapiją savo draugams ir pacientams?

Mano kauliukų gyvenimas buvo virtęs kone pokštu, bet tą akimirką jis atrodė misija — tikslu, kurio galiu siekti, kad pakeičiau kitus žmones į naujas aukštumas. Aš ridendavau kauliukus žaisdamas pagiežingą žaidimą prieš pasaulį; dabar aš juos ridensiu tam, kad sukurčiau naujus „aš“ — Atsitiktinumo Žmones. Kauliukų vakcina išnaikins nuobodulį kaip poliomielitą. Aš sukursiu Naują Pasaulį, geresnį, kuriame viešpataus džiaugsmas, įvairovė ir spontaniškumas. Aš tapsiu naujos padermės — Kauliukų Žmonių — Tėvu.